Mitas – išskirtinis pasakojimas apie miestą

Patraukiau į Senamiestį; kažkur ties požemine perėja sutikau porelę, tokią pat sutrikusią ir nuščiuvusią, kaip aš. Paskui, Vilniaus gatvėje, vėl tas pats – nė vieno žmogaus iki pat Katedros, tik viena kitą keičiančios tuščios pastatų perspektyvos.

Tada, atsimenu, pagalvojau, kad būtent tokį miestą ir bando savo kameromis pagauti turistai: jiems miestas visų pirma yra pastatai, vaizdai, statiškos perspektyvos, kurias užfiksuoti tik trukdo praeiviai – savo buvimu ir visiškai nefotogenišku bruzdesiu. Toks miestas būna atvirukuose ir architektūros albumuose: be žmonių, pakylėtas į muziejaus statusą.

Mitas yra pasakojimas apie kažką reikšmingo, bet kartu – netikro ar bent jau tai, ką jis pasakoja, nėra tikra taip ir ta prasme, kaip tikras yra grindinio akmuo, žiniasklaidos pranešimas ar 5 eurų banknotas.

Ne tik pastatai

Šalta, skaisti saulės šviesa tądien kaip niekad gražiai išryškino miesto stogų linijas ir jį supančių kalvų dar nesužaliavusius siluetus ir, atsimušdama nuo stambių nusvidintų Vilniaus gatvės grindinio akmenų, žvilgančia aukso upe rangėsi tarp renesansinių fasadų. Tačiau Kauno gyventojui šitoks miestas turėjo atrodyti – ir man, kažin kada Kauną pamilusiam vilniečiui, atrodė – kažkoks netikras ir nesavas. Būtent tokią akimirką ir gali pamatyti, kad miestas nėra tik pastatai – kad jis ne mažiau yra ir žmonės, užpildantys tuos pastatus savo lūkesčiais ir baimėmis, apgaubiantys jį savo kasdienybe, interesais ir įpročiais, galiausiai, suteikiantys miestui gyvenimą, įpindami jį į savo pasakojimus.

Britų romanistė Doris Lessing, Nobelio premijos laureatė, rašo apie tokį su pasakojimais ir asmenine istorija susipynusį miesto suvokimą. Romane "The Four-Gated City" marksistė Martha Quest, neseniai atvykusi iš Rodezijos, vaikšto po subombarduotą pokarinį Londoną su Iris, fish-and-chips krautuvėlės savininke, ir mato miestą ne savo, kritiškos intelektualės, o paprastos vietinės miesto gyventojos akimis:

"Iris, Joe motina, (...) žinojo apie namus, kurie buvo subombarduoti, apie žmones, kurie prieš tai tuose namuose gyveno, ir apie žmones, dabar gyvenančius toje gatvės dalyje, kuri stovėjo nepaliesta: kai kurie iš jų buvo persikėlę iš šio duženų, purvo ir dulkių sklypo. Ji viską žinojo apie šią vietą, apie pustuzinio gatvių pusės mylios ar mylios atkarpą; ir ji visa tai žinojo tokiu detalumu, kad, būdama su ja, Martha vaikščiojo turėdama dvigubą regą, tarsi ji būtų buvusi du žmonės: ji pati ir Iris, viena akis konstatuojanti, neigianti, atmetanti totalų visos šios vietos pasibjaurėtinumą, kita, kartu su Iris, pažįstanti ją meilėje. Su Iris čia vaikščiojai meilės būsenoje, jei tik meilė yra gležnas, bet visiškas to, kas yra, pripažinimas. (…) Iris, Joe motina, gyveno šioje gatvėje nuo pat savo gimimo. Sudėjus jos smegenis kartu su kitu milijonu smegenų, moterų smegenų, kurios su tokiomis smulkiomis, meilingomis, nerimastingomis detalėmis įsirašydavo į palangių, dažų sluoksnių, pakeistų užuolaidų ir statyboms panaudotų laivų sijų istorijas, išeitų įrašymo instrumentas, apimantis žmonių, Londono istorijas, gyvenimus ir meiles – giluminis kvartalo žemėlapis. Būtent čia ir egzistuoja Londonas – galvose žmonių, kurie gyveno tokioje ir tokioje gatvėje nuo pat savo gimimo…"

Miesto audinys

Iris, vietinei gyventojai, miesto audinys yra palimpsestas iš atminties, istorijos ir pasakojimų. Pasakojimas graikiškai yra mythos, mitas. Mitas nėra bet koks pasakojimas. Visų pirma, tai išskirtinis, reikšmingas pasakojimas. Papasakoti prisiminimai apie vakarykštes muštynes bare arba naktiniame klube pakabintą merginą retai gali pretenduoti į mito statusą, nebent susimušusieji būtų Achilas su Hektoru, o mergina – gražioji Elena Trojietė.

