Spalio 10-ąją 60-ies metų jubiliejų švęsiantis T.Ladiga atviras: įtemptas solisto grafikas reikalavo daug laiko ir jėgų, kurių pritrūkdavo šeimai. Tad šiandien žmonai Mildai, vaikams ir anūkams jis stengiasi skirti kuo daugiau dėmesio. Pokalbis su T.Ladiga – apie įtemptą teatro kasdienybę, prasmingą pedagogo darbą, gyvenimą tarp Kauno ir Anykščių, tėvų ir senelių įskiepytas vertybes.

– Beveik 30 metų dirbote Muzikiniame teatre. 2020 m. pradėjote naują gyvenimo etapą – tapote Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ direktoriumi. Kas paskatino tokius pokyčius? Ar nesiilgite teatro scenos?

– Muzikiniame teatre pralėkė ryškiausias ir darbingiausias mano gyvenimo etapas. Sukurta daugiau kaip 60 didesnių ir mažesnių vaidmenų miuzikluose, operose, operetėse, netgi vaikiškuose spektakliuose. Į teatrą 1991 m. atėjau būdamas beveik 30-ies. Gali pasirodyti, kad solisto karjerą pradėjau pakankamai vėlai, tačiau tai lėmė susiklosčiusios aplinkybės. Ilgiau, nei planuota, užtruko studijos, dvejus metus truko parengiamieji kursai, taip pat teko tarnauti kariuomenėje. Pamažu baltas popieriaus lapas ėmė pildytis – daugėjo vaidmenų, o trys dešimtmečiai pralėkė labai greitai. Be abejonės, kaip ir visi jauni solistai, į teatrą atėjau ambicingas ir nusiteikęs atlikti tik pagrindinius vaidmenis. Tačiau greitai supratau, kad teatras yra kolektyvinis organizmas, kuriame labai svarbu dirbti išvien, įsilieti į komandą, atrasti savo vietą ir pateisinti režisieriaus lūkesčius. Tad teko suvaldyti jaunatviškas ambicijas ir ugdyti profesionalų žvilgsnį į teatro sceną.

Kaip ir gamtoje, žmogaus gyvenime egzistuoja sezonų kaita. Darbingą vasarą keičia lėtesnis ir ramesnis ruduo. Vieną dieną supratau, kad jau įžengiau į vasaros pabaigos etapą. Mano užimtumas scenoje ėmė mažėti, į teatrą atėjo pajėgi ir perspektyvi jaunoji dainininkų karta –  juk pagrindinius vaidmenis dažniausiai įkūnija jauni solistai. Be to, pradėjau labiau jausti laiko stygių. Tad nusprendžiau palikti teatrą jaunajai kartai. Tiesa, kartais dar užlipu į sceną, bet jau nesu etatinis teatro solistas. Kur kas dažniau į teatrą ateinu kaip žiūrovas. Visada malonu užeiti, sutikti buvusius kolegas, pabendrauti. Tačiau mano kelias veda tolyn, tenka nauji iššūkiai.

– Šiandien vadovaujate Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklai „Varpelis“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos Dainavimo katedrai. Tad jūsų akyse auga ir bręsta naujoji solistų karta. Galbūt ugdymo procese pritaikote ir teatre įgytą patirtį?

– Pedagoginis darbas – labai prasmingas. Nuostabu kasdien matyti jaunus ir talentingus moksleivius ir studentus, padėti jiems žengti profesionalaus muzikanto keliu. Įdomu tai, kad esu dirbęs visose solisto muzikinio gyvenimo grandyse – teatre, akademijoje ir mokykloje. Dėl teatro scenoje įgytos patirties darbas su moksleiviais ir studentais kur kas efektyvesnis. Galiu geriau suprasti, kokių mokytojų ir dėstytojų jiems reikia, kokia turėtų būti mokymosi eiga. Gera žinoti, kad bent iš dalies prisidedu prie jaunosios kartos ugdymo, paruošimo didžiajai scenai.

– Daug metų gyvenate Kaune, bet užaugote Anykščiuose, esate Pasaulio anykštėnų bendrijos narys. Koks jūsų santykis su šiais miestais? Save laikote kauniečiu ar anykštėnu?

