Pėdsaką palikę kauniečiai

„Pasakodami žymių kauniečių istorijas, kartu atskleidžiame ir paties asmens tapatybės dokumento transformacijas“, – sako parodos kuratorė, Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė. Garsios, Kaune savo pėdsaką palikusios šeimos pasirinktos sąmoningai: skaityti jų asmens dokumentus ir atrasti juose užfiksuotą informaciją yra įdomiausia. „Pasų skyriaus dokumentų fonde turime beveik 96 tūkst. LR vidaus pasų kortelių. Jose – 1919–1940 m. Kaune gyvenusių ir čia LR vidaus pasus gavusių gyventojų duomenys“, – pasakoja pašnekovė.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1919 m. gruodžio 5 d. Valstybės Taryba priėmė Pasų įstatus, kuriuose teigiama, kad visi Lietuvos gyventojai nuo septyniolikos metų privalo turėti pasą.

Norint gauti vidaus pasą reikėjo pateikti svarbius asmens dokumentus: Rusijos imperijos ar Oberosto laikų pasus, gimimo metrikų, santuokos liudijimo nuorašus ir pan. Visi iš asmens gauti dokumentai būdavo sudedami į voką, taip suformuojant vadinamąją vidaus paso davimo bylą. Lietuvos vidaus pasus gyventojai turėjo gauti iki 1922 m. kovo 31 d., nes, pagal įstatus, visi anksčiau išduoti asmens dokumentai jau nebegaliojo.

„Piliečiui suteikus vidaus pasą, dokumentus išdavusiose valsčiaus ar miesto policijos valdybose likdavo vidaus pasų kortelės ir jų vokai. Deja, ne visi šių įstaigų dokumentai išliko iki šių dienų. Minėti išlikę dokumentai ir sudaro archyve saugomą Kauno miesto savivaldybės Pasų skyriaus dokumentų fondą. Šie kaunietiški asmens dokumentai atskleidžia nemažai įdomybių, tik reikia sugebėti juos perskaityti. Šiuo atveju labai praverčia lenkų, vokiečių, rusų kalbų mokėjimas“, – paaiškino N. Ambraškienė.

1915–1918 m. Oberosto pasai buvo pirmieji asmens dokumentai su Lietuvos gyventojų nuotraukomis. Pasak N. Ambraškienės, Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijai užėmus Lietuvos teritoriją ir ją prijungus prie suformuoto Oberosto, vokiečių okupacinė valdžia išleido įsaką, kad visi šešiolikos metų sulaukę asmenys privalo turėti pasą. Pasai buvo spausdinami vokiečių ir kita kalba, kuri priklausė nuo gyventojo tautybės.

Pasų išdavimo komisijose dirbo oficialūs fotografai, kurie vietoje fotografuodavo sušauktų gyventojų grupes. Vietiniams tokia tvarka ir visuotinis priverstinis fotografavimas nepatiko, tačiau šiandien Oberosto laikų pasai suteikia daug svarbios informacijos tyrėjams. Pavyzdžiui, parodoje galima išvysti kunigo, poeto Jono Mačiulio-Maironio 1917 m. Oberosto pasą su jo fotografija ir dešiniojo smiliaus atspaudu.

Kauno regioninio valstybės archyvo nuotr.

Dėmesys – burmistro šeimai

Viena iš parodoje sutinkamų žinomų asmenybių – Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis ir jo šeimos nariai. Čia galima pamatyti burmistro 1917 m. gautą Oberosto pasą ir 1921 m. išduotus Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasus. Užsienio pase informuojama: „Šio paso savininkas p. Jonas Vileišis vyksta užsieniuosna. Tų kraštų, kuriais p. Jonas Vileišis keliaus, civilė ir karo valdžia yra prašoma laisvai jį leisti ir reikalui atsitikus, suteikti jam globos ir pagelbos [...].“

Eksponuojamas 1937 m. J. Vileišio ranka rašytas prašymas Kauno miesto ir apskrities viršininkui dėl paso suteikimo jo dukrai Ritai Agotai Vileišytei. Šalia galima pamatyti vyriausiajai J. Vileišio dukrai Birutei Marijai Vileišytei 1921 m. išduotą Lietuvos Respublikos vidaus pasą ir kitą dokumentą – 1933 m., jau ištekėjusios už inžinieriaus Karolio Tursos, B. M. Tursienės vidaus paso kortelę. Pasak N. Ambraškienės, kadangi ištekėjusios moterys pakeisdavo pasą, labai įdomu skirtinguose asmens dokumentuose stebėti jų išvaizdos ir gyvenimo pokyčius.

