Dar nespėjus nulipti laiptais žemyn į Kauno paveikslų galerijos keičiamų parodų salę, akys užkliūva už ryškiomis spalvomis padažytos drobės, vaizduojančios deformuotą žmogaus veidą. Tiesiu taikymu einu šio kūrinio link, nė neapžiūrėdama kitų darbų. Tokia parodos apžiūrėjimo maniera nėra racionali?

Iš tiesų reikėtų žygiuoti nuo darbo prie darbo, atidžiai peržiūrėti visų autorių kiekvieną darbą, suprasti, išskaityti parodoje pasakojamą temą ar keliamą problematiką. Tačiau toks savotiškai klajokliškas susipažinimo su paroda būdas galbūt net geriausiai atspindi ir pačios parodos idėją.

Tapyba vakar, šiandien, rytoj

Paroda, kurioje nuo vieno kūrinio norisi eiti prie kito, esančio visai kitoje parodinės erdvės dalyje ir taip šokinėti kreivais zigzagais, vis grįžtant prie jau matytojo – kad įsitikintum, jog tikrai tai matei, – įvardyta "Nomadiški vaizdai". Kauno paveikslų galerijoje vykstanti paroda – XVI Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės viena iš dalių, pristatanti Lietuvos šiuolaikinės tapybos darbus.

Šia trienalės parodą sudaro konkurso būdu atrinkti lietuvių menininkų darbai. Norą dalyvauti šioje parodoje pareiškė 73 Lietuvos menininkai – tiek savo srities profesionalai, gerai žinomi meno lauke, tiek dar tik studijuojantieji.

Parodoje pristatyta per paskutiniuosius trejus metus sukurti kūriniai, todėl čia galima bandyti ieškoti ir pastaruosius trejus metus tapyboje laviruojančių temų ar pamatyti, kuo įdomi buvo tapyba ir kuo domėjosi kūrėjai. Trumpa retrospektyva leidžia pamatyti tapybos kontekstą, įtakas, o galbūt net jos tolesnes perspektyvas.

Iš 73 paraiškas pateikusių dalyvių komisija atrinko 29 autorius, kurių darbai ir yra eksponuojami parodoje "Nomadiški vaizdai". Trys dalyviai tapo šios parodos laureatais.

Našta ir atmintis

Grįžkime prie pradžios. Drobė, pagavusi mano žvilgsnį, – Dainiaus Trumpio kūrinys "Nėra atminties". Iš tiesų žmogaus veidas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė deformuotas, tėra paprastas veidas su raudona akių juosta. Tačiau jo akyse atsispindi kažkoks neapsakomai slogus liūdesys – o gal kažko svarbaus suvokimas. Plačiais potėpiais nutapytas žmogus tampa savotišku herojumi, ant kurio pečių nugula nepakeliamai sunki atsakomybė arba sprendimas.

D.Trumpis meistriškai dėlioja spalvas ir drobė savyje talpina popmeno akcentus – šalia esantis kūrinys "Pozicija" nutapytas tokia pat maniera, drobėje taip pat vaizduojama keista žmogysta – abu kartu primenantys herojus iš "Marvel" komiksų.

Nuo D.Trumpio kūrinių žvilgsnis nukrypo Ramūno Grikevičiaus darbų link. Dvi drobės, kurių viena ypač patraukia dėmesį. Joje vaizduojamas vyras, rankomis apglėbęs save patį, tiksliau, įsikibęs pats į save. Ateina šis vyras iš juodo kambario į keistomis sienomis apsuptą erdvę, o vyro galvos – nėra, tik pilki dūmai. Tarsi negrabiai nutrinti drobės dažai, norint panaikinti nepavykusį sprendimą. Kūrinys kiek gąsdina, šaltas savo skleidžiamomis emocijomis, o galvos stygius ir pati tapymo maniera šią drobę paverčia mistiška. Nepaisan to, į ją vis norisi žiūrėti.

Kas paverčia kūrinį menu?

Menininkas Darius Jaruševičius po galerijos lubomis pakabino porą kilimų, ištapytus įvairiausiais elniais, triušiais, pumomis, lokiais ir kitokiais gyvūnais. Kojomis mindomą daiktą menininkas paverčia meno kūriniu. Ne tik todėl, kad kilimas dabar jau yra ištapytas, bet ir todė, kad jis jau atsidūrė meno erdvėje.