Žinoma, mitas nebūtinai reiškia gerą pasakojimą. Įvedus į "Google" paiešką frazę "Kaunas mitai", viena pirmųjų iššoka nuoroda į nekilnojamojo turto agentūrą, kuri pasakoja apie penkis Kauno nekilnojamojo turto "mitus, kuriuos būtina paneigti". Mitą dažnai suprantame kaip paplitusią klaidingą, nemokslinę, neracionalią nuomonę: mitai apie 5G ar apie vakcinas; vilniečių mitai apie kauniečius; kauniečių mitai apie vilniečius. Sąrašą galima tęsti be galo.

Mitas yra pasakojimas apie kažką reikšmingo, bet kartu – netikro ar bent jau tai, ką jis pasakoja, nėra tikra taip ir ta prasme, kaip tikras yra grindinio akmuo, žiniasklaidos pranešimas ar 5 eurų banknotas.

Šią mito dviprasmybę įtaigiai aprašė žymus graikų religijos tyrinėtojas Walteris Burkertas. "Moderniam žmogui žodis "mitas", nors ir išlaikantis tam tikrą kerintį žavesį (...), turi gan dviprasmišką patrauklumą", – rašo jis. "Pasmerkti kokią nors nuomonę ar pažiūrą kaip mitą reiškia atmesti ją kaip neracionalią, klaidingą ir galimai kenksmingą; tuo pat metu "mitas" turi nostalgišką skambesį, nurodantį į kažkokią prasmingą tikrovę, paslėptą ar prarastą praeities arba sielos gelmėse, – tikrovę, kuri gali būti atgaivinta kaip priešnuodis dabarčiai, kuri atrodo tiek racionali, tiek ir absurdiška."

Įprasminti ir paaiškinti

Mitas yra sukilimas prieš kasdienybės tironiją, prieš jos racionalumą, tvarkingumą ir nuobodulį. Mitas sako, kad anapus kasdienybės paviršiaus slypi gilesnė ir svarbesnė tikrovė, kurią atpažįstame iš kartos į kartą perduodamuose pasakojimuose ir kurioje, kaip veidrodyje, mes išvystame gilumines tiesas apie save pačius ir mus supantį pasaulį. Biblinis pirmapradės nuodėmės ir išvarymo iš Rojaus mitas mums šnabžda kažką labai svarbaus apie pačioje žmogaus šerdyje glūdintį polinkį į blogį ir apie susvetimėjimą, neleidžiantį mums grįžti į idealią, harmoningą Rojaus būseną, į kurią veržiasi visos utopijos ir mesijinės politinės ideologijos.

Platono "Puota" pasakoja mitą apie tai, kad iš pradžių žmonės buvę iš dviejų galvų, keturių rankų bei kojų sudaryti rutuliai, kuriuos dievai perskėlė perpus, ir dabar mes nelaimingi blaškomės, kol nesurandame mums skirtos antrosios pusės, nuo kurios laikų pradžioje buvome atskirti. Argi tai nėra paveikesnis ir talpesnis meilės paaiškinimas negu visi psichologijos veikalai?

Mitai savaip įpavidalina ir įprasmina svarbiausius žmogaus pasaulio reiškinius – paaiškina genčių ir tautų atsiradimą, ritualų, apeigų ir papročių kilmę, atliepia į viltis ir baimes, susijusias su mirtimi, liga, gamtos nelaimėmis ir stichijomis, įtvirtina taisykles, reguliuojančias žmonių tarpusavio elgesį, santykius, kaip ir su šeima bei seksualumu susijusius tabu (prisiminkime Oidipo mitą). Galiausiai, mitai kalba ir apie pasaulio atsiradimą bei prigimtį.

Ženklas: per amžius kruopščiai puoselėjamas šv.Januarijaus kraujo mitas – neatsiejama Neapolio istorijos dalis. Nuotraukoje – įtempta 2020 m. gruodžio 16-osios akimirka, kai Neapolio katedros monsinjoras Vincenzo De Gregorio tikrina talpyklą su šventojo krauju. /  „Scanpix“ nuotr.

Nesuklysiu teigdamas, kad nėra miesto ar bent jau didžio miesto be savojo mito. Kiekvienas antikos miestas turėjo savo kilmės mitą, ir ne vieną: kadangi, keičiantis istorinėms aplinkybėms, mitai turėjo polinkį daugintis, pavyzdžiui, Roma turėjo mažiausiai trisdešimt savo įkūrimo mitų, kuriuose figūravo Enėjas ir Romulas.

Tokie mitai buvo svarbūs tiek išoriškai – jie transliuodavo žinią apie miesto tapatybę kitiems miestams ir politinėms galybėms, nurodydami polio vietą antikos mitologinėje sistemoje, tiek ir viduje – patiems miesto piliečiams.

