Čia užsukę kino kūrėjai ir lektoriai suteikia galimybę pažvelgti į filmų užkulisius. Klubas atviras visiems. Artimiausias susitikimas – birželio 13-ąją, svečiuose – jauna kūrėja, operatorė ir režisierė Elvina Nevardauskaitė. Ji pakeis ką tik Gero kino klube apsilankiusias režisierę Mariją Kavtaradzę (M.K.) ir aktorę Juliją Steponaitytę (J.S.), daugumai gerai pažįstamą iš filmo "Sangailės vasara". Pokalbis su šiomis jaunomis, tačiau jau spėjusiomis išsiskirti kino pasaulyje kūrėjomis – apie kino edukaciją ir žiūrovus.

– Kas atvedė į kino pasaulį? Kaip žiūrite į jaunimą, besidomintį kinu, pradedantį jį kurti?

J.S.: Pati pradėjau būdama aštuonerių. Man atrodo, tai tokia priklausomybė – nesvarbu, ar aikštelėje, ar prie pačios gamybos dirbi, užsikabini ir negali išeiti, įtraukia. Tad iki šiol ir esu čia, smagu pasilikti kino srityje.

M.K.: Dar vaikystėje pradėjau domėtis kinu, lankiau "Skalvijos" kino akademiją, po to įstojau studijuoti kino Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Dabar aš pati dirbu su jaunimu. Labai smagu, kad žmonės nori kažką daryti. Galima pastebėti, kai žmonės daro rimtai ir tikrai nori daryti. Kai matai, kad toli eis, nes nori. Mano nuomone, kine negali būti per daug kaprizingas, negali būti tinginys, turi būti visiškai atsidavęs ir eiti tiesiai. Gali būti ir taip, kad ateini kaip į būrelį, bet visada sergu asmeniškai už tuos, kurie labai atsidavę.

– Ar jaunimas įkvepia, gal net padeda jums, kaip jaunai režisierei?

M.K.: Įkvepia šnekant su jais, kai paskaitą vedi, kartais išsigrynini kokią mintį. Kartais gali ir iš jų kažką išmokti. Man labai patinka, kai drąsiai daro, jaunimas dažnai dar neturi štampų, jie gali daryti labai laisvai, tai ir žavi. Turiu mintyje gerą drąsą, ne įžūlumą, o kai drąsiai kuria.

J.S.: Niekas kitas, tik tu vienas gali pasakyti, kaip reikia daryti, – tai ir yra drąsa, kai neabejoji ir nieko kito neklausai. Galų gale tu vienas pats žinai visus atsakymus.

– Kodėl, jūsų nuomone, kinas reikalingas jaunimui? Ar galėtumėte išskirti jaunimo ir kino tendenciją?

M.K.: Jiems kinas taip pat stipriai reikalingas kaip ir literatūra – jie turi mokėti skaityti ir tuos vaizdus suvokti. Jie vaizdų kultūros karta, kuri dabar daugiausia mato. Norint suprasti vaizdus, reikia analizės. Suprasti, kokius tu dėlioji kadrus ir kokias prasmes jiems suteiki. Vien kadrus sumontuojant galima kurti personažo charakterį – protingą ar visai idiotą. Kinas jaunimui reikalingas, kad suprastų, kad tai yra menas, ne tik pramoga, ir egzistuoja ne tik bestseleriai.

J.S.: Kai esi paauglys, tie kūriniai, kurie ateina, tie visi pojūčiai yra labai stiprūs. Vėliau su išsilavinimu visai kitaip juos priimi. Pas mane, atsimenu, iš pradžių viskas labai šviežiai ir labai stipriai ateidavo – ir labai giliai. O tai labai stipriai ugdo. Per dvi valandas tu iš esmės pasikeiti.

M.K.: Taip, visi mano mėgstamiausi kūriniai ir yra tie, kuriuos paauglystėje žiūrėjau, nes išties stipriausiai palietė, paskui jau kitaip juos žiūri.