Nereikia kvestionuoti ir gilintis į meno kūrinio statuso gavimo principus. D.Jaruševičiaus kilimuose svarbu tampa komiškas žmogiškojo gyvenimo atspindys pasinaudojant įvairių gyvūnų charakteriais. Elniai deginasi paplūdimiuose, naudojasi mobiliaisiais telefonais ir pozuoja fotografui ("Naujas kilimas su naujais elniais"). Triušiai, pumos ir lokiai mina dviračių pėdalus ir važinėja žaliais laukais ("Naujas kilimas su naujais triušiais, naujomis pumomis, naujais lokiais, nauja žąsimi, nauju ožiu, nauju briedžiu ir nauju gaidžiu"). Jeigu galima tapyti ant kilimo, kodėl tuomet pumos negali išmokti važiuoti dviračiu?

O kokia tapybos trienalė be Aurio Radzevičiaus darbų? "Lozoriaus" instaliacija kabo virš mūsų su juodu mėnuliu. O "Rami popietė su augintiniu" krypsta Jeano Michelio Basquiato tapymo manieros link – gausiai naudojamos oranžinė, mėlyna, juoda ir balta spalvos, o patys padarai – žmogus ir gyvūnas – vaizduojami kaip vienas kito papildiniai, besiskiriantys vienas nuo kito tik dydžiu.

Prieš srovę

Paroda "Nomadiški vaizdai" pasakoja tai, kokias spalvas savo drobėse naudoja menininkai, ant kokios medžiagos jie tapo ar kokius herojus pasirenka tapyti.

Anot parodą organizuojančios Lietuvos dailininkų sąjungos, tapybos išraiškos formas galima suvokti kaip potencialią galimybę, galinčią įgauti įvairiausių konfigūracijų, laisvai augti ir plėtotis bet kuria kryptimi.

Žinant tai, visai nenuostabu, kad parodoje kabo D.Jaruševičiaus kilimas arba yra sulankstytos Indrės Ercmonaitės drobės, kurias arba gėda parodyti, bet ir gaila išmesti ("Tapyba 2013–2016", paveikslai, kuriuos gaila išmesti, bet ir gėda rodyti"), A.Radzevičiaus tapybinės instaliacijos arba Antano Obcarsko drobė "Akriliniai rašmenys XVII", kurioje vietoj potėpių tėra tik taškai.

Paroda gali nugalėti sustabarėjusį mąstymą, kad grynoji, teisinga tapyba yra tik renesanso ar baroko menininkų darbai, kuriuose viskas aišku, ką menininkas norėjo pasakyti, ką viena ar kita scena vaizduoja. Su XX a. pradžia atėję didieji pokyčiai mene tuos pokyčius atnešė ir į tapybą. Tik ne visi juos iki pat šių dienų yra priėmę ar juos suvokę.

Tapyba nėra tik nutapytas realaus pasaulio atspindys. Tapyba yra ir žmogaus emocijų išraiška, ir paties naudojamo dažo pigmento parodymas. Arba materijos, ant kurios tapoma, įtaka kūriniui. Vienaip kūrinys atrodo nutapytas ant kilimo, kitaip – ant skardos, trečiaip – ant drobės. Ir tai suteikia ne tik skirtingą kūrinio išvaizdą, bet ir padeda sukurti skirtingą kūrinio nuotaiką.

Tapytojai drobėse gali tapyti bet ką – nuo visiems žinomų modernaus meno šedevrų panaudojimų savo drobėse (Aistės Kirvelytės drobė "Gražią popietę"), pačių naujausių mokslinių išradimų kvestionavimo (Kunigundos Dineikaitės "Žalia etiketė"), šiuolaikinių technologijų įtakų visuomenei (Lauros Slavinskaitės "Vienybė žydi šešioliktais") iki negalėjimo panaikinti praeities (Algio Griškevičiaus "Pavargusi orbita").

Kas? TARPTAUTINĖ VILNIAUS TAPYBOS TRIENALĖ.

Kur? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? Veikia iki gruodžio 31 d.