Josifas Brodskis eilėraštyje sako, kad "tiems, kurie mieste gyvena, jo pradžia, kiek suprantu, yra centrinės aikštės ir bokštai. O klajūnui – pakraščiai" (Tomo Venclovos vertimas). Perfrazuodami galėtume sakyti, kad lankytojui, turistui miestas prasideda nuo pastatų. O miestiečiui jis prasideda nuo mito – nuo bendro pasakojimo, jungiančio miesto piliečius ir jo istoriją į kolektyvinę visumą ir leidžiančio išdidžiai tarti: "Mes, vilniečiai... Mes, kauniečiai... Mes, romėnai..." Ir ne tik tarti – jis leidžia, tai tariant, žinoti, ką tas "mes" reiškia: kokiomis savybėmis pasižymi, kokia istorija to "mes" turėtojus vienija, kai kartu pasitinka ateitį. Miesto mitas siekia atsakyti į esminį klausimą: ką reiškia būti miesto piliečiu?

Tačiau dabar tie kilmės ir pradžios mitai gyvuoja nebent kaip graži legenda, praradę sakralumo aurą ir imperatyvią ritualo galią. Gedimino geležinis vilkas, Kauno tauras, Romos vilkė gali nebent padėti parduoti turistinius suvenyrus, bet nebėra ir turbūt nebegali tapti svarbiu miesto piliečių savivokos simboliu. Apsižvalgę po dabartinį gyvenimą, mito senąja, sakraline, prasme nerandame. Ar dar prasminga kalbėti apie mito svarbą ir aktualumą šiuolaikiniame mieste?

Prisijaukintas pasaulis

Rolandas Barthesas prieš daugiau nei 60 metų paskelbė savo "Mitologijas", kur skvarbiu, sarkastišku žvilgsniu suregistravo ir aprašė savo meto prancūzų visuomenės mitus, sustingusius vaizduotės pavidalus, mąstymo stereotipus ir juos palaikančias verčių hierarchijas. Tie mitai gali pasirodyti įvairiausiuose kasdienybės reiškiniuose – nuo imtynių spektaklio iki striptizo, nuo Gretos Garbo veido iki naujojo "Citroën" modelio.

Galima – ir lengviausia – būtų eiti R.Bartheso keliu, identifikuojant ir dekonstruojant įvairiausius miestiečių galvose tvyrančius mitus. Dabar dominuoja noras dekonstruoti ir demaskuoti, kuris agresyviai atakuoja pamatinę mito dviprasmybę, gerai įsimintą mito gebėjimą suvedžioti ir paklaidinti.

Vis dėlto man atrodo, kad dėkingesnis, dosnesnis yra ne Bartheso, bet britų rašytojo Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno požiūris. J.R.R.Tolkieno eilėraštis "Mythopoieia" išdėsto jo santykį su mitu – mitais žmogus kuria savo prasmių pasaulį, taip atkartodamas pirmapradį Dievo kūrybos veiksmą, "iškasdamas iš patirties tai, kas anksčiau žinota, ir dvasios trupinius išgaudamas juslių srovėj". Mitas J.R.R.Tolkienui yra būdas sužmoginti tikrovę, įkurdinti ją prasmėje – todėl, norėdamas pasaulį prisijaukinti, žmogus neišvengiamai apgyvendina jį mitais. J.R.R.Tolkienas ir pats "Žiedų valdove" kūrė naują mitologiją, prisodrintą archetipinių vaizdinių ir randančią gyvą sąskambį su šių dienų vaizduote.

Sekuliarizuotam mitui kyla grėsmė nuslysti iki įvaizdžio. Kad ir minėtasis paryžietiškos tapatybės naratyvas: ar tai labiau mitas, ar įvaizdis?

Mitas ar įvaizdis?

Kur mitai dar gali įsiterpti į desakralizuotą šiuolaikinio didmiesčio peizažą, tarsi pro asfaltą prasimušę daigai, šaknimis siekiantys senesnę, kitokią tikrovę? Ieškodami mitų dabartinio žmogaus patirtyje, turime suvokti, kad jie bus pakitę, netekę daugelio savo senųjų atributų. Šiuolaikiniai mitai yra patyrę sekuliarizaciją, atsiskyrę nuo sakralumo plotmės ir ritualo. Sekuliarizuoti mitai dažnai persilieja į įvaizdį. Tačiau tai vis tiek yra naratyvai, turintys galią keisti elgesį ir interpretuoti, įprasminti tikrovę. Tad kokius mitus, kurie tebėra gyvi šiandienos miestuose, galime aptikti dabartinių miestiečių mitologijoje?