Šie kaunietiški asmens dokumentai atskleidžia nemažai įdomybių, tik reikia sugebėti juos perskaityti.

Eksponuojamos ir J. Vileišio brolio – inžinieriaus, visuomenės veikėjo Petro Vileišio ir jo žmonos Elenos Vileišienės Lietuvos Respublikos vidaus pasų kortelės. E. Vileišienė nuotraukoje matoma su mažu vaiku, o kitoje dokumento pusėje patikslinama, kad tai anūkas Mykolas Baženskis (P. Vileišio dukra Marija Vileišytė buvo ištekėjusi už Burbiškio dvaro savininko Mykolo Baženskio).

Galima pamatyti ir dokumentą iš laikų, kai P. Vileišio sūnus inžinierius Vytautas Vileišis dirbo revoliuciją išgyvenančioje Rusijoje. Tai 1917 m. Juodosios jūros geležinkelių draugijos valdybos pažymėjimas, patvirtinantis, kad V. Vileišis yra atleistas nuo karinės tarnybos, nes jis – svarbus geležinkelių tiesimo specialistas.

Įdomu, kad tarpukariu paso nuotraukos nebūdavo tokios oficialios kaip dabar. Piliečiai atsinešdavo tokią fotografiją, kokią turėdavo, kartais savo veidą iškirpdavo ir iš šeiminės nuotraukos. Todėl, žvelgdami į jas, galime pamatyti nemažai detalių – namų aplinką arba aksesuarų, kurie šiais laikais paso nuotraukai netinka. Tarpukario pasuose galima rasti informacijos, kurios šiandien asmens dokumentuose nėra. Pavyzdžiui, būdavo įrašoma piliečio išpažįstama religija, jo užsiėmimas, asmens žymės – ūgis, plaukų ir akių spalva, veido forma.

Proveržis: 1915–1918 m. Oberosto pasai – pirmieji asmens dokumentai su Lietuvos gyventojų nuotraukomis. / Kauno regioninio valstybės archyvo nuotr.

Petrauskų gyvenimo detalės

Parodoje galima išvysti žymių brolių muzikų Kipro ir Miko Petrauskų asmens dokumentus. Iš Rusijos grįžęs operos solistas K. Petrauskas kaip svarbų jo tapatybę patvirtinantį dokumentą į Lietuvą atsivežė 1920 m. darbo knygutę, įrodančią, kad jis dirbo Petrogrado akademiniame valstybės teatre.

Eksponuojamas ir 1931 m. birželį ranka rašytas K. Petrausko prašymas Kauno miesto savivaldybės Pasų skyriui išduoti Lietuvos Respublikos vidaus pasą jo žmonai, Valstybės teatro aktorei Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei. N. Ambraškienė pastebi, kad tokie prašymai įdomūs tuo, jog leidžia panagrinėti žinomo žmogaus rašyseną ir jo gyvenimo detales.

Dėmesį traukia ir kompozitoriaus M. Petrausko 1930 m. užsienio pasas, kuriame jis įrašė patikslintą informaciją apie savo gimimo metus. Oficialiai laikoma, kad kompozitorius gimė 1873-iaisiais. Tačiau užsienio pase jis patikslina: „Metai neteisingi. Tėvas man, būdamas vargonininku, padidino metus, kariuomenės dėliai. Aš gimęs Palūšėje Švenčionių apskr., prie Ignalinos gelžkelio stoties 1875 m. rugsėjo 29 d. Šv. Mykolo Arkangelo nedėldienyje.‘‘ Šis M. Petrausko įrašas pase nubrauktas raudonu rašalu, o kituose jo asmens dokumentuose įrašyti oficialūs gimimo metai – 1873-ieji.

