"Tėvas apie karo metus daug nepasakodavo. Jis norėjo žvelgti tik į ateitį. Vis dėlto, gailiuosi jo nepaklausęs daugybės svarbių klausimų", – pripažino kompozitoriaus sūnus, menininkas Josephas Haidas.
Paslėpta istorija
Kauno geto orkestrui pagerbti buvo skirtas vienas pagrindinių "Kaunas 2022" inicijuoto Istorijų festivalio renginių. Šia proga Kaune apsilankė ir JAV gyvenantis J.Haidas bei istorikas iš Izraelio – Ramis Neudorferis. Būtent šis tyrėjas pasauliui atskleidė nemažai faktų apie Kauno geto orkestrą.
Dar 1964 m. Vilijampolėje pradėjus naujo namo statybą, netikėtai buvo rastas 30 tūkst. puslapių apimties Kauno geto archyvas. Jį 1944-ųjų kovą paslėpė trys Holokausto aukos. Tačiau iki pat Sovietų Sąjungos griūties archyvas pasauliui nebuvo atvertas. Elektronikos inžinieriumi Izraelio ginkluotose pajėgose anksčiau dirbęs R.Neudorferis nusprendė daug paslapčių slepiantį dokumentą ištirti. Būtent šiam aspektui skirta istoriko daktaro disertacija.
"Archyve sukaupta daug medžiagos apie Kauno geto žydų policijos ir Seniūnų tarybos veiklą, bei kasdienį geto žmonių gyvenimą, – pasakojo jis. – Gerokai nustebau aptikęs ir muzikinių natų, koncertinių programų, pakvietimų į renginius." Tokiu būdu tyrėjas atrado istorijos dalelę, kurios prieš tai niekas netyrinėjo.
Domėdamasis kasdieniu geto gyvenimu, R.Neudorferis surinko informacijos, liečiančios gyventojų buitį, kultūrą, psichinę būklę. Juk apie Holokausto žiaurumus žinome visi, tačiau koks buvo kasdienis gyvenimas už geto sienų? Kokiais būdais žmonės stengėsi įkvėpti sau vilties?
"Skaitydamas getą išgyvenusiųjų memuarus, suvoki, kad Kauno žydai labai mylėjo miestą ir jo žmones. Tad iškėlimas į getą jiems sukėlė didžiulį šoką, – pasakojo pašnekovas. – Verta paminėti, kad prieš karą antisemitizmas Lietuvoje buvo gana mažas, palyginus su Lenkija, Vokietija, netgi Prancūzija."
Skaitydamas getą išgyvenusiųjų memuarus, suvoki, kad Kauno žydai labai mylėjo miestą ir jo žmones. Tad iškėlimas į getą jiems sukėlė didžiulį šoką.
Anot R.Neudorferio, įsteigus getą, iš pradžių vidinio gyvenimo išvis nebuvo, nes vyko aktyvūs žudymai, pogromai. Vokiečiai tikėjosi greitai įveikti sovietus, ir planavo netrukus sunaikinti visus geto gyventojus. Tačiau karo veiksmai užsitęsė, o galiausiai baigėsi nacių pralaimėjimu. Kadangi reikėjo daug pigios darbo jėgos, dalis geto gyventojų buvo palikti gyvi.
"Situacija ilgainiui stabilizavosi, žmonės šiek tiek atsigavo nuo pirminio šoko. Tad pradėjo kurtis vidinis, kasdienis geto gyvenimas, – pasakojo pašnekovas. – Žydai pradėjo dirbti nebe tokius sunkius darbus, galėjo kurti savo dirbtuvėles. Jose buvo pardavinėjami drabužiai, baldai, papuošalai. Pasitaikydavo netgi progų parduoti prekes už geto ribų. Jas pirkdavo lietuviai ūkininkai ar miestiečiai."
Pasak R.Neudorferio, Neries slėnį geto gyventojai išnaudojo daržovėms auginti, o kartais netgi pavykdavo maisto į teritoriją įsinešti slapta. Tad badas pamažu ėmė trauktis. "Kai situacija stabilizavosi, pradėjo rastis kultūrinis gyvenimas, kūrėsi įvairios organizacijos, judėjimai. Vokiečiai žydų vaikams vienu metu netgi leido lankyti mokyklą, tačiau vėliau leidimą atšaukė", – teigė pašnekovas.
Patiko ir vokiečiams
Galiausiai, 1942-ųjų gegužę buvo įkurtas Kauno geto policijos orkestras. Žodis "policijos" pavadinime nėra atsitiktinis – tik tokiu būdu ši idėja galėjo virsti realybe. "Gete gyveno daugybė talentingų muzikantų, kurie tarpukariu džiugino žmonių širdis. Mintis įkurti orkestrą kilo Nachmanui Chaimui Šapirai – Kauno vyriausiojo rabino sūnui. Tarpukariu jis dirbo Vytauto Didžiojo universitete, tyrinėjo hebrajų kalbą ir literatūrą, – atskleidė R.Neudorferis. – Gete N.Šapira vadovavo Seniūnų tarybai, kuriai ir pasiūlė šią idėją." Vis dėlto, iškilo keletas problemų. Pirmiausia, nebuvo aišku, ar vokiečiai leis tokią kultūrinę veiklą. Be to, žydų tradicijoje nepriimta klausytis muzikos, kai gedima.