Mitai pirmiausia susiję su tapatybe ir ją artikuliuoja, todėl dauguma mitų ir yra kuriami apie tapatybę. Tikru florentiečiu, sako vienas mitas, gali vadintis tik tas, kuris gimęs mylios spinduliu nuo Ponte Vecchio. Kad galėtum save laikyti tikru paryžiečiu, turi ne tik gyventi vadinamojoje sraigėje – viename iš 20 arrondissements (Paryžiaus rajonai – red.past.) (jokie priemiesčiai, aišku, nesiskaito), – bet ir kalbėti Paryžiaus tarme bei turėti tą je ne sais quoi, nenusakomą kokybę – žavesį, paslaptį ir eleganciją, kuri ir yra tikrojo paryžiečio atpažinimo ženklas. Ar bent jau taip sako mitas, kuris sukuria poreikį tą savitumą rodyti ir jo siekti.

Buvimo vilniečiu klausimas jau pagarsėjęs kaip sunkus. Pirmiausia todėl, kad per pastarąjį šimtmetį Vilniaus populiacijos drastiškai keitėsi: vieni – išžudyti, kaip kad žydai, kiti – ištremti, repatrijavę, emigravę. Miestas vis iš naujo užsipildydavo į jį plūstančių atvykėlių kartų, todėl tai miestas, kur tapatybės klausimas nepaprastai aštrus ir opus. Prieš pusšimtį metų buvo sakoma, kad tikras miestietis tas, kuris esąs antra karta nuo žagrės: šis mitas mėgino suteikti simbolinį pranašumą miestiečių vaikams prieš tuos, kurie studijuoti ar dirbti į Vilnių atvyko tiesiai iš kaimo. Kažkada priklausiau klubui, kuris būrė tikruosius vilniečių ainius – kad į jį patektum, kuris nors iš protėvių turėjo būti gyvenęs Vilniuje iki 1939 m. (iš tėčio pusės esu penktos kartos vilnietis). Tačiau klubas galiausiai palūžo nuo savo mito naštos ir pradėjo priimti visus, kurie pragyveno Vilniuje bent 20 metų. Mito nebeliko.

Kaip minėjau, sekuliarizuotam mitui kyla grėsmė nuslysti iki įvaizdžio. Kad ir minėtasis paryžietiškos tapatybės naratyvas: ar tai labiau mitas, ar įvaizdis? Į klausimą sunku atsakyti, gal net neprasminga ieškoti tikslaus apibrėžimo – aišku, kad tai yra stiprus pasakojimas, veikiantis žmonių elgesį ir tikrovės suvokimą.

Neapolio ritualai

Tikrą mitą visa klasikine prasme esu užtikęs nebent Neapolyje. Kai pirmąsyk ten nuvažiavau prieš daugiau nei dvidešimt metų, buvo rugsėjis ir pasitaikė viena iš trijų metinių iškilmių, kai turi suskystėti miesto globėjo – kankinio šv.Januarijaus – kraujas.

Nuėjau į Katedrą kupinas lengvo šiaurietiško skepticizmo – "tie neapoliečiai su jų Viduržemio prietarais", ir pajutau, kaip tikro baugulio apimta nuščiūva minia, kai Mišių pabaigoje, kardinolo palaiminti, du monsinjorai ir miesto meras nueina patikrinti ant pjedestalo relikvijoriuje įstatytos ampulės. Staiga į viršų šauna balta skepeta, "È liquefatto!" ("Suskystėjo!") – sušunka monsinjoras, aukštai virš galvos pakėlęs ampulę ir ją vartydamas, kad visi matytų, kaip joje teliūškuoja tamsus šventojo kraujas, ir per minią nusirita ekstaziška džiaugsmo banga, įtraukdama ir mane, skeptišką prašalietį stebėtoją: ovacijos, šūksniai "Viva il Santo!", kartkartėmis pertraukiami visiškai rytietiškų uliuliavimų, ištisa riaumojanti minios džiaugsmo ekstazė, kuri pro Katedros duris išsiveržia laukan ir didėjančiais ratilais sklinda per miestą; taksistai vidury gatvės stabdo kolegas, važiuojančius iš Katedros pusės, ir nekantriai klausia: "Com’è? È liquefatto?" "È liquefatto!" – šaukia jiems kolegos triumfuodami ir signalizuoja, taip išreikšdami džiaugsmą ir pasididžiavimą: šventasis ir vėl jų nenuvylė, kraujas suskystėjo, viskas bus gerai miestui ir visiems jo gyventojams. Nes jeigu kraujas nesuskystėtų, tai būtų didžiulės nelaimės ženklas; paskutinįkart taip buvo nutikę 1980-aisiais, kai už poros mėnesių miestą sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas, ir 1943-iaisiais, kai Neapolį vienu metu ištiko ir sąjungininkų bombardavimas, ir Vezuvijaus išsiveržimas. Kraujas vėl nesuskystėjo 2020-ųjų gruodį.

