Už langų beprotiškai blaškosi vėjas. Tolumoje girdėti pagalbos automobilių sirenos, sumišusios su praskrendančių paukščių balsais. Pradeda lyti – lašai ritmingai atsimušda į grindinį, sugeria į save aplinkoje tvyrojusį chaosą.

Šį ūmai prasidėjusį ir visa į save sugėrusį, savo monotoniškumu į pašales aplinkos šnaresius išstumdantį lietų primena ir G.Zauros paroda.

Šio tapytojo drobėse viskas akivaizdu: struktūrą drobių paviršiuose kuria plona linija, slenkanti nuo vieno paveikslo į kitą. Tarp tankių linijų lieka plyšiai, ertmės, tarpai. Pro juos galima pabandyti įžiūrėti erdvių sluoksnius, dengiamus plonomis, peršviečiamomis lesūromis. Tačiau linija yra toks aktyvus kompozicinis elementas, kad ilgainiui stebint drobes ji ima hipnotizuoti: pradeda judėti, pulsuoti, nenustygti vietoje ir keistis – sulig širdies dūžiais, kvėpavimo ritmu, akių mirksniais. Linija tapytojo drobėse – išeities taškas ir kryptis, vedanti žiūrovą aplinkkeliais, idant paveikslas nebūtų išaiškintas. Linija tarsi gestas – kūrinio formavimo pradžia ir kartu pabaiga. Sykiu tai ir jo eiga, kurioje įvyksta veiksmas, tik jis monotoniškas, lėtas, nujaučiamas. Linija yra paveikslo riba ir jo begalybė. Čia išnykstanti, sudylanti, čia – tvirta ir ryški. Linija kaip indikatorius – aplinkos, jausenos, būsenos. Paties autoriaus refleksija.

Išgrynintas geometriškumas G.Zauros kūriniuose yra antraeilis kompozicinis elementas, tačiau jis suteikia stabilumo.

Kiekviena linija turi spalvą. Per jos efemeriškumą, (iš)blukimą išreiškiamas nyksmo pažadas naujai pradžiai. Kiekvienoje pabaigoje – gimimo užuomazga. Ir nors išgrynintas geometriškumas G.Zauros kūriniuose yra antraeilis kompozicinis elementas, jis suteikia stabilumo, apibrėžia kuriamą abstrakciją, (su)laikydamas ją.

Linija, spalva jungiamos geometriniais ryšiais, laisvais nuo naratyvo kūrimo. Lėtas vizualios kaitos procesas kiekvienoje drobėje sukuria tiesą. Kiekvienam žiūrovui – savą.

Kas? G.Zauros paroda LEX.

Kur? Galerijoje "101".

Kada? veikia iki balandžio 28 d.