Žiūrovas erdvėje

Pavadinimas, mažų mažiausiai, žiūrovą žada supurtyti, sukratyti, nukrypti nuo įprastų normų. O, ko gero, populiariausia pasaulyje enciklopedija aiškina, kad (su parodos pavadinimu sietinas) terminas psichodelija tai – "euforinė, transo būsena bei su ja susiję rezultatai, taip pat ją sukeliantys vaizdiniai (...)".

Pasiremiant šiuo moksliniu terminu, iš karto kyla klausimai: ar ši būsena turėtų apimti žiūrovą, apsilankiusį parodoje? O gal, į ją paniręs buvo tapytojas, kai kūrė piešinių ciklą? – Bet tai būtų tokia klišė, todėl šį iškilusį klausimą geriau numarinti dar mintyse. Ir susitelkti į žiūrovą, kurį jau pati erdvė, kurioje eksponuojama paroda, turėtų kiek neraminti, nes yra nestandartinė – neturinti baltam kubui įprastų keturių sienų, nes vienos sienos vietoje – langai į pasaulį, kuris yra ne mažiau stebinantis nei A.Martinaičio piešiniai.

Pabaiga – ne pabaiga

Tačiau, jei supantį pasaulį pavadinti chaotišku, dėl jo savitumų (triukšmo, skubėjimo, tauškėjimo ir t.t.) galima, tai tapytojo piešinių ciklo prie šio apibūdinimo (nors iš vizualios pusės ir kiltų noras) "prikabinti" nepavyktų dėl vienintelės ir labai svarbios priežasties – nes pasaulyje, kuris pavaizduotas cikle "Psichodelicus", gyveno ne 7,67 mlrd. žmonių, o tik vienas – A.Martinaitis. Kadangi jis buvo vienas (bet ne vienišas) – jo pasaulyje galiojo tik jo taisyklės. Todėl, jei žiūrovas yra klasikinio piešimo gerbėjas ši paroda gali išvaryti jį iš proto, išmušti iš vėžių, sunervinti ar sukelti stresą. O chaotiško pasaulio gyventojai streso bijo labiau nei mirties. Situacijos, kuriose jų išmoktos (bet nebūtinai perprastos ir įsisąmonintos) elgesio taisyklės gali neveikti – šio pasaulio milijardams yra pabaiga.

Pakeisti pasaulį

Kas didžiajai daugumai tampa pabaiga, tas vienam individui tampa galimybe pakeisti pasaulį. Ir A.Martinaitis jį pakeitė – piešdamas grafitu ar tušu gelstančiuose popieriaus lapuose.

Tiesa, siužetines tapytojo pasaulio linijas sekti šiuolaikiniam, streso iškamuotam, dėmesio sutelkti ilgiau nei kelios minutės nebegalinčiam žiūrovui gali būti sudėtinga, nes kiekviename piešinyje daugybė veikėjų vienu metu atlieka skirtingus veiksmus ir žiūrovo dviejų akių čia nebepakanka, nes jos pradeda krypti į skirtingas puses, į priešingus kampus, kuriuose vyksta įdomūs, visiškai netikėti, vaizduotę kurstantys dalykai: kažkas pistoletu taikosi į nepažįstamojo nugarą, o tuo metu jauna mergaitė iki pusės įstringa tvoros skylėje ir jos trumpą sijonėlį pradeda begėdiškai kilnoti vėjas; ar šventosios apvaizdos palytėta, ant kelių suklupusi, tikriausiai jau pati pusiau šventoji, atsuka iš savo pilvo styrantį... čiaupą su avelės prakaitu ir žvilgsniu nulydi įsilinksminusių nuogalių būrį, riedantį keliu priekaboje, kurią tempia savo "bandeles" lyg ant dviračio, lyg ant motorolerio, pasodinęs vyrukas, ant kurio didelio pasturgalio stovi ilgaplaukė nimfa, žongliruojanti kamuoliukais, ir šis nuostabus linksmuolių – keistuolių būrys traukia į miniatiūrinę pilį gyventi ilgai ir laimingai; o visai šalia, tiesiai į neuždengtą kanalizacijos šulinį darda girtuoklėlių būrys, dar patys nenutuokdami, kokia smarvė ir tamsa jų laukia.

Koks tai pasaulis, jei, rodos, tikrų dalykų jame nėra? Tik nuo žiūrovo motyvacijos neprarasti proto (o gal priešingai – imti ir jo netekti) priklauso – norės jis jame likti ilgiau ar spruks, kaip baikštus kiškutis.

---

yra prasmė vandens stiklinėj,

pasakė kažkada Go Si,

paveikslą matė jis ausim

ir svaigo nuo vandens stiklinės

(Antanas Martinaitis)

Kas: A.Martinaičio paroda "Psichodelicus".

Kur: Galerijoje "Meno parkas

Kada: Veikia iki spalio 5 d.