Tačiau tai vyksta Neapolyje. Neapolis yra nepaprastai archajiška vieta, kur senoviniai ritualai, pasakojimai ir papročiai gyvena istorijos aplenktuose užkaboriuose, lenda iš požemių, kurių dar niekas nėra iki galo ištyrinėjęs, ir slypi už durelių, iš pažiūros neatrakintų per pastaruosius porą šimtų metų.

Žymė: XX a. Europos istoriją simbolizuojanti Berlyno siena net ir ją nugriovus tapo miesto mitologijos objektu. / wikipedia.org nuotr.

Ar yra erdvės mitams šiuolaikiniame mieste? Pirmas, akivaizdžiausias, man į galvą ateinantis miestas, kuris turi stiprią mitologiją, yra Berlynas. Miestas, kuris įnirtingai stengiasi pamiršti buvęs padalytas miestas, tačiau vis dar yra slegiamas šaltojo karo naštos.

Be sąvokos "Berlyno siena" dabartinis miestas neįmanomas, net jeigu bandome apie ją negalvoti. Kadangi sienos nebėra, ji tampa žymeniu atmintyje, simboliu, mitu, tačiau ji tebestovi prisiminimuose apie aukas, mėginusias per ją ištrūkti, pagautas plieskiant prožektorių šviesoms ir aidint automatų salvėms, apie pasikeitimus šnipais ryto migloje ar apie Berlyno oro kelią – tą siūlelį, ant kurio daugiau nei metus per blokadą kabojo miesto gyvybė. Mitai, kurie grąžina į praeitį, nebepageidaujami, tačiau be sienos mito Berlynas negalėtų būti savimi.

Galingą mitinį krūvį turi ir Maidano istorija Kijeve – su savo "Dangiškąja šimtine" ir nuolat puolama, bet nepasiduodančia miesto širdimi, apsupta degančių padangų barikadų: šaltis, tamsa, ugnis, vėliavos ir dainos, juodi dūmų debesys, degančių padangų smarvė, pasiryžimas laikytis iki galo prieš tas išorines tamsybes, iš kurių atlekia kulkos ir kur tyko režimo prievarta. Maidano istorijoje yra kažkas archetipinio kaip Pilėnai, Masada ar Troja – tvirtovė, apsupta galingesnio, gausesnio priešo, bet tebesipriešinanti, nepalūžtanti ir, kitaip nei čia išvardyti miestai, galiausiai laiminti pergalę.

Užmaršties uždanga

Sąsaja, kuri čia neišvengiamai kyla, – Sausio 13-oji: ten irgi buvo barikados, laužai, žiema ir naktis, džeržgiantys priešo tankai, aukos ir giesmės. Tačiau, atvirkščiai nei Maidanas, man pačiam, tų įvykių dalyviui, Sausio 13-oji nėra mitas. Tai labai gyva istorija, kurioje sau nerandu mitinio matmens. Galbūt ir Maidane įžvelgti mitą gali tik ten nekovoję, tik tie, kuriuos jis pasiekia kaip pasakojimas?

Kad istorija pavirstų mitu, turi įvykti tam tikras susvetimėjimas, nusileisti laiko, užmaršties, distancijos uždanga, kuri išgyventus įvykius leidžia sublimuoti į mitą.

Ir tai padeda suprasti: kad istorija pavirstų mitu, turi įvykti tam tikras susvetimėjimas, nusileisti laiko, užmaršties, distancijos uždanga, kuri išgyventus įvykius leidžia sublimuoti į mitą.

Kartais susvetimėjimo atotrūkis ir užmarštis tokie gilūs, kad svetimos istorijos fragmentai mieste įpinami į naujas mitologijas ir įgyja visiškai egzotiškų reikšmių. Prieš daugelį metų stebėjau, kaip jaunavedžių poros Kaliningrade eina prie Immanuelio Kanto kapo gotikinės Katedros pašonėje ir jaunoji pasilenkusi padeda ten savo puokštę. Dauguma susituokusių porų gėles nešė prie amžinosios ugnies, bet kai kurios – nežinia kodėl – ėjo būtent prie I.Kanto kapo ir savo santuokinės puokštės žiedus, kaip kokią apeigų sutvirtinimo atnašą, guldė prie kapo filosofui, garsėjusiam viengungyste. Tai tarytum krikščionys, radę griuvėsiuose Bakcho skulptūrą, būtų papuošę ją aureole ir ėmę garbinti kaip šventąjį. Supratau, kad tiems jauniesiems I.Kantas reiškia visai ką kita nei man, kad jis yra kažkokio kito, man nežinomo mitologinio panteono dalis, kad jis jau tapo to liūdno sovietinio miesto dievų globėjų kulto dalimi kartu su Leninu, memorialu 1 200 žuvusių sovietinių karių ir paminklu komjaunimo didvyriams.