– Ar jaunimas dabar vertina kiną? Kokios naudos jis duoda?

M.K.: Nėra taip, kad jaunimas nenorėtų žiūrėti gerų filmų ar kad negalėtų. Iš tikrųjų jie žiūri tai, kas papuola, kas lengvai prieinama. Jie supranta, kad yra prastas ir geras filmas, bet jie eina, sėdi ir žiūri. Jie nėra kvaili, ir mes nebuvome kvaili. Tiesa, man atrodo, kad jie – tokie pat, kaip mes buvome, taip pat tingėdavome ir raukydavomės, Z ar Y karta – vis tiek. Kuo daugiau žiūri, tuo labiau supranti, kokie skirtingi gali būti filmai. Ir taip tu įgauni drąsos. Supranti, kad kinas gali būti visoks, ir tai išlaisvina. Dėl to verta žiūrėti ir gilintis į kiną.

– Kas buvo sunkiausia jums pačioms ateinant į kiną?

M.K.: Viskas taip lengva (juokiasi – aut. past.). Papasakoti savo idėją, parašyti – galiu, bet pasakyti būdavo sunkiau: baisu, nedrąsu. Užima laiko, kol susirenki savo žmones, savo komandą. Sunku tai, kad nuolatos išgyveni, kad negerai darai. Kai kuri – tai normalu.

J.S.: Su vaidyba yra kitaip, nemanau, kad yra sunku, nes tu prisijungi prie jau pradėto projekto, ir kai sužinai taisykles, tai yra daug paprasčiau, nei pradėti pačiam. Kai prabyli, supranti, kad tūkstančiai, milijonai žmonių nori tą patį pasakyti, ką ir tu galvoji, bet kuo tu esi išskirtinis, kodėl tu gali kalbėti, o kiti ne? Tas pradinis taškas, manau, ir yra sunkiausias.

– Koks filmas vertingas žiūrovui šiandien?

J.S.: Visoks, viskas yra labai svarbu. Gal yra problema, gal ne visi iškelia, bet ji egzistuoja: filmai pradėjo panašėti, manau, dabar yra aktualu vėl atrasti filmų įvairovę.

– Ko reikia, kad žiūrovas suprastų filmą?

M.K.: Manau, svarbiausia, kad jis nueitų ir pažiūrėtų, o tada gali suprasti, gali nesuprasti. Neprivalo visi suprasti.

J.S.: Visi supranta skirtingai.

M.K.: Jei žiūrovas ateina ir pažiūri tą gerą filmą, jis nebus piktas, o jei bus piktas, – na, jam nebus nieko blogo nuo to, kad pažiūrės gerą filmą.

– Kaip reikia skatinti kritinį požiūrį į filmą?

M.K.: Svarbiausia, kad geri filmai būtų prieinami, kad jie būtų rodomi. Po to – tekstai ir rašymas, kad daugiau būtų rašoma žmonėms.

– Ko palinkėtumėte jaunimui ir kinomanams?

J.K.: Skaitykite, žiūrėkite filmus, eikite į galerijas.

M.S.: Jei norite kurti filmus, tai juos žiūrėkite, o ne atvirkščiai.

Iš kūrybinės biografijos

Režisierės M.Kavtaradzės darbai yra įvertinti aukščiausiais Lietuvos kino apdovanojimais: už filmus "Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau" ir "Man dvim keli" ji apdovanota "Sidabrinės gervės kiaušiniais" geriausių studentiškų filmų kategorijoje. Šiemet ji kartu su režisieriumi Vytautu Katkumi buvo nominuota už trumpametražį filmą "Iglu".

Aktorės J.Steponaitytės pavardė puikuojasi ne tik garsiuosiuose filmuose "Sangailės vasara" bei "Man dvim keli", už kuriuos ji 2015 m. apdovanota "Sidabrine gerve", bet ir "Aš tave žinau", "Nieko nepraranda vaikai", "Pasakyk, kad neskaudės".