Kauno menininkų namuose surengta Gvido Latako tapybos darbų paroda "Riterio sapnas". Neseniai čia pat buvo pristatyta ir naujausioji G.Latako poezijos knyga "Lokenos".

Gana dažnai klausiama, kas yra G.Latakas – dailininkas ar poetas? Pagal diplomą – dailininkas, bet poezijos mokslų juk išeiti negalima – jų tiesiog nėra. O štai G.Latako knyga – jau trečioji. Taigi jis yra poetas-dailininkas arba dailininkas-poetas, o greičiausiai – tiesiog G.Latakas: su visa žemaitiška dvasia, nuoširdumu, paprastumu, tikrumu.

Menininkas niekad nesiplėšo dėl nieko, ramiai priima gyvenimą tokį, kokį sugeba pamatyti, o sugeba jį matyti išties talentingai: "Kaimynuos pas mus/ įsitaisė genys – ne genys/ vakarais jis pradeda kalti/ mažais plaktukėliais stuksena/ mielaširdingus votus/ iš sidabro skardų išskalambija/ koją ranką akis – ką tik nori/ juodųjų kalviukų brolis (eil. "Votai").

Kaip pastebi knygos "Lokenos" redaktorius Vytautas Stulpinas, G.Latako eilėraščiuose nuolat kinta rakursai, gaivalingai sujuda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija – dailei.

Kalba dažnai rupoka, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai herojai. Jie, atsidūrę eilėraščio jėgos lauke, natūraliai iškyla, praturtina autoriaus sumanymus. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo paties, budinką, palocių.

"Lokenos" iliustruotos paties G.Latako piešiniais ir medaliais, kurių braižas ypač dera prie tekstų. Beje, menininkas taip pat gerai žinomas ir kaip juvelyras, jo emalės darbai, papuošalai laukiami žiūrovų, mėgstami moterų, siekiančių pasipuošti savitai, originaliai. Tačiau paroda "Riterio sapnas" kreipia į tapybos sritį, paveikslais G.Latakas tarsi pasakoja, liudija apie jam brangų pasaulį.

"Tie mano darbai, drobės, išsigelbėjimo ženklai, laimingojo žmogaus daiktai, nuolat gerinami, perpaišomi liudijimai, savotiška, maniška vargšų biblija, biblia pauperum, kuri istorijas nemokantiesiems skaityti pasakoja nupaišytais vaizdais, – sako G.Latakas. – Tegul pasakoja tie vaizdai apie kadaise vykusius ir dabar nuolat tebevykstančius dalykus, nes čia juk yra kitas – mito laikas."

Akivaizdu, kad mitologiniais įvaizdžiais menininkas kuria istorijas, o jose gyvena laimingi žmonės. Ir pats G.Latakas ne kartą yra sakęs kuriąs ne tada, kai jam sunku ar būna prislėgtas kokio rūpesčio. Ne, kūrybos jis imasi, kai jam būna gera ir smagu. O jį matant atrodo, kad beveik visada jis yra gerai nusiteikęs.

Skaitant naujausią jo eilėraščių knygą, regis, aišku ir kodėl poetas nepraranda gyvenimo džiaugsmo pojūčio: "Tiek tatai užgyvenau –/ atliko kartono dėželė/ kai nelauki kažin ko/ kai neatrodo pasaulis skolingas/ tavo personai/ dėkui už kožną nieką/ gniužulą saujoj (eil. "Dėželė").