"Beveik visi geto gyventojai buvo praradę bent vieną artimąjį, tad gedulas buvo nuolatinis, – atkreipė dėmesį istorikas. – Dėl šios priežasties nemaža dalis seniūnų atmetė orkestro steigimo idėją. Vis dėlto, orkestras buvo įkurtas, o skeptikų požiūrį pakeitė pirmasis koncertas. 1942 m. lapkričio 1-ąją vyko Geto žydų policijos ir Seniūnų tarybos narių priesaikos ceremonija. Nariai jos metu prisiekė paklusti bendruomenės valiai. Dažniausiai šios struktūros kolaboruodavo su SS pareigūnais, tačiau Kaune to beveik nebuvo. Orkestras užgrojo vokiečių-žydų kompozitoriaus Maxo Brucho kūrinį "Kol Nidrei". Tai – kūrinys apie Izraelio žemės susigrąžinimą. Akimirka buvo labai jautri. Tada ir suprasta, kad orkestras gali palengvinti žmonių skausmą."
R.Neudorferis aptiko įrašus apie orkestro egzistavimą 1942–1943 m. Vėliau jie nutrūksta, tačiau gali būti, kad orkestras gyvavo ilgiau. Įdomu tai, kad koncertų pasiklausyti dažnai ateidavo ir SS pareigūnai. "Jie laikė save be galo kultūringais, tad kodėl gi nepasiklausius aukų atliekamos muzikos?" – ironiškai klausė R.Neudorferis. Pasak jo, orkestro veikla gete buvo puikiai žinoma – muzikantai surengė tik vieną slaptą koncertą. Paprastai visa muzikinė programa būdavo atliekama vokiečių ir jidiš kalbomis. Tačiau tą vienintelį kartą buvo atlikta išskirtinai hebrajiška muzika. Būtent šį koncertą R.Neudorferis pernai rekonstravo Jeruzalėje. Šio renginio metu jis ir susipažino su P.Haido sūnumi, JAV įsikūrusiu Josephu.
Pasak pašnekovo, orkestro koncertai vykdavo Vilijampolės ješivoje. Tai – ortodoksiška judaizmo dvasinė seminarija. Tokių mokyklų tarpukariu įvairiuose Lietuvos miestuose buvo apie dešimt. Vilijampolės ješiva karo metais buvo uždaryta ir paversta koncertų sale. Geto orkestrui vadovavo tikros Kauno muzikos žvaigždės, iki Antrojo pasaulinio karo grojusios madingiausiuose Laisvės alėjos restoranuose: dirigentas Michaelis Leo Hofmekleris ir koncertmeisteris Aleksandras Stupelis. Orkestre grojo ne tik mėgėjai, bet ir Valstybės operos artistai, konservatorijos pedagogai, kiti profesionalai.
Straipsniuose apie orkestrą rečiau minimas P.Haidas, tačiau būtent ši figūra orkestrui buvo be galo reikšminga. Kauno gete P.Haidas adaptavo kūrinius orkestrui, be to, pats parašė keletą svarbių kūrinių. Tarp jų – garsiąją geto dainą "Mamele" bei simfoninį veikalą "Geltonoji fantazija".
"P.Haidą vadinu paslėptu elementu. Gyvendamas gete jis pats ant scenos nelipo, tačiau rašė muziką ir partitūrą, adaptavo kūrinius orkestrui", – pastebėjo R.Neudorferis. Likvidavus getą, dauguma muzikantų buvo išvežti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti. Išgyvenusieji karą, emigravo į JAV, Izraelį, Australiją, tačiau buvo ir likusių Lietuvoje.
Kai man būna blogai, visada galvoju apie grožį. O jis – tai muzika. Tad koncertu mes pagerbėme grožį ir meilę, kuri visada nugali.
Užmirštas gyvenimas
Antrasis svečias – J.Haidas, pripažino nežinantis daug apie savo tėvo, P.Haido, gyvenimą iki karo. Vis dėlto, susipažinus su istoriku R.Neudorferiu, painios istorijos detalės ėmė ryškėti.
Staigmenų pateikė ir apsilankymas Kaune. Su vietinių istorikų pagalba Kauno archyvuose buvo rastas P.Haido pasas. Paaiškėjo muzikanto tikrasis vardas ir tai, kad jis gimė Rygoje.
"Mums gyvenant JAV, tėvas tvirtino gimęs Vokietijoje, o naciams teigė kilęs iš Suomijos, – prisiminė J.Haidas. – Kadangi Suomija buvo Vokietijos sąjungininkė, karo metais toks faktas buvo palankus. Tuo tarpu gyvendamas JAV, tėvas bijojo būti išsiųstas į stalinistinę Sovietų Sąjungą, tad negalėjo prisipažinti gimęs jos teritorijoje."