– Pusę gyvenimo pragyvenus Kaune, savo tapatybę natūraliai imi gretinti su šiuo miestu. Įdomu tai, kad mano atsidūrimas laikinojoje sostinėje buvo neplanuotas. Tačiau gyvenimas mėgsta pokštus. Vilniuje studijavau solinį dainavimą tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, norėjau čia ir pasilikti. Tačiau gavau vieną, paskui kitą darbo pasiūlymą Kaune. Tad jau 30 metų gyvenimą kuriu čia, save tapatinu su Kauno ritmu. Vis dėlto širdis visada šaukia į Anykščius. Dirbdamas teatre turėjau mažai laisvų dienų, todėl laukdavau atostogų, kada galėsiu pabėgti į gimtinę. Dabar mano gyvenime atsirado nesuvokiamas dalykas – laisvi savaitgaliai (šypsosi). Jie dažniausiai ir leidžiami Anykščiuose.

Kaip pastebėjote, priklausau Pasaulio anykštėnų bendrijai, kuri šiemet minėjo veiklos 30-metį. Bendrija vienija užsienyje ir Lietuvoje gyvenančius anykštėnus, jai priklauso ne viena garsi, Lietuvai daug davusi asmenybė. Gaila, kad iš bendrijos steigėjų gyvų likęs tik vienas kitas. Jau netekome ilgamečio pirmininko istoriko prof. Antano Tylos, Gedimino technikos universiteto profesoriaus Algirdo Eduardo Čižo ir daugelio kitų. Tačiau bendrijos veikloje vis dar aktyviai dalyvauja pirmasis VDU rektorius prof. Algirdas Antanas Avižienis, sukūręs ir į ilgalaikes ekspedicijas skrendančiuose NASA erdvėlaiviuose įdiegęs kompiuterį STAR. Viltingai pradedu dairytis į Anykščių jaunimą, džiaugiuosi, kad tikrai yra jaunų, iniciatyvių žmonių. Stengiamės gražinti ir garsinti savo gimtąjį miestą, padaryti jį patrauklesnį turistams iš Lietuvos ir užsienio. Tad viena koja esu Kaune, kita – Anykščiuose.

Pusę gyvenimo pragyvenus Kaune, savo tapatybę natūraliai imi gretinti su šiuo miestu.

– Jūsų šeimos istorija labai įdomi, joje daug iškilių, tvirtų asmenybių. Senelis Kazys Ladiga buvo tarpukario Lietuvos generolas leitenantas, Laisvės kovų dalyvis. Močiutė Stefanija Paliulytė-Ladigienė paskelbta Pasaulio tautų teisuole, po mirties apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tėtis Algis Marijonas Ladiga – visuomenininkas, ateitininkas, tremtinys, tautodailininkas, skulptorius. Ar tėvai pasakojo apie tremtį, skiepijo lietuvybę? Ar prisimenate savo močiutę Stefaniją, kuri mirė, kai dar buvote mažas?

– Abu mano seneliai mirė gerokai per anksti. Ūkininkas Jurgis Jusys dar 1939 m., o karininkas Kazys Ladiga, sovietų Rusijai okupavus Lietuvos Respubliką, mirties bausme sušaudant buvo nuteistas 1941 m. Sol Ilecko kalėjime. Močiutė Domicelė Jusienė su dviem dukromis (viena iš jų mano mama Marijona Jusytė-Ladigienė) 1949 m. ištremta į Irkutsko sritį Sibire. Kita močiutė – Stefanija Ladigienė 1946 m. buvo suimta ir kalinta Lukiškių kalėjime, Pečioros, Taišeto lageriuose, o vėliau ištremta į Irkutsko sritį. Netrukus, 1948 m., paskui savo mamą į Sibirą buvo ištremtas ir mano tėtis Algis. Tad mano tėvai ir susipažino tremtyje. Grįžę į Lietuvą, 1959 m. susituokė, pradėjo kurti savo gyvenimą. Vis dėlto sibiriokams ribos buvo aiškios – didmiesčiuose gyventi negalima, studijuoti aukštosiose mokyklose draudžiama. Naujojo gyvenimo pradžiai tėvai pasirinko Anykščius, kurie buvo pusiaukelėje tarp mamos gimtojo Panevėžio krašto ir tėčio gimtinės – Biržų rajono. Tad Anykščiai mūsų giminės istorijoje atsirado atsitiktinai.