Rašydamas apie Kaliningradą, prisiminiau dar vieną mitų naštos slegiamą miestą – Maskvą ir apokaliptinį Trečiosios Romos mitą. Šią mitologemą sukūrė Pskovo vienuolis Filotėjus XVI a. pradžioje: "Dvi Romos žlugo, o trečioji stovi, ir ketvirtosios nebebus." Konstantinopolio žlugimas 1453 m. Europoje buvo suvokiamas kaip giluminis metafizinis virsmas, ir Maskva netruko tuo pasinaudoti. Maskva vaizdavosi save kaip žlugusios Antrosios Romos, Konstantinopolio istorinės misijos perėmėją, apokaliptinę tūkstantmetę imperiją. Ivano III, žiauraus ir agresyvaus despoto, rankose Konstantinopolio tąsos idėja tapo šimtamečio Rusijos mesianistinio ekspansionizmo ideologija, traktuojančia Rusiją kaip pasaulio lemtį.

Nuo šito mito metastazių pasaulis – ir mes – kenčiame iki šiol, jis tebesuteikia didingos globalios istorinės misijos iliuziją nykiam KGB gnomui Kremliuje.

Užupis: pirmiausia prasmės, žodis, pasakojimas, mitas, o jau paskui – pastatai ir infrastruktūra. /  Butauto Barausko, Gedimino Bartuškos nuotr.

Vienas iš lokalaus, draugiško ir žmoniško mito pavyzdžių galėtų būti mitas, kurio viduje ir aš pats gyvenu, – Užupio Respublika. Čestertoniškai ekscentriškų menininkų, poetų ir meniškos sielos ekscentrikų prieš 21 metus sukurta nepriklausoma dvasios valstybė ant Vilnelės krantų yra vienas gražiausių miesto mitų.

Jis jungia buvusio priemiesčio gyventojus į bendruomenę ne tik balandžio 1-ąją, kai, švęsdama įkūrimo metines, Respublika pastato pasienio punktus ant penkių tiltų, jungiančių Užupio Respubliką su Lietuva, ar susėda prie baltomis staltiesėmis nuklotų bendrų vaišių stalų antrąją Velykų dieną, bet suteikia savitą gyvenimo pavidalą, ritmą, prieskonį užupiečių kasdienybei, persmelktai keistuoliška Užupio konstitucijos dvasia: "Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė – tekėti šalia žmogaus."

Dvasios poreikis apgyvendinti tikrovę fantastinėmis būtybėmis tuo stipresnis, kuo racionalesnė, kuo labiau nenumaldomai pragmatiška miesto gyvenimo tikrovė.

Naujieji mitai

Užupis, daugiausia dėl savo mito, tapo tokia patrauklia vieta gyventi, kad nekilnojamojo turto pardavėjų kalboje jo ribos išsidriekė toli toli už horizonto – toliausiai už Olandų gatvės stovintys namai ir butai parduodami kaip priklausantys "jaukiam istoriniam Užupio rajonui".

Tai miniu ne tam, kad dar kartą pasišaipyčiau iš nekilnojamojo turto agentų pasakėčių, kurie nesunkiai pavadina naujos statybos kvartalą Senamiesčio terasomis, jeigu tik nuo naujo daugiaaukščio stogo su žiūronais giedrą dieną matyti bent vienas Senamiesčio pastatas. Tiesiog nekilnojamąjį turtą vystantys ir juo prekiaujantys žmonės anksčiau nei kiti suprato naratyvo – mito – svarbą. Iš čia visi tie poetiški, naujų statybviečių pavadinimai – "Naujosios rivjeros", "Pušų paunksnės", "Bajorų kalvos", turintys sužadinti pirkėjų vaizduotę ir perteikti jiems idealizuoto, pakylėto gyvenimo vaizdinį – o kas tai, jei ne mito nuolauža kasdienybėje?

Dabar jau ir urbanistai supranta, kad, planuojant miesto plėtrą, ne mažiau, nei nubraižyti perspektyvinius planus, transporto magistrales ir inžinerines komunikacijas, svarbu sukurti pasakojimą, kokia, apie ką bus ta naujai kuriama miesto tikrovė. Pirmiausia, sako jie, reikia sudėlioti prasmes, o jau paskui galvoti apie pastatus: pradžioje turi būti žodis, pasakojimas, mitas. Visai nesenoje vilniečių atmintyje tebeplevena vieno įspūdingiausių tokio pobūdžio mitų prisiminimas, kai meras Artūras Zuokas paskelbė kitoje Neries pusėje kuriantis naują Vilniaus centrą. Miesto centras kitapus upės persikėlė tik žemėlapiuose, tačiau mitas gyvavo dar ilgai, išplėsdamas urbanistinę vilniečių vaizduotę ir keisdamas miesto gyvenimo dinamiką.

