Jau lapkričio 16 d. vyksiančiame renginyje skambės ir vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių, legendinių dainų autoriaus Teisučio Makačino kūriniai.

T. Makačino kūrinius klausytojams pristatys saksofono virtuozas Petras Vyšniauskas, smuikininkė Ilona Klusaitė, pianistai Goda Stanionytė ir Mykolas Bazaras. Koncerte žada dalyvauti ir pats rudens pradžioje 85-metį atšventęs kompozitorius. Jį kalbins ir visą programą moderuos kompozitorė Zita Bružaitė. Koncertui artėjant – pokalbis su T. Makačinu.

– Festivalis „Iš arti“ pradėtas rengti daugiau nei prieš 20 metų, o pradinė jo idėja buvo populiarinti Kauno kompozitorių kūrybą. Tad pirmiausia paklausiu, ar dažnai apsilankote Kaune, ar brangus šis miestas, kokių prisiminimų kelia?

– Gimiau Kaune, tuo metu gyvenome Laisvės alėjoje, 25 numeriu pažymėtame name, bet 1940 m., kai tik Vilnius buvo grąžintas, persikėlėme ten. Kaunas man labai patinka savo konsoliduotomis ambicijomis ir visuomenės mąstymu, idėjomis. Stengiamės kartkartėmis čia apsilankyti. Turiu vieną specifinį norą, kad Kaune, Laisvės alėjoje, vėl atsirastų istorinė Konrado kavinė, kur aš kadaise gėriau kavą, kur lankėsi ir Balys Sruoga, ir Juozas Naujalis, ir visas mūsų elitas.

– Jau lapkričio 16 d. vyks renginys „Kompozitorius Teisutis Makačinas iš arti“. Gal galite išsamiau papasakoti apie koncertą ir tai, kokius kūrinius išgirsime?

– Koncerte skambės muzika, kurią ateityje bus galima išgirsti ir I. Klusaitės projekte – plokštelėje, pavadintoje „Teisutis Makačinas. Šokio žingsniu. By Dancing Step“. Tad visi kūriniai, vienaip ar kitaip, bus susiję su šokio ritmais – klasikiniais šokiais, minuetu, valsu, taip pat ir bliuzu, fokstrotu.

Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet iš kūrinių nekalu akmeninės skulptūros – jei man į galvą šauna nauja idėja, keičiu formą ar apimtį.

Koncerto idėja kilo prieš dvejus metus, man išgirdus žavingą I. Klusaitės smuikavimą. Jos smuiko tembras ir grojimo maniera pavergia savo šiluma ir grožiu, tikiuosi, tai pajus ir klausytojai. Džiaugiuosi, kad I. Klusaitei talkins Mykolas Bazaras, žavingai grojantis džiazą, Goda Stanionytė ir mūsų žvaigždė Petras Vyšniauskas. Nors kompozicijos nepaprastos, koncerto atmosferą apibūdinčiau kaip malonų skambesį su geros kavos aromatu ir, tikiuosi, publikai patiks. Malonu, kad koncertas vyks rudenį, kuris susijęs su kuklia mano sukaktimi. Tad į Kauną atvykti bus labai malonu.

– Kuris iš skambėsiančių kūrinių jums yra pats brangiausias, svarbiausias?

– Itin brangus kūrinys yra „Trys šokiai“ smuikui ir fortepijonui. Yra ir jo adaptacija styginių orkestrui, kuri pervažiavo per visą Europą ir buvo atlikta daugiau nei 400 kartų, bet originali versija – pati brangiausia. Šis 1961-ųjų kūrinys dedikuotas mano mylimai žmonai.

– Jūsų kūriniai išlaikė laiko išbandymą – yra noriai klausomi, aranžuojami, atliekami, keliauja po pasaulį. Kaip manote, kas tai nulėmė?

– Matyt, užkoduota tikra emocija, tikras jausmas, nuoširdumas ir siekis bendrauti su aplinka, su klausytoju. Laikas nubėgo greitai ir toli, bet jei žmonėms patinka vos ne prieš 50 metų parašytos dainos, vadinasi, kažkas jose yra. Manau, svarbu, kad mano kūriniai tinkamai sutvarkyti, pateikti estetiškai, gražia forma, taip, kaip mano mėgstamas elitinis porcelianas. Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet iš kūrinių nekalu akmeninės skulptūros – jei man į galvą šauna nauja idėja, keičiu formą ar apimtį, kad įdėta emocija būtų maksimaliai gražiai realizuota.

– Vadinasi, į aranžuotes, kūrinių perdirbimą žiūrite teigiamai?

– Nepaprastai apsidžiaugiau išgirdęs Julijos Ritčik neseniai pasakytus žodžius, kad gyventi reikia ne tik savo kūriniais, bet rinktis ir kitus, juos perleisti per save, būti įvairiam. Amerikiečių radijo stotyse galima galima išgirsti įvairiausių aranžuočių, dažnai skamba net keli tos pačios dainos variantai, bet jie nesugadina esminės dainos struktūros, o atveria vis naujų galimybių.

– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių muzikos bendruomenės kūrybą?

– Manau, akademinė muzika juda gera kryptimi. Jeigu ją priima pasaulio estrada, mūsų kompozitoriai yra kviečiami, turi klausytojų, tai yra labai geras ženklas. Kalbant apie popmuziką, tikrai netingiu pasiklausyti kanalų, į kuriuos suplaukia mūsų lietuviškų autorių dainos. Ten yra visko, bet ir labai daug mėgėjiškumo – kartais išgirsti vos aštuonių taktų melodiją, o priedainis ir yra visa daina... Deja, labai greitai tokie kūriniai atsibosta, nėra įvairumo, intelektualaus krūvio. Tačiau yra daugybė talentingų žmonių, o iš jų atsiranda vienetai, kurie sujungia ir studijas, ir harmoniją, ir patys kokybiškai muzikuoja, todėl gimsta labai gražių kompozicijų.

– Jeigu sugrįžtume į praeitį, kaip į estradinę kūrybą žiūrėjo jūsų dėstytojai, aplinkiniai, muzikų bendruomenė?

– Mano kompozicijos profesorius Julius Juzeliūnas giliai smerkė šį mano kelią, bet kitas profesorius Saulius Sondeckis sakė, kad didžiuojasi mano kuriamų dainų kokybe. Jeigu jos išliko, yra klausomos, tikro meno ten yra.

– Kaip jūs kuriate muziką – reikia tylos, vienumos, o gal kaip tik idėjų kyla ko nors klausantis?

– Idėjų kyla savaime, nors nėra tokio momento, kad galvoje kas nors neskambėtų. Kai kuriu, pasirenku intonacinę sritį ir joje gyvenu. Dirbu rytais, reguliariai kasdien, prie savo kompiuterio. Dainų neberašau, tik perdirbinius, bet vis dar randu, ką galima padaryti geriau, įdomiau.

– Ko linkite savo klausytojams?

– Linkiu gyvenimo džiaugsmo, drąsos ir neblėstančių gerų idėjų.