Muzikiniame teatre pralėkė ryškiausias ir darbingiausias mano gyvenimo etapas. Sukurta daugiau kaip 60 didesnių ir mažesnių vaidmenų miuzikluose, operose, operetėse, netgi vaikiškuose spektakliuose.

Tėtis 1940 m. baigė Biržų gimnaziją. Kaip pats sakydavo, priklausė paskutinei laidai su arkliuku – Vyčiu. Kitąmet ant mokyklos diplomų jau atsirado LTSR herbas. Tėtis dar suspėjo įstoti ir į VDU Architektūros skyrių, bet, baigiantis metams, Lietuvoje prasidėjo karo veiksmai. Paskaitas jis lankė gražiajame VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmų pastate, stovėjusiame ant Aleksoto kalvos. Karo metu pastatas buvo susprogdintas. Tėčio kurso draugais tapo partizanas Juozas Lukša-Daumantas, kunigas Vaclovas Aliulis, rašytojas Henrikas Nagys. Tačiau prasidėjus karui visi mokslo draugai išsibarstė kas sau. 1944 m., traukiantis frontui ir artėjant sovietams, tėtis nusprendė stoti į kunigų seminariją, kadangi tuo metu seminaristų neėmė į kariuomenę. Vis dėlto ketvirtame kurse 1948 m. jį išvežė į Sibirą.

Močiutė Stefanija Ladigienė priklausė katalikiškai Ateitininkų organizacijai. Karo metu jaunimui ji rengė susitikimus, pokalbius, rekolekcijas. Močiutei „pripaišė“ bylą už antitarybinę veiklą ir 1946 m. suėmė. Beje, jos pavardė atsidūrė vienoje ateitininkų byloje drauge su Dievo tarnaite, į palaimintąsias pasiūlyta Adele Dirsyte ir kitais bendraminčiais. Stefanija Ladigienė mirė, kai buvau dar mažas, tačiau pakankamai gerai prisimenu jos laidotuves. Nors močiutės gerai ir nepamenu, ją galiu atpažinti per jos vaikus – savo tėtį, tetas, dėdes. Mano tėčiui rūpinimasis savo atžalų dvasiniu, dorovės pasauliu buvo labai svarbus. Susitikus jis nuolat klausdavo, ką dabar skaitai. Kuo domiesi? Kaip matai pasaulį? Ką veiki laisvalaikiu? Manau, tai jis perėmė iš mano močiutės. Tad lietuvybė ir aukšta moralė mūsų šeimoje tikrai buvo vertinamos ir skiepijamos nuo mažens.

– Jūsų vaikystė ir paauglystė prabėgo sovietmečiu. Ar jau anuomet žinojote savo šeimos istoriją, o gal ją tėvai pasakojo tik puse lūpų?

– Su vyresniu broliu Linu visada žinojome savo šeimos istoriją. Net būdavo keista, kai išgirsdavau, kad kiti tremtiniai savo biografijos detales slėpė nuo sutuoktinio, vaikų. Aišku, buvome sąmoningi ir už namų ribų apie tai neplepėjome, tačiau visada žinojome, kokios yra mūsų šaknys, kas mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Beje, brolis nepriklausė nei komjaunimo, nei pionierių, nei spaliukų organizacijoms. Aš vis dėlto į spaliukus buvau įrašytas. Tuo mano partiškumas ir baigėsi. Nuo mažens buvome gana sąmoningi ir atsakingi.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika? Galbūt iškilioje giminėje būta ir daugiau muzikantų?

– 1927 m. senelis generolas leitenantas K.Ladiga, išėjęs į atsargą, su močiute S.Ladigiene apsigyveno Gulbinėnų dvare netoli Biržų. Čia vėliau apsistojo ir mano senelio dėdė kunigas Jonas Ladyga. Kalėjęs Jaroslavlio kalėjime, 1933 m. politinių kalinių mainų tarp Lietuvos ir SSRS metu buvo iškeistas į Lietuvos komunistinius veikėjus ir grįžo į gimtinę. Paliegusį, lagerio nukamuotą, J.Ladigą priglaudė mano seneliai. Atsikrausčius kunigui, Gulbinėnuose atsirado ir parapija. Kas gi mišių metu vargonais pagros? Šią pareigą apsiėmė močiutė Stefanija. Tais laikais vargonininkės moterys nebuvo įprastas dalykas, tad davatkėlės kalbėdavo: Gulbinėnai – tai parapija, kur vargonininkė yra boba. Močiutė ne veltui mylėjo muziką – jos tėvas Tomas Paliulis, kurio garbei esu pavadintas, buvo liaudies muzikantas. Jis giedodavo sutartines, pūsdavo skudučius, grodavo daudytėmis. Prosenelio brolio Mykolo sūnus Stasys parašė monografiją apie lietuvių liaudies instrumentus. Tad obuolys nuo obels netoli rieda – mūsų giminėje muzika išties keliauja iš kartos į kartą.