Auksiniai laikai

Savo prigimtimi visai kitoks, ne į ateitį, o į praeitį žvelgiantis yra aukso amžiaus mitas, kai viena kuri miesto epocha jo piliečių vaizduotėje iškyla kaip miesto klestėjimo, oraus ir elegantiško gyvenimo vaizdinys. Nenuostabu, kad kauniečiai savojo aukso amžiaus dairosi atsigręždami į tarpukarį, kai elegantiškose art deco kavinėse buvo šokamas čarlstonas, kai Vaižgantas polemizavo su keturvėjininkais, Antanas Smetona gerdavo arbatą prezidentūros balkonėlyje, o Karolis Reisonas varžėsi su Edmundu Fryku, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu ir Vladimiru Dubeneckiu šiuolaikiškiausių architektūrinių formų vaizduote.

Vilniuje tokį aukso amžių rasti sunkiau, ant kiekvienos epochos krenta prieštaravimo, konflikto šešėlis. Tarpukaris? Lenkijos aneksija. XIX a.? Carinės Rusijos okupacija ir spaudos draudimas. Ankstesnius amžius temdo Respublikos padalijimo ir 1655 m. švedų tvano šešėliai. Ir gal tik XVI, Bonos Sforzos ir Vilniaus universiteto amžiuje galėtume įžvelgti šmėkštelint aukso amžiaus vaizdinį, bet jis pernelyg toli, pernelyg svetimas, kad įkvėptų nostalgiją. Tuomet iš tiesų norisi su amerikiečių autoriumi sakyti: neieškokite senų gerų laikų – seni geri laikai yra dabar.

Lengva: „Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė – tekėti šalia žmogaus“, – skelbia Užupio konstitucija.

Saugo miestų paslaptis

Dar vieną mitų rūšį galėčiau įvardyti kaip miesto paslapties mitus.  Archajinėje senovėje būtent gamta žmogui kėlė tą paslapties ir šventybės jaudulį, kuris vertė kalnų viršūnėse įkurdinti dievus, girių tankmę apgyvendinti nimfomis, o pelkes – žaltvykslėmis ir velniais, o su modernybe atėjusi pasaulio desakralizacija, atkerėjimas nepaliko vietos paslapčiai ir mitui gamtos pasaulyje. Vienintelės vietos, kur jie dar išlieka, tai urbanistinė, miesto, erdvė ir dar paties žmogaus vidujybė.

Miesto paslapties mitai driekiasi nuo Vilniaus bazilisko iki Prahos Golemo, nuo Paryžiaus požemių paslapčių iki daktaro Johno Dee mistinio pakto su dvasiomis Londone, po kurio, kaip teigiama, užgimė Britų imperija.

Jie gali pasirodyti ir paprastesniu pavidalu – kaip legendos apie vieną ar kitą paslaptingą miesto reiškinį, jo bruožą ar savybę. Pasakojimai apie slaptuosius Vilniaus požemius, jungiančius Gedimino bokštą su Trakų pilimi, patenka į šią kategoriją. Yra pagrindo istorijas apie slaptus praėjimus, kurie glūdi giliai po miestu ir kurių niekas nežino (išskyrus, aišku, tą apie juos papasakojusį pažįstamą, kuris turi bičiulį, juose iš tiesų pabuvojusį), sieti su archetipiniu Labirinto mitu. Kiekvienam miestui kaip priešybė iškyla po juo gelmėse slypintis Labirintas, slepiantis savyje slogiąsias miesto paslaptis, esantis tarsi šviesios ir tvarkingos miesto tikrovės tamsusis alter ego.

Senojo Vilniaus gyventojai turėjo ir savo požemių pabaisą: dvokiančią,  savo žvilgsniu užmušančią pabaisą – mano jau minėtą baziliską, kurį galiausiai nužudė įmetę į jo irštvą rūtų ryšulėlį. Tiesa, anot Ričardo Gavelio, baziliskas nežuvo ir iki šiol persekioja vilniečius savo žudančiu žvilgsniu kaip beprasmybės ir nelaisvės figūra: "Ta migla ir yra amžinasis žvilgsnis, tykantis net sapnuose, Vilniaus bazilisko žvilgsnis, smingantis į mane kiekvieną rytą... Tasai žvėris yra visur. Šlykštus, žvynuotas slibinas, baziliskas, žudąs žvilgsniu. Nuo jo neįmanoma pasislėpt. Jį būtina, būtina nukirsdint..."

Pabaisos, arba žvėries, nužudymas simbolizuoja žmogaus ir civilizacijos pergalę prieš gaivališkas, nesuvaldomas priešiškos gamtos galias. Miestas ir yra tokios pergalės išraiška.

