Spektaklis palies jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Apie naujausią trupės „Teatronas“ darbą kalba režisierius Gildas Aleksa.

– Spektaklis „Kandidas arba optimizmo mirtis“ atsispiria nuo vieno iš Apšvietos epochos filosofų Voltero kūrinio. Kiek pastatyme liko klasikinio kūrinio ir kiek jame „Teatronui“ būdingo  devised-theatre metodo?

– Kaip ir kituose mūsų darbuose, literatūra mums labiau atspirties taškas, negu statymo medžiaga. Perskaičius Voltaire‘o filosofinę apysaką, kad ir kiek didingas ir amžinas šis žanras beskambėtų, supratome, kad, visų pirma, tai satyra apie mums pažįstamą jausmą – žadėjo, kad bus gerai, užaugom ir nėra. Voltaire‘o ciniškas pasaulio vaizdavimas ir gana žiaurus bei smurtiškas humoras pasirodė pažįstamas.

Tuomet pastebėjome, jog šis kūrinys yra kaip XVIII a. facebook‘o siena – Voltaire‘ui tiesiog nepatiko Leibnico pažiūros, tai jis jas išjuokė kūrinyje, į kurį sutalpino visus savo laikmečio pažįstamus draugus ir priešus, vaizduodamas juos atitinkamai geruoju ir bloguoju.

O dar ta šio kūrinio savybė, kad kiekvienas veikėjas atstovauja kitą tuo metu egzistavusį filosofinį judėjimą nulėmė tai, kad knygoje nei psichologinių veikėjų portretų, nei siužeto geriau neieškoti. Visa tai turint galvoje ir atsirado mūsų, Teatrono, „Kandidas“.

Jame daug keistų žmonių su savotiškomis pasaulėžiūromis, kovomis bei pasisakymais. Originalaus teksto liko labai mažai, bet jame galima rasti tiesioginių Z. Baumano, S. Žižeko, J. M. Coetzee citatų, mūsų iš-improvizuotų ir bendrai sukurtų tekstų.  Tačiau, kaip ir kituose mūsų darbuose, teksto sakymas yra tik dalis visumos, bendro spektaklio įspūdžio, sudaromo iš daugelio ne visada tradicinių elementų. Spektaklio įspūdis mums yra svarbiausias, nes mes niekuomet nekūrėm rimto, tikro, genialaus teatro. Mes kuriam tokią nesąmonę, kurioje gyvenam. Ir prireikia nemažai jėgų ją atkurti scenoje.

– Kas paskatino pasirinkti nevilties temą?

– Kandido patekimas į realų „geriausią iš visų pasaulių“ smarkiai primena mus pačius. Taip, Kandidas yra privilegijuotas – baltaodis heteroseksualus vyras iš pasiturinčios šeimos. Tokie žmonės dažnai to realaus pasaulio ir jame esančių sunkumų nemato. Kaip ir Voltaire‘as, mes išspiriam Kandidą iš burbulo lauk į pasaulį, kuriame nebėra laiko gyventi. Laikas apskritai yra artėjančio sezono „Teatrono“ tema: Kandidas yra apie laiko trūkumą, gruodį išleisime spektaklį vaikams apie pavogtą laiką, o pavasarį sugrąžinsime laiką šiek atgal.

Tačiau matant, kaip gimsta mūsų „Kandidas“, galiu pasakyti, kad tai dvejopą neviltis. Mes su trupe eilinį kartą sugebėjom ir pasiskųsti, ir pastumti ant mūsų kartos nevilties. Kas įdomiausia, turėdami trupės tarpe sociologę, susidūrėme su naujuoju luomu – prekariatu – atsiradusiu neseniai, kai žmonės pradėjo dirbti po kelis darbus, nepaprastai ilgomis darbo valandomis, siekdami kai ko, kas neturi galutinio taško.

Pagrindinė prekariato auka – socialinis gyvenimas, kuriam jie laiko nebeturi dėl to, jog mėgina išgyventi. Jausdamiesi dalimi luomo, iškeitusio gyvenimą į išgyvenimą, nusprendėme didžiąją dalį autentiško trupės gyvenimo perkelti į sceną.

– Žadama, jog spektaklis bus komiškas, tačiau kalbės apie skaudžias jaunosios kartos patirtis. Kokio žiūrovo laukiate premjeroje?

– Spektaklyje „Kandidas arba optimizmo mirtis“ nelaukiami tik tie žmonės, kurie tikisi nenutrūkstamų psichologiškai išpildytų personažų portretų ar įspūdingai suktų siužetų. Kad ir kaip žiūrint,   visgi tai  filosofinis spektaklis, - ir jame daugiau socialinės refleksijos nei tradicinės reprezentacijos. Ir daug juoko. Tikriausiai, kad jaunimas sugebėtų jį pavadinti edgy, bet kas tai yra – man iki šiol neaišku.

Daugiau apie trupės „Teatronas“ veiklą galima rasti čia.