Pirmą kartą į Kauną atvykęs J.Haidas troško pamatyti populiariąją "Monikos" kavinę. Būtent joje tarpukariu pasirodydavo jo tėvas. Šis pastatas įsikūręs Laisvės alėjos ir Maironio gatvių sankirtoje. Jame įvairiais laikotarpiais veikė skirtingos kultinės kavinės – tarp jų ir A.Perkausko cukrainė. Išaiškėjo ir tai, kad P.Haidas gyveno viename iš Laisvės alėjos viešbučių.
"Apie savo gyvenimą iki karo tėvas daug nepasakojo. Kai tik buvo išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos, jis nebenorėjo prisiminti šio kraupaus savo gyvenimo etapo. Tad nusprendė jį tiesiog nustumti užmarštin, – pasakojo J.Haidas. – Kiekvieną dieną apie jo gyvenimą sužinau vis naujų detalių. Su žmona netgi pasisamdėme profesionalų genealogą – tikimės, kad jis mums padės išaiškinti miglotas detales. Žinau tai, kad prieš karą tėvas su savo ansamblių keliavo po Europą. Nemažai apie jį man papasakoja ir Ramis."
Dalį savo istorijos užmiršti troškęs P.Haidas sūnui sulaukus pilnametystės, vis dėlto jam atskleidė vieną šiurpiausių gyvenimo momentų. "Paaiškėjo, kad tėvas anksčiau turėjo kitą žmoną ir penkerių metų vaiką, tačiau jie žuvo. Daugiau apie juos nieko nežinau, – pasakojo J.Haidas. – Su mama tėtis susipažino Dachau koncentracijos stovykloje. Išsigelbėję jie kartu išvyko į Čikagą. Čia mano mama turėjo tetą, kuri jiems padėjo. Tėvai į svetimą šalį atvyko rankose laikydami tik du lagaminus."
J.Haido mama Sonja gimė Šiauliuose. Karas prasidėjo jai dar būnant paaugle. "Kai mano mamai buvo septyniolika, ją įsimylėjo lietuvis policininkas. Ji jaunystėje buvo labai graži. Vieną vakarą tas pareigūnas atvažiavo pas ją į namus ir liepė visai šeimai susikrauti būtiniausius daiktus. Kieme stovėjo vežimas ir arklys, kurie turėjo juos nugabenti į saugią vietą. Įsivaizduokite, jeigu jums reikėtų visą savo gyvenimą susikrauti į vieną krepšį, – atsiduso J.Haidas. – Deja, tą naktį buvo pagauta nemažai gelbėtis bandžiusių žydų. Jie buvo suvaryti į daržinę ir nušauti. Manau, kad mama buvo viena iš nedaugelio išsigelbėjusių."
Anot J.Haido, jo tėvai greitai sugebėjo adaptuotis Amerikoje. P.Haidas susirado darbą prestižiniame Čikagos "The Drake" viešbutyje – čia jis naktimis grojo pianinu. O S.Haid tapo hebrajų kalbos mokytoja. "Sakyčiau, kad jie sukosi tikrai neblogai, sugebėjo mus, vaikus, viskuo aprūpinti, – sakė J.Haidas. – Iki šiol neatsistebiu, kad į JAV jie atvyko turėdami tik savo talentus ir kūrybiškumą, tačiau sugebėjo greitai prasimušti. Labai jais didžiuojuosi." Šeima gyveno Čikagos Hollywood Park rajone, žydiškoje kaimynystėje. J.Haidas jautėsi visiškai normalus vaikas, nors ir matė, kad namuose daug paslapčių, nutylėjimų. "Mano mama labai bijojo, buvo įtari, nuolat susirūpinusi. Holokaustas ją labai stipriai paveikė. O tėvas atvirkščiai – buvo pozityvus, semiantis gyvenimą pilnomis saujomis. Vis dėlto, apie praeitį jis nepasakojo. Gaila, kad per daug ir neklausinėjau, nes dabar turiu gausybę klausimų", – apgailestavo pašnekovas.
Pernai Kauno geto orkestro programa R.Neudorferio iniciatyva buvo atlikta Jeruzalėje. Tyrėjas bandė susisiekti su kuo daugiau geto orkestrantų giminių, kad galėtų juos pakviesti į koncertą. Taip jis susipažino su J.Haidu. Vis dėlto, Lietuvoje koncertas suorganizuotas kur kas didingiau – programa atlikta grojant visos sudėties orkestrui. "Šis renginys man buvo be galo svarbus. Pasaulyje šiandien vis dar turime tiek daug neapykantos ir netolerancijos, – sakė J.Haidas. – O štai čia, Kaune, praėjus 75 metams nuo geto likvidavimo, vyksta tokie gražūs dalykai. Kai man būna blogai, visada galvoju apie grožį. O jis – tai muzika. Tad koncertu mes pagerbėme grožį ir meilę, kuri visada nugali."
Naujausi komentarai