Kompozitorius ir dainininkas M. Petrauskas nuo 1906 m. studijavo ir kūrė Vakarų Europoje, 1912 m. išvyko į JAV. Gyvendamas intensyvų kūrybinį gyvenimą, jis ne kartą lankėsi Lietuvoje. Kelionei iš JAV į Lietuvą reikėdavo Lietuvos atstovybėje gauti užsienio pasą. Parodoje galima išvysti telegramą, kurią kelionių agentas Nikodemas Gendrolius išsiuntė Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke, pranešdamas, kad kompozitorius pametė pasą: „Gerbiamieji, Jūs žinote mūsų kompozitorių Miką Petrauską. Jisai nori važiuoti Lietuvon, kur jisai dėjo savo pasą iš jo negalima tikrai sužinoti [...].“

Eksponuojami ir kompozitoriaus Balio Dvariono asmens dokumentai, tarp jų – 1939 m. Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento pažymėjimas, kad muzikas oficialiai pakeitė savo pavardę iš Dvarionavičiaus į Dvarioną.

N. Ambraškienė pažymėjo, kad ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje išpopuliarėjo pavardės sulietuvinimas, tad nemažai piliečių tuo laikotarpiu pakoregavo savo nelietuviškos kilmės pavardes. Norinčių tai padaryti buvo nemažai, tad kiekviename „Vyriausybės žinių“ (II dalies) numeryje buvo spausdinami pavardžių taisymo ir keitimo skelbimai.

Dokumentas: Lietuvos Respublikos atstovybei pateiktas tuomet JAV gyvenusio M. Petrausko prašymas išduoti jam lietuvišką pasą. / Kauno regioninio valstybės archyvo nuotr.

Tapatybei nustatyti – apklausa

Vienas parodos stendų skirtas režisieriaus Boriso Dauguviečio šeimai. Režisierius ir dramaturgas 1920 m. Lietuvos vidaus pasą gavo Panevėžyje, todėl jo paties asmens dokumento parodoje nėra. Tačiau galima išvysti menininko antrosios žmonos aktorės Petronėlės Vosyliūtės ir jo dukrų asmens dokumentus ir su jais susijusius liudijimus.

Pasak N. Ambraškienės, norint gauti Lietuvos Respublikos vidaus pasus, problemų kilo B. Dauguviečio dukroms Marijai ir Darijai, kadangi jos nepateikė gimimo metrikų. Tad buvo vykdoma tėvų, krikšto tėvų ir kitų artimųjų apklausa. Parodoje galima pamatyti 1940 m. B. Dauguviečio ir jo sesers Lidijos Hiršienės-Dauguvietytės apklausos protokolą, skirtą režisieriaus dukros D. Dauguvietytės gimimo metams nustatyti.

Režisierius apklausos protokole nurodo: „[...] prašytoja Dauguvietytė Darija yra mano ir mano buvusios žmonos, su kuria aš esu formaliai persiskyręs, Dauguvietienės-Kuzminaitės Olgos, tikra duktė, gim. 1912 m. Rusijoje [...]. Kokią dieną mano duktė yra gimusi neatsimenu, žinau, kad rugsėjo mėn. [...]“

Vis dėlto dokumente įsivėlė klaida, nes D. Dauguvietytė iš tikrųjų gimė 1920 m., o ne 1912-aisiais. Anot parodos kuratorės, greičiausiai raštu fiksavęs apklausą suklydo Kauno miesto policijos III nuovados vachmistras, o B. Dauguvietis, nepastebėjęs klaidos, dokumentą pasirašė.

Atsisakė gero gyvenimo JAV

Dauguma parodoje pristatomų kauniečių buvo talentingi ir daug pasiekę žmonės, sėkmingai įleidę šaknis svetur, bet iš patriotinių paskatų sugrįžę į nepriklausomybę atgavusią tėvynę. Vienas tokių – Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, finansininkas Julius Kaupas, į gimtinę grįžęs 1919 m.

Savo prašyme vidaus reikalų ministrui jis rašo: „1911 m. apleidau Lietuvą, persikeldamas gyventi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. 1918 m. ten natūralizavausi ir 1919 m. grįžau gyventi Lietuvon jau Jungtinių Amerikos Valstybių pilietis. Mano žmona Emilija, taip pat Lietuvoje gimusi, sykiu su manimi liko JAV piliete. Šiuomi, pareiškiu norą likti pilnateisiu Lietuvos piliečiu ir prašau duoti man ir mano šeimynai Lietuvos pilietybės pažymėjimus.“

Atsakydamas į J. Kaupo prašymą, Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų departamento direktorius jam pranešė: „P. Vidaus Reikalų Ministeris susitaręs su Teisingumo Ministeriu išaiškino, kad Tamsta kaipo gimęs Lietuvoje ir grįžęs Lietuvon gyventi, pareiškęs norą likti pilnateisiu Lietuvos piliečiu atitinki „Įstat. apie Lietuvos pilietybę I str. 2-jam punktui ir esi laikomas Lietuvos piliečiu.“

Sugrįžęs į Lietuvą, J. Kaupas su žmona Emilija 1920 m. susilaukė sūnaus Juliaus Viktoro Kaupo, kuris, būdamas gydytojas, taip pat tapo žinomu rašytoju, pasakų apie Kauną kūrėju.

