Neatsispyrė traukai

Pasižvalgius po parodą, tampa aišku, kad ji svarbi ne tik pačiais eksponatais, daugiau ar mažiau garsiomis autorių pavardėmis, bet ir dėl atsiskleidžiančios pačios Kuršių nerijos istorijos: vietovės kaita, urbanizavimas, augimas. Tam, kaip teigia I.Šarakauskienė, labai pasitarnavo daugiausia laiko nerijoje praleidusių didžiųjų jos mylėtojų Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Rimto Kalpoko, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų autorių kūryba, parodoje pristatomi amžininkų prisiminimai.

Ekspozicijos pradžioje Kuršių nerija pasitinka žiūrovą suvaržyta – Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, šis regionas tapo atskirta, sunkiai prieinama zona, kurioje ankstyvuoju pokariu karaliavo pasieniečiai ir kariškiai. Ji buvo nebeprieinama užsienio menininkams, o lietuviai į šią griežtai saugomą teritoriją galėjo patekti tik su leidimais.

Nepaisant to, ne vienas dailininkas įsigudrindavo prasmukti į smėlingąjį kraštą. Apie tai, kad menininkai net ankstyvuoju pokariu kūrė Kuršių nerijoje, ekspozicijoje byloja 1946 m. ir 1950 m. A.Žmuidzinavičiaus sukurti nedideli etiudai. Tikėtina, kad jam, kaip parodos kuratorei papasakojo jau kiek vėliau, šešto dešimtmečio pabaigoje čia lankęsi dailininkai K.R.Tarabilda ir V.V.Lipskytė-Tarabildienė, pavyko apeiti pasienio postą mišku ar persikelti per marias.

Parodoje išvysime įamžintas dar gerokai aukštesnes ir didesnes kopas, kurios šiandien galėtų būti kitapus valstybinės sienos, Rusijos Federacijos teritorijoje.

Atšilimo laikotarpiu pavienius keliautojus menininkus keitė vis didesnės kūrėjų kompanijos. Tam pasitarnavo A.Gudaitis, nuo 1947 m. buvęs LSSR valstybinio dailės instituto profesoriumi. "Tad praktiką čia atlikti pasiūlydavo ir savo studentams. Na, o po 1961-ųjų, kuriantis Neringos kurortui, menininkams patekti į Kuršių neriją tapo dar paprasčiau – jie, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, galėdavo čia atvykti į darboviečių turimas poilsiavietes ar vietinių gyventojų nuomojamus kambarius", – pasakojo parodos kuratorė.

Įamžinti senbuviai

Ankstyvuoju sovietmečiu bene dažniausiai dailininkų akys krypo į vietinius pamario gyventojus. Būtent apie juos ir pasakoja pirma parodos dalis, pristatanti negausiai po karo sugrįžusius senuosius gyventojus kuršininkus ir į šį ištuštėjusį kraštą atvykusius naujakurius.

Nykstanti autentika, sovietizavimas darkė čionykščio krašto dvasią, todėl senieji vietos gyventojai traukė kaip praeinančio laiko reliktas. Šarmingi, gyvenimo matę raukšlėti veidai, šiltos, guvios akys, pakumpusios nosys ar vešlūs žili ūsai, – charakteringi kuršininkų bruožai buvo puiki kūrybinė medžiaga. Apie tai liudija V.V.Lipskytės-Tarabildienės grafiškai nulietas Nidos žvejo Mikelio Pugelio portretas, kuriame žaidžiama su minimaliu, tarpusavyje derančiu šaltu koloritu. Galerijoje galima matyti ir kitą Nidos senbuvį Mikelį Engeliną, kurį su velniška pypke įamžino K.R.Tarabilda.

Kaip vieną įspūdingesnių kuršininkų įamžinimų galima išskirti ir R.A.Kuncos darbą "Nidos žvejas Johanas Radmacheris" (1959). Apibendrintų formų, drąsių potėpių kūrinys vaizduoja rūkantį, susimasčiusį žvejį. Įraudusi oda kontrastuoja su žalsvais drabužiais, suteikia portretui veržlumo, dinamikos, o akistata su stambia, atvira kompozicija ir veidą dengiančiu šešėliu sustiprina įspūdį, kad prieš save matome tikrą žvejį.

Parodoje galima susipažinti su šiuo ir kitais senaisiais kuršininkais ne tik per vaizdą, bet ir tapybos kūrinius aprašančius tekstus. Juose dėmesys skiriamas ir sovietmečiu atsikrausčiusiems naujakuriams bei išskirtinėms šio krašto asmenybėms – tautodailininkui, kuršininkų etninės tradicijos puoselėtojui Eduardui Jonušui, miškininkui Gediminui Virgilijui Dikšai ar rašytojui Viktorui Miliūnui.

Kasdienybės ratu

Kita parodos dalis kviečia užsukti į žvejų pasaulį. Kaip pastebi kuratorė, ankstyvuoju sovietmečiu Kuršių nerijoje gyvenimas sukosi būtent apie uostą – pirmajame sovietų plane šis kraštas regėtas kaip žuvies pramonės centras. Į šį procesą įsijungė tiek po karo nedrąsiai sugrįžę senbuviai, tiek dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose verbuoti naujakuriai.

Žvejybos amatui skirtoje salėje regime įamžintus senuosius kuršininkų plokščiadugnius burinius laivus – kurėnus, puoštus šio krašto simboliais virtusiomis vėtrungėmis, tiek sovietmečiu juos pakeitusias dores – mažesnius, daug greitesnius motorinius laivukus. "Kad ir kaip būtų keista, dorės meno kūriniuose išlieka populiarios ir po 1964-ųjų, kai, pasak Juodkrantės žvejų, pasirodo pirmieji nedideli motorizuoti metaliniai žvejybos laivai – botai", – pasakojo I.Šarakauskienė.