Dabarties mitologinės būtybės ne tokios dramatiškos, nors dvasios poreikis apgyvendinti tikrovę fantastinėmis būtybėmis tuo stipresnis, kuo racionalesnė, kuo labiau nenumaldomai pragmatiška miesto gyvenimo tikrovė. Atsimenate istoriją apie tūkstančius niujorkiečių, kurie suplūdo į Centrinį parką, kai pasklido žinia, kad ten gali užtikti iki tol dar nematytą Pokemono gyvį – Vaporeoną? Kas, jei ne kasdienybės mitologizacijos poreikis, privertė milijonus žmonių, tarp jų – ir šių eilučių autorių, slampinėti po gatves su išmaniuoju telefonu rankose, tikintis užtikti Rhydoną, retąjį Pikachu, arba tiesiai iš mito nužengusį Golemą?

Ant miesto mitologijos paraščių gyvuoja ir kitokios figūros – paslapties, ekscentriškumo ar netgi manijos palytėtos asmenybės, kurios, kaip senovės miesto pranašai ar juokdariai, tampa miesto peizažo ir savasties dalimi: Kunigaikštis Vildaugas su savo "Ame-e-erika!" ar tas kostiumuotas vyriškis Romoje, kuris, pasipuošęs spalvotų vielučių šalmu, o gal karūna, atsistojęs prie Bernini Tritono fontano aikštės viduryje nežabotai emocingais gestais reguliuodavo eismą. Abu jau mirę, abu – tik pasakojimas ir prisiminimas juos menančiųjų mintyse, o kada nors ir tai išblės.

Akcentai: įvairiomis kalbomis paskelbta Užupio konstitucija primena, kad žmogus turi teisę į karštą vandenį, šildymą žiemos metu ir čerpių stogą; teisę turėti seserų, brolių, tėvų; teisę mirti (bet tai nėra pareiga), klysti, tylėti, tikėti, suprasti ir nieko nesuprasti; teisę mylėti, nebijoti, tingėti, kartais nežinoti, ar jis turi pareigų; teisę verkti, abejoti, būti asmeniškas, vienintelis ir nemylimas, nežymus ir nežinomas, laimingas ir nelaimingas, nesuprastas; teisę suvokti savo menkumą ir didingumą, būti įvairių tautybių, švęsti savo gimtadienį (arba ne); teisę mylėti ir globoti katę, rūpintis šunimi iki vieno iš jų gyvenimo pabaigos. Šuo turi teisę būti šunimi, o katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet sunkią minutę privalo jam padėti. Žmogus neturi teisės prievartauti, kėsintis į amžinybę, padaryti kitą kartą, privalo prisiminti savo vardą, gali dalintis tuo, ką turi, ir negali dalintis tuo, ko neturi. Žmogus gali būti laisvas, jis atsako už savo laisvę. Ir taip, žmogus turi teisę neturėti jokių teisių.

Galiausiai baigti norėčiau dar viena miesto paslapties atmaina, kurią galima įvardyti kaip hortus conclusus, uždaro sodo, mitą. Tačiau man tikslesni atrodo Evelyno Waugho žodžiai, kai jis savo kultiniame romane "Brideshead Revisited" kalba apie "mažas dureles sienoje, vedančias į kitokį pasaulį", kurias jo herojus tikėjosi aptikti atvykęs į Oksfordą. Galiausiai tos durelės jam atsivėrė, nuvesdamos į netikėtą tikrovę – senų katalikų aristokratų šeimų, senovinių taisyklių, tylių aistrų ir gilių įsitikinimų pasaulį.

Donnos Tartt "Slaptosios istorijos" pagrindiniam veikėjui tokios durelės atsiveria per klasikinį išsilavinimą ir jis tampa dabartyje atkartojamo mito ir antikinio ritualo dalyviu. Patrickas Leigh Fermoras gatvėje pakelia ryšulėlį, iškritusį vienam iš sarakačanų – paslaptingos Šiaurės Graikijos klajoklių genties – patriarchų, ir tai jam tampa vartais į archajišką, egzotišką jų pasaulį. Man pačiam toks buvo Vilniaus senamiestis devintojo dešimtmečio viduryje, kuriame tarp pankų, sektantų, disidentų ir bohemos ratų kažkaip atsivėrė mažos durelės sienoje, pro kurias įžengęs atsiduri miesto pasakojimo, jo paslapties viduje.

Giliausia prasme tai yra mitas apie iniciaciją – mitas apie įėjimą į miesto mitą, į jo vidų, apie tapimą iš prašalaičio jo kūrėju, vienu iš pašvęstųjų. Tai yra mitas apie prasmės atradimą – prasmės, kuria mitai ir siekia praturtinti miesto kasdienybę.