Muzikiniame teatre pralėkė ryškiausias ir darbingiausias mano gyvenimo etapas. Sukurta daugiau kaip 60 didesnių ir mažesnių vaidmenų miuzikluose, operose, operetėse, netgi vaikiškuose spektakliuose.

– Vis dėlto nė viena jūsų ir žmonos Mildos atžala muzikinio kelio taip ir nepasirinko. Sūnus Jurgis baigė istorijos studijas, dukra Julija yra psichologė, o Ieva – maisto ruošimo technologė. Vaikams linkėjote kiek kitokio kelio?

– Sūnus po istorijos studijų universitete dirba vadybininku didmeninėje dviračių įmonėje. Matyt, ne aš vienas laukdavau vasarų, kai važiuosime į Anykščius ir žvejosime. Po studijų Jurgis pareiškė: Kaune man trūksta oro, čia tikrai neliksiu. Jis išvyko į Anykščius ir ten įleido šaknis. Sukūrė šeimą ir su žmona Aiste mums padovanojo tris anūkus – Rapolą, kuris šiemet jau žengė į pirmą klasę, Kotryną ir Joną. Regis, Anykščiuose sūnus jaučiasi laimingas, ištisus metus būdamas artumoje su gamta. Dukra Julija su žentu Titu augina dukrytę Eleną ir ką tik susilaukė sūnelio Mykoliuko. Neseniai įvyko jaunėlės Ievos ir jos vyro Justo dukrytės Ulos Marijos krikštynos. Tad su žmona Milda esame turtingi – turime net šešis anūkus! Iš dukros Julijos esu gavęs priekaištų, kodėl savo vaikų neleidau į muzikos mokyklą. Tada maniau, kad vaikystė turi būti laiminga. Žinau, koks didelis muzikos mokykloje krūvis, kiek daug savęs turi paaukoti, kad pasiektum norimą rezultatą. Žinoma, galbūt galėjau vaikams pasiūlyti užsiimti muzika, tačiau manau, kad viskas galiausiai susidėliojo į savas vietas. Julija ir Jurgis patys išmoko skambinti gitara. Tiek Julija, tiek mažoji Ieva dainavo chore, įvairiuose ansambliuose, tačiau rimtai pasinerti į muziką niekada jų nevertėme.

– Ar palikus teatro sceną pavyksta rasti daugiau laiko šeimai?

– Dabar pasiekiau tokį gyvenimo etapą, kai esu laimingas senelis, kuriam nebūtina visus savaitgalius leisti teatre. Juk buvo beprotiškas ritmas! Laisvą turėjau tik pirmadienį, kuris būdavo tikra tėčio diena. Žmona išeidavo į darbą, o aš dukroms pindavau kasytes, išlydėdavau vaikus į mokyklą ir laukdavau grįžtančių. Dažniausiai pietums pirmadieniais kepdavome bulvinius blynus, nes vaikams jie labai patiko. Tiesa ta, kad atžalų, išskyrus pirmadienius, beveik nematydavau, nes per darbus namams likdavo per mažai laiko. Esu be galo dėkingas žmonai Mildai, kuri praktiškai viena juos užaugino. Didžiuliu išbandymu šeimai tapo prieš 12 metų Mildai kirtęs insultas. Daug dirbdama ji per mažai dėmesio skyrė sau, laiku nespėjo pas gydytojus. Šiandien abu džiaugiamės kiekviena diena, anūkais, vienas kitu. Labiau vertiname kasdienybę ir šalia esančius artimus žmones. Gyvenimas yra išties įdomi ir unikali kelionė su netikėtais posūkiais, kuriuos turi įveikti. Linkiu visiems priimti tuos iššūkius ir jų nebijoti. Dažnai kasdienybė pasuka kita linkme, nei planavai. Tada turi prisitaikyti ir išmokti likimo pamėtėtas pamokas. Tada viskas išeina tik į gerą.