Šioje erdvėje pristatomas ir pats žvejybos procesas. Štai regime įamžintus išplaukti besiruošiančius žvejus. R.A.Kuncos "Žvejai marėse" galėtų būti ir savotiška garsiosios Jerome'o K.Jerome'o knygos "Trise valtimi" iliustracija: valtelėje nutapyti trys žvejai, tik šunį čia atstoja nemenkas laimikis.

Kitas kūrinys istoriją linijiškai tęsiantis kūrinys – R.A.Kuncos "Žvejai sugrįžo". Žvejams sugrįžus ir iškrovus vandens dovanas, į pasakojimą įsijungia Vytauto Ciplijausko "Kuršių marių moterys". Drobėje vaizduojamos žuvį sūdančios bei rūkyti ruošiančios darbuotojos. Šiame darbe netikėtu kontrastu pasirodo rūškani moterų veidai, pilkšvas koloritas ir geltonos, oranžinės guminės darbuotojų rankovės bei prijuostės. Istoriją užbaigia to paties dailininko "Moterys prie jūros", padedančios žvejams iš tinklų išrinkti mailių, įsipainiojusias jūržoles ir sutaisyti tinklus.

I.Šarakauskienė sako atrinkdama kūrinius žvejybos ciklui ir visai parodai stengusis išskirti tik su Kuršių nerijos regionu susijusius darbus, tad nemažai žvejybos vaizdų teko išbrokuoti, mat juose buvo nutapytos Palangos ar Šventosios apylinkės.

Žvejybai skirtą ekspozicijos dalį paįvairina jautrūs peizažai, kuriuose regime įamžintą pokario Nidą, senuosius žvejų namus, uosto plėtrą, A.Savicko 1955 m. nutapytą "Nidos pakrantę". Ši drobė pasižymi organiškų diagonalių formų atsikartojimu ir atidžia gamtos studija.

Didžiosios permainos

Trečioji parodos dalis fokusuojama į žvejų gyvenvietės virsmą kurortu. Atkeipus dėmesį į savitą pusiasalio kraštovaizdį, čia besidriekiančius smėlynus, 1960 m. Ministrų Tarybos nutarimu Kuršių nerijoje įsteigtas landšaftinis draustinis, o regioną nuspręsta pasukti turistinio-poilsinio kurorto vystymo linkme. Tuo tikslu 1961 m. sujungus keturis nedidelius žvejų kaimelius įkurtas Neringos miestas. Menininkams atsivėrė nauja tema: nuošalaus, ramaus regiono virtimas populiariu kurortu.

Kaip pastebi I.Šarakauskienė, parodoje išvysime įamžintas dar gerokai aukštesnes ir didesnes kopas, kurios šiandien galėtų būti ir kitapus valstybinės sienos, Rusijos Federacijos teritorijoje.

Smėlingojo pusiasalio gamtos grožis atskleidžiamas A.Šaltenio, A.J.Krištopaičio drobėse, Domicėlės Tarabildienės akvarelėse, tarp kurių – ir senosios gamtos dalimi virstančios Nidos kapinaitės. Akvarelei gana egzotišku spalvų pasirinkimu K.R.Tarabilda pasakoja apie kiek kitokį, nei įprasta matyti, vandens ir smėlio kraštą.

Apie kurortinę plėtrą žiūrovui bene geriausiai primena E.Jurkūnienės darbai – juose menininkė įamžino 7-ąjį XX a. dešimtmetį pro vasarnamio langus matytus vaizdus. Čia matyti besikeičianti Nidos architektūra, nuo kurorto gyvenimo sovietmečiu neatsietas reiškinys – pionierių vasaros stovyklos. V.Ciplijausko ir R.Kalpoko drobėse regime įamžintus iš visos Lietuvos sukviestus tautodailininkus, kuriančius garsiojo Raganų kalno skulptūras.

A.Medutytės kūrinyje "Studentų vasara Nidoje" (1960–1965) matyti miško glūdumoje pastatytos keturios palapinės ir jų gyventojai. Nuotaikingų darbų, atspindinčių nerūpestingą poilsį, nutapė A.Šaltenis, Osvaldas Jablonskis. E.Jurkūnienės, A.Šaltenio, V.Miknevičiaus eskizai – taip pat trykšta spalvomis, nuotaika ir energija, tad savo kompoziciniais sprendimais nenusileidžia didelių formatų drobėms.

Architektūriniai pokyčiai, įvairūs priestatai, šiam kraštui nebūdingos spalvos, matomi ir kitų menininkų jau vėliau, 9-ąjį dešimtmetį, fiksuotose kompozicijose.

Parodos afišai pasirinktas A.J.Krištopaičio darbas "Senoji Nida" (1971), anot I.Šarakauskienės, tarsi apibendrina, kuo menininkus žavėjo šis tarp dangaus ir vandens įsiterpęs kraštas: savitu kraštovaizdžiu, architektūra ir laivais.

Tad ekspozicija "Tarp dangaus ir jūros II" pristato ne tik menininkų kūrybą: dailė atsiskleidžia kaip istorijos liudininkė, įamžinusi Kuršių nerijos regiono praeitį ir virsmus. Apžiūrėjus parodoje eksponuojamus daugiau nei 100 kūrinių, skyrus laiko kuratorės atidžiai rinktiems menininkų prisiminimams, istorinei medžiagai, galima susidaryti visapusį sovietmečio Kuršių nerijos vaizdą.

Kas: Pa­ro­da „Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių Nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“.

Kur: Kauno pa­veikslų ga­le­rijo­je.

Kada: Iki 2021 m. sausio 31 d.