Kita į Lietuvą iš JAV sugrįžusi išskirtinė asmenybė, kurios asmens dokumentai eksponuojami parodoje, – Vytautas Andrius Graičiūnas. Jis buvo vienas žinomiausių vadybos mokslo pradininkų pasaulyje, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas. Šioje parodoje eksponuojami ir JAV pasai, išduoti J. Kaupui ir V. A. Graičiūnui.

Detalės: pirmieji lietuviški asmens dokumentai pildyti ranka, toleruoti ir taisymai. / Kauno regioninio valstybės archyvo nuotr.

Įtakingieji Tilmansai

Dar viena parodoje pristatoma žinoma šeima – Tilmansai. Iš Vokietijos į Kauną atvykę verslininkai broliai geležies dirbinių verslą čia pradėjo dar XIX a. Jie ne tik valdė kelis fabrikus ir bendroves, bet ir rėmė meną, švietimą, kultūrą.

Pirmasis į tuometę Kauno guberniją 1878 m. su šeima atvyko Richardas Tilmansas. Verslus jo tėvas, kuriam Vokietijoje priklausė metalo fabrikai, patarė sūnui važiuoti į Kauną ir steigti čia verslą, kadangi tai strategiškai labai patogus miestas. Vėliau į Kauną atvyko ir Richardo brolis Maksas su šeima, o jų verslas išsiplėtė gilyn į Rusijos imperiją.

Parodoje gausiai eksponuojami Richardo, Makso ir Kurto Tilmansų šeimų asmens dokumentai nuo Rusijos imperijos iki Lietuvos piliečių pasų. Šie eksponatai atskleidžia nemažai įdomių detalių ir faktų iš jų gyvenimo. Pavyzdžiui, 1917 m. R. Tilmanso Rusijos imperijos pase randame rusišką įrašą apie duonos išdavimą. „Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiams žygiuojant link Rusijos imperijos sienų, dalis gyventojų priverstinai ar savo noru pasitraukė į Rusijos gilumą, ten buvo evakuotos ir valstybinės įstaigos, mokyklos, fabrikai. Pasitraukė ir R. Tilmansas, kuris po karo sugrįžo į Lietuvą. Kariaujanti ir revoliuciją išgyvenanti Rusija tuo metu susidūrė su maisto stygiumi, tad produktų kiekiai buvo normuojami. Apie tai byloja įrašas net R. Tilmanso pase“, – pastebi N. Ambraškienė.

Pirmojo pasaulinio karo metais R. Tilmanso brolis Maksas taip pat pasitraukė iš Lietuvos, tačiau ne į Rusiją, o pas gimines į Europą. Į Kauną jis grįžo tik 1925 m. Parodoje galima pamatyti jo prašymą išduoti Lietuvos vidaus pasą: „[...] turiu garbės nuolankiai prašyti atitinkamo parėdymo išduoti man vidaus pasą. Atvykau nelegaliu būdu kartu su žmona Frėja [...].“

Kadangi į Lietuvą M. Tilmansas su žmona atvyko nelegaliai, jie privalėjo sumokėti ne vieną baudą, iš viso – 216 litų. Vienas iš baudos kvitų taip pat eksponuojamas parodoje.

Sumokėjęs baudą, M. Tilmansas pateikė 1913 m. Kauno gubernijos laikais išduotą verslo ir Kauno pirmos gildijos pirklio liudijimus ir Kauno miesto valdybos pažymėjimą, kad jis 1902–1906 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. Šių dokumentų pakako įrodyti, kad M. Tilmansas prieš karą gyveno Lietuvoje, ir jis galėjo tapti naujai susikūrusios valstybės piliečiu.

Piliečiai atsinešdavo tokią fotografiją, kokią turėdavo, kartais savo veidą iškirpdavo ir iš šeiminės nuotraukos.

