Netrukus prasidės naujasis televizijos sezonas žiūrovams, siūlantis įvairių pramogų ir neva žurnalistinių laidų. Kiek jose iš tikrųjų yra žurnalistikos, ir kaip žiūrovą formuoja tokia televizinė realybė, papasakojo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, psichiatras Linas Slušnys.

– Artėjant naujam televizijos sezonui iš eterio nedingsta vadinamosios žurnalistinių tyrimų ir pagalbos laidos, besimėgaujančios svetimu skausmu ir smurtu. Kaip jos veikia žiūrovą?

– Amžini klausimai, kuriuos sau nuolat užduodu: kas ką iš tikrųjų veikia ir kas ką turi ugdyti? Kodėl žiūrovas taip atkakliai tas laidas žiūri? Ko gero, jam jų reikia. Kita vertus, žurnalistui mes tarsi nuolat keliame aukštesnius reikalavimus ir tikimės iš jo etiško elgesio. Bet tada kyla klausimas, o kiek to etiškumo tikrai norime išsireikalauti ir kiek mums jo reikia? Manau, kad etikos standartus visi išmano ir žino, ką galima ir ko negalima daryti. Dėl tokių laidų, apie kurias dabar kalbame, kur mėgaujamasi kito skausmu, skundų sulaukiame labai retai. Kodėl? Juk pagal tai, kaip stipriai tas vaizdas mane paveikia ir kaip šiurpiai jis atrodo realybėje, tikrai turėtų skųstis patys realios situacijos dalyviai. Todėl man kyla įtarimas, kad dauguma tų situacijų yra suvaidinta pasiremiant tikru atveju, bet panaudojant kitus personažus. Tos paviešintos istorijos būna tokios asmeniškos, kad abejoju, ar televizija drįstų rodyti realius žmones. O žiūrovams tokių situacijų norisi ir jos kažkaip pavaizduojamos.

– Kodėl žmonėms to norisi? Ką jie atranda toje istorijoje?

– Manau, vieni atpažįsta save, kiti piktinasi žurnalistais: "kaip jie negražiai čia rodo" ar "kas čia tokio, kad tai dabar turi televizija rodyti". Bet kokiu atveju, tokios laidos žaidžia su žiūrovų emocijomis. Ir aišku, daro jiems poveikį. Galima sakyti, kad kuo stipriau žurnalistui ar žiniasklaidos priemonei pavyksta užvaldyti žmogaus emocijas, tuo sėkmingesni jie tampa. Taigi iš tiesų pagrindinis dalykas čia yra emocijos.

– Vis dėlto ar neatrodo, kad tos visiems žinomos ribos televizijoje beveik neribojamos?

– Man visą laiką taip atrodo. Tai mano subjektyvus požiūris, bet manau, kad nuo šiol į televiziją reikia žiūrėti kaip į šou. Apžvelgiant visas televizijas matyti, kad rimtų analitinių laidų beveik nėra. Aišku, LRT televizija bando tai daryti, tačiau jų posūkis į debatų laidas yra tik paprasčiausiais ir pigiausias kelias. Tad televiziją šiandien reikia priimti labai kritiškai, suvokiant, kad tai, kas rodoma, yra netikra, kad tikrus dalykus galima rasti visai kitur. Aišku, lengviausia būtų pasakyti – nebežiūrėkite televizoriaus, tačiau tai padaryti ne taip ir paprasta. Vis dėlto vis dažniau išgirstu neigiamų atsiliepimų apie televiziją arba girdžiu žmones, atsisakančius televizoriaus. Nors tai susiję su informacijos persikėlimu į kompiuterį, tačiau faktas, kad televizorių mažėja.

– Turbūt reikėtų nustoti tokias laidas vadinti žiniasklaida?

– Tikrai taip. Pirmiausia dėl to turėtų susitarti pačios žiniasklaidos priemonės. Taip pat man norėtųsi, kad tikrieji žurnalistai pradėtų labai griežtai pasisakyti, ką jie vadina žiniasklaida. Ir žinoma, žurnalistai turėtų nustoti kurti laidas, kurios nieko bendro neturi su tuo, kas yra vadinama žurnalistika.

– Kurias pažiūrėję žmonės nebesusivokia, ką iš tiesų veikia žurnalistai?

– Manau, kad žmogus jau nebeskiria ir tikrų šou laidų, nes į jas yra įtraukiami net žurnalistai, kurie dalyvauja žinių laidose. Puikiai suprantu, kad tai yra rinkodaros dalis, tačiau tai yra labai pavojinga. Juk ilgainiui Lietuvoje nebeatskirsime žurnalisto nuo šou vedėjo, ir žmogui bus sunku susivokti, kas yra tikroji žinia.

– Gal atsvarą galėtų sukurti pozityvios laidos?

– Šiuo atveju labiau pagelbėtų ne pozityvios, bet objektyvios laidos. Kalbėjimas apie pozityvius dalykus situacijos televizijoje neišgelbėtų. Čia labai trūksta objektyvių, analitiškai svarbių laidų, trūksta situacijos analizės, kurioje dalyvautų ne vienas, o keli pašnekovai. Be "pasidraskymų" ir be tų tikrai kartais labai keistų veiksmų. Ko gero, visi turime suvokti, kad televizijoje svarbiausia yra atsirinkti, ką žiūri.

– Tad ar televizija jau yra pasmerkta? Ar gal kas nors priverstų komercinius kanalus sukurti ir kokybiškos produkcijos?

– Ne, ji tikrai nėra pasmerkta. Gyvavo ir gyvuos, visada bus kam nors svarbi ir turės savo žiūrovą. Ar kas nors pagelbėtų? Nepamirškime, kad visi vaikosi reitingo. Tas reitingo vaikymasis yra kartais ant katastrofos ribos. Čia yra paminami visi vertybiniai elementai, išardomas pagrindinis stuburas ir reitingų siekiama bet kokiu būdu. Pavyzdžiui, toks visiškas niekalas laida "Aktualai". Vien keiksmažodžiai ir nieko daugiau. Žinoma, ji yra platinama internete, tačiau konkrečios televizijos portale. Matyt, tam, kad į tą portalą pritrauktų kuo daugiau žmonių. Tokios priemonės nėra garbingos žurnalistikos pavyzdys. Tai apskritai ne žurnalistika. Kyla klausimas, kaip žmogui susivokti, kaip atskirti, ar tai yra kažkas, kuo galima patikėti ir pasitikėti, ar ne?

– Gal ir patys žurnalistai nesistengia ginti savo profesijos?

– Mane yra labai išgąsdinęs vieno žurnalisto pasakymas: "O ką daryti? Valgyti tai reikia." Pamaniau, žinoma, valgyti visiems reikia, bet tuo prisidengę darome bet ką: elgiamės netinkamai, dirbame bet kaip. Toks pasakymas yra labai liūdinantis, nes tuomet galima daryti bet ką. Profesionalumas tampa labai žemas. Tarsi etikos visi laikosi, apie jos normas žino, tačiau nuolat balansuoja ant jų ribos. Pasuka viską kitu kampu: paverčia humoru ar šlykščiu sarkazmu. Tarsi pakeičia žanrą. Iš tiesų tai yra tiesiog labai prastas skonis.