"Šio kūrybinio darbo tikslas – įprasminti Lietuvos istorinę atmintį, siekiant perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą, išsaugoti globalias vertybes", – anotacijos sakinys bruko mintį, jog išvysime klasikine technika austus kūrinius, saugančius Lietuvos tautinės giesmės, liaudies dainų, eilėraščių eilutes. Galbūt – praeitį globojančius reliktus, greitoje dabarties laiko tėkmėje primenančius apie tai, kas ir iš kur esi. Leidžiančius pasijausti dalimi į kolektyvinę atmintį įsirėžusios istorijos, kuri nors ir nepalietė kartos, gimusios nepriklausomoje, išsivadavusioje Lietuvoje, tačiau yra pasakojama tėvų ir senelių lūpomis. Ši istorija – girdima, perskaitoma, matoma dokumentiniuose filmuose, tačiau nėra patirta, išgyventa. Vis dėlto ji – tikra ir jaudinanti, nes pulsuojanti artimųjų kraujyje, todėl pasakojanti apie mus – nedalomą visumą, kurioje susijungia – praeities, dabarties, ateities kartos.
Pastarosios M.Sinkevičienės personalinėje parodoje galbūt net yra svarbesnės nei mes, kurie po truputį traukiamės į praeitį. Ir tai sufleruoja viena iš svarbiausių parodos sudedamųjų – šviesa, lydinti žingsnius ir žvilgsnius.
Natūralų apšvietimą, sklindantį pro galerijos stoglangius, tekstilininkė uždengė. Vietoj sulaikytos, paslėptos šviesos ekspozicinė erdvė užpildyta neonine mėlynai violetine šviesa. Šalta, abejinga ir verčiančia abejoti regimo vaizdo tvarumu – juk išjungus ją liktų tik šios parodos griaučiai, kuriuos abgraibomis būtų galima apčiupinėti visiškoje tamsoje. Tai – labai įdomus potyris: viena vertus, ekspozicijos kūriniai priklauso praeičiai, tačiau kita vertus, jie yra dalis ateities.
Ateitimi darbai tampa tada, kai apšviesti neoninės šviesos praranda savo materiją (audinio struktūrą, faktūriškumą, tankumą) ir tampa švieslentėmis. Šviečiančios eilutės: "Lietuva brangi, mano tėvyne (...)", "Palinko liepa šalia kelio (...)", "Lietuviais esame mes gimę (...)" ir kt., kuriose atsikartoja parodą lydintys raktiniai žodžiai, tampa tekstu, komunikuojančiu su šiandiena. Tekstu, kokį matome parduotuvių vitrinose, gatvėse, masinių pramogų vietose ar pan. Jis tampa atpažįstamu, savu, atėjusiu iš ten, iš kur įžengia ateities kartos.
Dėl savo komunikacijos formos šios eilutės tampa dabarties dalimis. Nepaisant to, jog "laike vyksta įvairūs pokyčiai: politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir visa tai sudaro praeities laiką, kurį prisimename skaitydami ženklus, matydami paliktas laiko žymes", tačiau laikas, kuris išsaugomas tekstilininkės kūriniuose, turi erdvės keistis. Jis nėra tik pėdsakas. M.Sinkevičienės parodoje "Atmintis" šis laikas šaukia ateitį. Kad ji nepamirštų, iš kur atsirado.
Komentaras
Marijona Sinkevičienė
Tekstilininkė
Laikas, kuris praėjo, visuomet palieka žymes, ženklus, kuriais mena įvairius etapus išskiriančius ir atžyminčius visuomenės, žmonijos judėjimą laiko tėkmėje. Laike vyksta įvairūs pokyčiai: politiniai, ekonominiai, kultūriniai. Visa tai sudaro praeities laiką, kurį prisimename skaitydami ženklus matydami paliestas laiko žymes, rezultatą, kurį patiriame dabartyje.
Šio kūrybinio darbo tikslas – įprasminti Lietuvos istorinę atmintį, siekiant perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą, išsaugoti globalias vertybes. Perteikti mūsų tautos gilias tekstilės tradicijas konceptualioje kūrinio raiškoje.
Ateitimi darbai tampa tada, kai apšviesti neoninės šviesos praranda savo materiją (audinio struktūrą, faktūriškumą, tankumą) ir tampa švieslentėmis.
Šis tekstilės darbų ciklas byloja apie mūsų tautos istoriją, įvykius, kuriuos Lietuva patyrė: Lietuvos valstybingumo 100-metis, atkurta nepriklausomybė, Sausio 13-oji, tremtis, partizanų kova ir kt.
Pagrindinė kūrinio idėja – istorinė atmintis. Ją pateikti Lietuvos visuomenei kaip mūsų tautos dokumentą, kuris visuomet primintų, kad laisvė turi savo kainą, kuri aplaistyta didvyrių krauju, ir ja ugdyti visuomenės pilietiškumą, ypač jaunimo, ateities kartų.
2008 m. teko dalyvauti Raseinių krašto istorijos muziejaus organizuotame projekte mokslinė-tiriamoji ekspedicija "Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė". Projekto metu lankėme Raseinių krašto bažnyčias ir studijavome sakralinės tekstilės audinių technikas, juostas, siuvinėjimus, kuriuos taikau savo kūrybiniuose darbuose kaip mūsų tautos paveldo tęstinumą ir išsaugojimą ateities kartoms. Tai atmintis, visuma, kurią galime įvertinti dabar.
Kūriniuose naudojami tekstai paimti iš himno, eilėraščių, lietuvių liaudies dainų, atspindinčių atskirus Lietuvos valstybingumo 100-mečio istorinius etapus: Sąjūdžio mitinguose, Sausio 13-osios didvyrių, žuvusių už nepriklausomybę skanduotės, skambėjusios lietuvių lūpose ir širdyse, tremtinių, partizanų dainos, maldos, kurios lietuvių tautą lydėjo per visą šį laikotarpį.
Kas? M.Sinkevičienės personalinė paroda "Atmintis".
Kur? Galerijoje "Meno parkas".
Kada? Veikia iki balandžio 21 d.
Naujausi komentarai