Ryškieji muzikantai Hofmekleriai

Ekspozicijoje prisiliesta ir prie muzikantų Hofmeklerių šeimos istorijos. Ši šeima į laikinąją sostinę iš Lenkijos okupuoto Vilniaus atvyko po 1920-ųjų. Broliai Leiba ir Michelis tarpukariu buvo puikiai žinomi dėl savo įkurto „Hofmeklerbendo“. Ansamblis koncertuodavo restoranuose „Metropolis“ ir „Versalis“, pasirodydavo drauge su Danieliumi Dolskiu, Antanu Šabaniausku ir kitais garsiais Lietuvos estrados dainininkais.

1924 m. šeimos galva Morduchas Hofmekleris parašė prašymą Kauno miesto ir apskrities viršininkui dėl Lietuvos pilietybės pripažinimo ir vidaus pasų išdavimo jam ir jo šeimai. Parodoje eksponuojami dokumentai, kuriais remiantis Hofmekleriams buvo išduoti vidaus pasai: 1916 m. Oberosto pasai, Lietuvos operos pažymėjimai apie šeimos narių muzikantų tarnybą nuo 1920 m., gimimo metrikų išrašai, laikini asmens liudijimai su nuotraukomis ir kt.

Išduodant Lietuvos piliečių vidaus pasus, 1924 m. buvo pasiteirauta apie šeimos narių lietuvių kalbos mokėjimą: „[...] Hofmekleris Morduchas, 54 metų amžiaus, gimęs Vilniaus m., lietuvių kalbos nežino, jo žmona Jenta, 48 metų, gimusi Vilniaus m., lietuvių kalbos nežino. Visi vaikai, irgi gimę Vilniaus mieste: Leiba 23 m., lietuvių kalbą žino vidutiniškai, Ruvinas kalba, bet silpnai, ir duktė Zelda 20 m. irgi kalba silpnai. Hofmekleris su šeimyna atvyko Kaunan iš Vilniaus 1920 m. Jo sūnus Michelis 25 m. turi vidaus pasą.“

Pasak N. Ambraškienės, tai visiškai įprasta situacija. Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaune daug gyventojų nemokėjo lietuvių kalbos ir bendraudavo rusiškai ar lenkiškai. Palaipsniui lietuvių kalba įsitvirtino valstybės gyvenime. Pasak amžininkų, vėliau M. Hofmekleris išmoko sklandžiai kalbėti lietuviškai, aranžavo ne tik užsienio, bet ir lietuvių autorių pramoginę kūrybą.

Ryškų muzikinį pėdsaką Kaune palikusių brolių Hofmeklerių ir jų šeimų likimas buvo tragiškas. Vokiečių okupacijos metais žuvo Leibos Hofmeklerio ir jo sesers Zeldos Kovarskienės šeimos. Michelis Hofmekleris išgyveno Kauno getą ir Dachau koncentracijos stovyklą, vėliau gyveno Izraelyje ir Vokietijoje. Danieliaus Hofmeklerio likimas liko nežinomas, o brolis Ruvinas tarpukariu emigravo į JAV.

Kauno regioninio valstybės archyvo nuotr.

Laikinosios sostinės atmosfera

Parodą baigia 1920–1939 m. LR vidaus pasų kortelių nuotraukų koliažas. Į parodos lankytoją iš fotografijų žvelgia kauniečiai – moksleiviai, studentai, Kauno ponios, pasidabinusios elegantiškomis skrybėlaitėmis, valdininkai ir tarnautojai.

„Greičiausiai šie kauniečiai klausėsi muzikantų Hofmeklerių atliekamos muzikos, dirbo, mokėsi, svajojo, kūrė, buvo laimingi. Norisi tikėti, kad nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metai jiems buvo kupini vilties, – kalbėjo N. Ambraškienė. – Džiugu, kad mūsų archyve saugomiems rašytiniams dokumentams gyvybės suteikė parodos partneris – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Ekspozicijos kino salėje demonstruojami šiame archyve saugomi 1938–1939 m. Kauno dokumentiniai reklaminiai filmai. Prisėdus kino salėje, skambant „Hofmeklerbendo“ muzikos įrašams, galima tęsti pažintį su tarpukario kauniečiais.“

Kas? Paroda ,,Laikinosios sostinės gyventojų istorijos asmens tapatybės dokumentuose“.

Kur? Kauno regioniniame valstybės archyve (Maironio g. 28B).

Kada? Veikia iki rugsėjo 27 d.