Tarp gamtos ir potėpio: spalvinės M. Morkūno interpretacijos

Jaunosios kartos kūrėjas M. Morkūnas – Gito Markučio suburtos tapytojų grupės „Mėlynas menas“ narys. Vilniaus dailės akademijoje vizualinio dizaino specialybės studijas baigęs kūrėjas meno keliu pasuko dar vaikystėje. Liejo akvareles, vėliau pradėjo tapyti. M. Morkūnas domisi japonų menu, darančiu įtaką jo estetikos suvokimui. Menininko kūryboje dominuoja minimalizmo, abstrakti stilistika.

Vienas iš menininko įkvėpimo šaltinių yra gamta, stilizuotuose dekoratyviuose darbuose dominuoja gamtos ir jūros motyvai. Augalo, medžio, paukščio motyvai stilizuojami, kartais jie tampa ženklu, kuris įprasmina menininko idėją, išryškina vidinę emociją, o kartais juose per spalvą, liniją išryškinamas ir dekoratyvus aspektas. M. Morkūno darbuose dominuoja estetizuoti vaizdiniai, sudarantys neišardomą emocinės darnos ir formos vienovę.

„Mirusios kopos“. / M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr.

Harmoniją ir pusiausvyrą atspindi ir parodoje pristatomų darbų pavadinimai: „Išgirsti tylą“, „Sustabdytas laikas“, „Linijos trapumas“, „Tarp gamtos ir potėpio“, „Tarp brūkšnio ir gamtos“, „Gyva linija“ . Menininko pasirinkta stilistika liudija ir jo estetines nuostatas: pasinerti į subtilų meno ir gamtos pasaulį, atrasti ramybę, reflektuoti save ir aplinką. Todėl neatmestinas ir terapinis šių darbų poveikis per estetizuotas formas ir koloristiką.

Personalinėje M. Morkūno parodoje „Tarp gamtos ir potėpio“ – kone dvi dešimtys didelio formato paveikslų. Juose dominuoja ryškių ir tamsių spalvų koloristika, svarbiais akcentais tampa abstraktūs potėpiai. Menininko drobėse susijungia grafinės linijos, abstraktūs potėpiai, ryškių ir tamsių atspalvių koloritų žaismas. Tapytojas jautrus gamtai, jūrai, ir šis ryšys itin išryškėja didesnio formato drobėse. Autorius įsitikinęs, kad jo kūrybą įkvepia įvairių kultūrų ženklai ir jūros kelionės skirtingu laiku motyvai.

Peizažų pirmuosiuose planuose atsiranda ryški suskaidyta meninės kompozicijos struktūra, nuotaika atskleidžiama ryškiuose potėpiuose užkoduotomis aliuzijomis į įsivaizduojamos jūros motyvus.

Patyrinėjus vieną svarbiausių M. Morkūno žanrą – peizažus, apibendrinant galima teigti, kad dailininko jūriniai peizažai – išskirtiniai lietuviškosios dailės kontekste. Pokalbis su menininku – apie kūrybos įkvėpimus, skirtingų meno sričių dermę.

„Pažaislis vakarėjant“. / M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr.

– Kas lėmė, kad tapote menininku?

– Kad tapsiu menininku, žinojau jau vaikystėje, tik nebuvo aišku, kokią sritį pasirinksiu. Piešimu ir skulptūra domėjausi dar darželyje. Vėliau pradėjau lankyti darželio ir mokyklų dailės būrelius, tačiau, įstojus į Eduardo Balsio menų gimnaziją, pradėjo patikti ir kiti dalykai: dizainas, tapyba, fotografija. Skulptūra pasitraukė į antrą planą. Visos šios trys kryptys mano meniniame pasaulyje išliko ir dabar. Dizainas ir tapyba yra pagrindinės sritys, o fotografija – kaip poilsis, terapija. Tačiau pasitaiko užsakymų fotografuoti produkciją katalogams ar tinklalapiams ir sukurti gražią prekės išvaizdą – visa tai glaudžiai siejasi su dizainu.

– Esate profesionalus menininkas, grafikos dizaineris, tapytojas ir fotografas. Kaip pavyksta suderinti šias meno sritis?

M. Morkūno darbuose dominuoja estetetizuoti vaizdiniai, sudarantys neišardomą emocinės darnos ir formos vienovę.

– Visos sritys man siejasi, nes kuriu jau 23 metus. Tiek mano kurtuose atvirukuose, tiek kalendoriuose tapybą jungiu su dizainu ir fotografija. Per ją jaučiu spalvas, šešėlius ir kompoziciją, kurdamas fotografijas galvoju, kur ją taikysiu dizaine, nes reikės formų, faktūrų, reikiamo kampo brošiūroje ar kalendoriuje. Viskas mano kūryboje susijungia. Kartais tiesiog ranka piešiu grafinį vaizdą, vėliau jį su įvairiomis iškiliomis spaudos technologijomis panaudoju knygų ar kalendorių viršeliams ir leidiniams. Dizainas ir fotografija man padėjo pajausti spalvą, kaip sureguliuoti ir nufotografuoti daugeliu atveju sudėtingą procesą – šviežiai, skaniai ir patraukliai atrodantį maistą. Žinau, kaip spalvas išgauti, kaip sumaišyti, kaip išgauti šešėlius. Mokėjimas pajausti spalvą labai gelbėja tapybos ir dizaino srityse. Kūryboje man visuomet viena sritis papildo kitą, jos visą laiką kartu.

