Kauno pilyje atidaryta tapytojo, menotyrininko, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojo dr. Stasio Mostauskio tapybos kūrinių paroda "Tapyba cukrumi ir kitos istorijos". Nedidelio formato drobėse ekspresyvia stilistika vaizduojami moterų portretai ir abstrahuotas žydinčios pievos motyvas.

Saulėta moterų draugija

Poetiški moterų portretai, kuriuose jos vaizduojamos iki pusės, tapyti lesiravimo technika. Kiekvienas dažų sluoksnis tepamas plonai, išdžiovinamas ir padengiamas nauju. Skaidrūs sluoksniai susijungia tarpusavyje sukurdami paslaptingą, pritemdytą paveikslo erdvę.

Portretuojamųjų atvaizdai išnyra iš gilios tamsos įdėmiais, skvarbiais žvilgsniais stebėdami aplinką. Pailginti, gracingi moterų kaklai, apnuoginti apvalūs, gležni pečiai, pilnos krūtys – portretus pripildo geismo, kuris susiliedamas su minkštais rusvais, rausvais, ochros spalvos, balkšvais tonais, kuria subtilų erotiškumą.

Apvaliojoje salėje kuriamą romantizuotą atmosferą papildo ir vienintelė drobė parodoje, kurioje vaizduojamas žydinčios pievos fragmentas. Alyviniais, rožiniais žiedeliais virpantis pievos paviršius primena saulėtą popietę, kur nėra nei triukšmo, nei chaoso, po pievą braidant basomis, juntama nevaržoma laisvė ir džiugesys akimirkos grožiu.

Ties pavojinga riba

Tai, kad paroda yra subtili, lengva, neprašo ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus – tik apgaulingas pirmas žvilgsnis. S.Mostauskio tapybos kalba grindžiama, paties žodžiais tariant, "žiūrovui siunčiamos žinios ir meninės formos/ikonografijos supriešinimu. Pasirinkta stilistika tėra žavus rūbas, kuris, demonstruodamas savo žavesį, siekia parodyti, jog siunčiama žinia su jomis nesusijusi, jog tai tik spąstai – ir nuorodos į antrą dugną, kurį dar reikia susikurti".

Žvelgiant į meno istoriją, moters portreto žanras visada buvo įdomi tema menotyrininkams. Kintant moters vaizdavimo stiliui, kito ir moteriško grožio samprata. Antikoje moteris prilyginta deivei, Romantizmo epochoje gražia buvo laikoma liekna, smulkių veido bruožų moteris, o Renesanso laikotarpiu žavėtasi aptakių kūno formų dailiosios lyties atstovėmis. Kiekvienos šalies menininkai turėjo savitų bruožų, kuriais papildydavo vyraujančias tendencijas.

Sukant antrąjį ratą ir žvelgiant į eksponuojamus kūrinius, norisi šypsotis: visur tik moterys, akys raibsta nuo jų charakteringų veidų, nekaltų apsinuoginimų ir hipnotizuojančių akių. Kas gali būti genialiau už drobėje vaizduojamą moterį? Jos – neišsemiama gelmė, neišraizgomos minčių gijos, grožis. Ar gali paveikslas būti negražus, jei jame vaizduojama moteris? Kita vertus, išorinis grožis – trumpalaikis, paviršinis, pamirštamas dalykas, o ir grožio kriterijai nepaliaujamai kinta.

Ar S.Mostauskis užsimindamas apie "dugną" turėjo mintyse, kad po dailia moters išvaizda slepiasi ne toks dailus jos vidus? Kad giliai kiekvienos moters viduje slypi velniška, išprotėjusi būtybė?

Atsakymą į šiuos klausimus iš dalies duoda ekspozicijoje esantys du paveikslai, neatitinkantys tradicinių gražaus paveikslo rėmų. Viename vaizduojama nuogos moters figūra, apsupta alkanų, abstrahuotų būtybių išprotėjusiomis akimis. Kitame – moters portretas, kurio pusę dengia tirštas, sunkus, tamsus fonas. Tai spalviškai niūriausia parodoje eksponuojama drobė. Šie du kūriniai tarsi iškrenta iš svaiginamai gražios ir švelnios bendros ekspozicijos.

Šiose drobėse S.Mostauskiui svarbus ne reprezentacinis grožio perteikimas, o vidinės portretuojamosios būsenos įamžinimas, kuri šiuose dviejuose paveiksluose balansuoja ant beprotybės ir susinaikinimo ribos.

Demaskuojantis nuogumas

Trečiąkart žvelgiant į kūrinius ir parodos pavadinimą – "Tapyba cukrumi ir kitos istorijos" – bei skaitant anotaciją, akys užkliūna už S.Mostauskio keliamo klausimo: "Ar tapyba, greta jai įprastos kalbos ir ją atitinkančio turinio, neprodukuoja naujų prasmių, apie kurias anksčiau negalėjo nė pagalvoti?". Parodos pavadinime minimas saldėsis (cukrus) nukreipia dėmesį į dalykus, kurie tarsi paskanina tapybą, tačiau atima iš jos jėgą, gyvybingumą, po truputį nuodydama saldžiausiu būdu – pataikavimu masiniam skoniui.

Ką slepia graži, estetiška tapyba? Kokią žinią ji siunčia žiūrovui? Šiuolaikiniame pasaulyje daug paviršinio blizgesio, įvaizdžių ir standartų. Daug "auksinių rėmelių", į kuriuos save įsprausti nori ne tik moterys, bet ir vyrai. Lygiai taip pat ir mene vyrauja tam tikros tendencijos, kurios nusako, kas šiandien yra populiaru, šiuolaikiška, "vertinga". Ne išimtis yra tapyba, kuri išeina už įprastų žanro ribų, tarsi apsivilkdama naują rūbą.

S.Mostauskio drobėse – tapyba tarsi nuoga. Galbūt šiuolaikiniame mene to ir trūksta? Tikrumo, grynumo, aiškumo. Gal sutelktas dėmesį į tendencijas atitinkantį kūrinių paviršių atskleidžia formos ir turinio nevisišką atitikimą? Vis dėlto, žvelgiant į eksponuojamus S.Mostauskio kūrinius, artėjama ne prie atsakymo, o prie "dugno", nukloto naujų klausimų.

Kas? S.Mostauskio paroda "Tapyba cukrumi ir kitos istorijos".

Kur? Kauno pilyje.

Kada? Veikia iki gruodžio 1 d.