– Kaip kinta ir keičiasi temos jūsų kūryboje?

– Temos panašios, tik kartais norisi improvizacijos, kur galiu sukurti abstrakciją ar priderinti tušu atliktą grafinį vaizdą. Įvairias išmoktas technikas panaudoti svarbu, kartais patinka maišyti skirtingus stilius. Kartais tiesiog yra užsakymas sukurti ir meniškai perteikti uostą ar krovinių terminalą, ir tai būna padaroma pasitelkus tapybos, grafikos ar erdvines detales.

„Valtys pakrantėje“./ M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr.

– Kokios studijos turėjo didžiausią įtaką jūsų dabartinei veiklai?

– Jau mokantis Eduardo Balsio menų gimnazijoje buvo galimybė pasirinkti kryptis. Nuo 8 klasės pasirinkau dizaino kryptį ir mokytoją, kuri parengė mane studijoms. Tuo metu dizainas man buvo kaip naujovių kūrimas ir labai traukė, todėl pasirinkau ją kaip pagrindinę kryptį. Kai buvo stojamieji egzaminai, į vieną vietą pretendavo septyni stojantieji, iš viso buvo priimta apie 20. Buvau sąraše pirmose vietose. Labai džiaugiuosi, kad buvau įvertintas. Visi mano dizaino darbai nestandartiniai.

Mėgstu nestandartinius dalykus ir mano kūryboje visa tai atsispindi. Užsakovai tai pastebi, todėl didžioji dalis mano darbų yra sudėtingesni, su įvairiomis erdvinėmis detalėmis ir spaudos technologijomis, neeiliniais sprendimais. Su įmonėmis, su kuriomis dirbu, ryšys ir bendradarbiavimas išlieka net ir po 15–20 metų.

– Kas jums kūryboje yra svarbiausia? Kiek jums meno kūrinyje svarbus dekoratyvumas?

– Mano tikslas tapyboje – ramybė, kad, žvelgiant į paveikslą, būtų galima pailsėti dvasiškai, ir tai tikrai pavyksta. Jei kabinu ant sienos pats sau kokį paveikslą, tai tik tokį, kuris ramina, su kuriuo gera būti kiekvieną dieną. Pasitelkiu minimalią spalvų paletę ir stilizuotą liniją, pavienius potėpius, kuriu švarų, minimalistinį, detalių neperkrautą peizažą, kreipiantį žvilgsnį į tolį.

Vyraujanti kūrybos tema – pajūris ir pamarys. Mane visada traukia vanduo kūryboje, paveiksluose jis paprastai švelniai raibuliuojantis, ramiai tyvuliuojantis. Beveik niekada nematyti aiškios ribos tarp vandens ir dangaus, jie susilydę į viena, horizonto linija gali būti tik numanoma, o erdvė tokiu būdu tampa begalybe. Mano pamėgti motyvai – pajūrio pušys, atkakliai nepasiduodančios jūrai ir vėjui, vėjyje siūruojančios pakrantės smilgos ir, žinoma, valtys. Dekoratyvumas, stilius, detalizavimas labai svarbu, jis padeda žiūrovui pajusti smilgos trapumą, akmens svorį ir blizgesį, bangų judesį. Nors detalės nėra iki galo aiškios, bet, manau, svarbiausia – jausmas, potėpio gyvumas, trapumas, šviežias, o ne išvargintas ispūdis, nes kartais smulkus detalizavimas paveikslą išvargina, nukankina.

„Senas Šventosios tiltas rūke“. / M. Morkūno asmeninio archyvo nuotr.

Visada siekiu vienu potėpiu sukurtii galutinį norimą vaizdą, kad jis būtų gyvas ir nekiltų klausimų, kas tai ir kodėl. Linija ir potėpis turi būti tobulas nuo pradžios iki pabaigos. Visa šių linijų ir potėpių kompozicija turi skatinti gražius jausmus, vidinę ramybę.

– Kokius darbus pristatote pastarųjų metų parodose?

– Pataruoju metu vyko personalinės dvi parodos – „Išgirsti tylą“ ir „Sustabdytas laikas“, šiuo metu vyksta trečioji personalinė paroda Vilniuje – „Tarp gamtos ir potėpio“. Buvo nemažai parodų su tapytojų grupe „Mėlynas menas“ – mažiausiai šešios per pusmetį. Jas nuolat rengiame įvariose vietovėse, visoje Lietuvoje. Jau suplanuotos ateinančių metų parodos, belieka tik surengti.

Darbų temos parodose įvairios, bet viskas vienaip ar kitaip susiję su gamta ir vietove, kurioje tapome. Abstrakčių darbų ir kurtų ant popieriaus tušu tokiose parodose neeksponuoju. Visi kiti darbai, kurie rodomi parodose, veda į bendrą gamtos ramybės ciklą, kuris dalijamas į senesnius darbus, vidutinius ir naujausius. Ateityje planuoju sukurti abstraktesnių ir grafinių ant popieriaus tušu atliktų darbų ciklus. Planuoju kurti miesto tematikos ciklą panašia stilistika.