Pereiti į pagrindinį turinį

Ukrainiečių kultūra – diplomatijos priemonė ir būdas valstybei stiprinti

2022-10-10 09:13

Šiandien Ukrainai itin svarbu plėtoti simbolius, atspindinčius, kad ji, skirtingai nei skelbia okupantai, yra suvereni valstybė su sava kultūra. „Kita vertus, tiek pat svarbu parodyti, kad Ukrainos kultūra turi sąsajų ir yra integruota į likusią Europą“, – teigia dr. Andriy Nachachewsky. Jis – vienas iš Vytauto Didžiojo universitete vyksiančio Pasaulio lietuvių universiteto simpoziumo svečių.

Identitetas: tarp ukranietiškų šaknų turinčių kanadiečių – ir finansų ministrė Chrystia Freeland (centre).
Identitetas: tarp ukranietiškų šaknų turinčių kanadiečių – ir finansų ministrė Chrystia Freeland (centre). / „Wikipedia“ nuotr.

Nevienalytė diaspora

Albertos universiteto profesorius dr. A.Nachachewsky tyrinėja ukrainiečių diasporas Kanadoje ir kitose šalyse, ukrainietiškus šokius, tradicijas ir etnografiją – etninio identiteto simbolius, kurie padeda burti bendruomenes. Šia tema profesorius – beje, save laikantis ir kanadiečiu, ir ukrainiečiu – skaitys pranešimą Kaune spalio 27–29 d. vyksiančiame simpoziume. Jo metu Lietuvos ir pasaulio lietuvių mokslo, meno ir kūrybos bendruomenė bus kviečiama aptarti Lietuvos universiteto tradicijos reikšmę mūsų šaliai ir lietuvių išeivijai.

Pasak mokslininko, Kanadoje yra didelė Ukrainos diasporos bendruomenė – daugiau nei 1,3 mln. kanadiečių save apibūdina kaip turinčius ukrainietiškas šaknis. Apie 150 tūkst. ukrainiečių į Kanadą atvyko Rusijai pradėjus invaziją.

A.Nachachewsky yra ištyrinėjęs ukrainiečių bendruomenes vienuolikoje skirtingų valstybių, tačiau tarptautiniu mastu jų nelinkęs lyginti. Pavyzdžiui, vien Kanados viduje egzistuoja skirtingos ukrainiečių bendruomenės, priklausomai nuo vietos ir jų kūrimosi laiko: nuo 1891 m. Kanadoje įvyko šešios imigracijos bangos iš Ukrainos ir kiekviena iš jų turi savus tinklus, organizacijas ir subkultūras.

Vis dėlto galima išskirti dvi plačias ukrainiečių diasporų rūšis. Ukrainiečių valstiečiai emigravo į kaimiškąsias vietoves, kur toliau gyveno kaip žemdirbiai ir išlaikė didelę dalį tradicinių praktikų ir savo kalbą. Jie paprastai išvystydavo stiprią vietinę tapatybę, įleisdami šaknis į naująją gimtinę ir jausdamiesi ten kaip namuose.

„Kitai diasporos bendruomenių kategorijai priskiriami vėlesni migrantai, galbūt po Pirmojo arba Antrojo pasaulinio karo, kurie buvo daugiau miestiečiai, labiau išsilavinę ir pasižymėjo didesniu tautiniu sąmoningumu. Šios bendruomenės paprastai išlaikė mažiau tradicinių kultūrinių praktikų, bet turėjo stipresnę ukrainietišką nacionalinę tapatybę, daugiau ryšių su šiuolaikiniu Ukrainos gyvenimu“, – pasakoja mokslininkas.

Siumbolis: 1974 m. Vegrevilyje buvo pastatytas tuo metu didžiausias pasaulyje tradicinis ukrainietiškas velykinis kiaušinis, vadinamoji „pisanka“.

Vėl atranda identitetą

„Rusijos karas palietė visas ukrainiečių bendruomenes ir organizacijas Kanadoje. Girdėjau daug pasakojimų, kaip organizacijos ir žmonės, kurie iki tol gan atsainiai palaikė ryšius su Ukraina ar savo ukrainietiškomis šaknimis, buvo giliai sukrėsti dabartinės agresijos ir neišprovokuoto smurto, pradėjo daug intensyviau galvoti ir veikti dėl Ukrainos“, – pasakoja Albertos universiteto dėstytojas.

Svarbiausia ukrainiečių diasporos organizacija Kanadoje – Kanados ukrainiečių kongresas, aktyviai skatinantis šios šalies centrinę ir vietos valdžią užimti tvirtą poziciją Ukrainos klausimais ir jau surinkęs milijonus dolerių paramos Ukrainai ir žmonėms, dėl karo turėjusiems palikti namus.

Paklaustas apie ukrainiečių ir kanadiečių kultūrinius skirtumus, dr. A.Nachachewsky pastebi: tai labai skirtingos valstybės. Ukraina turi jau tūkstantmečius plėtojamą kalbą ir kultūrą, o Kanada – daugiausia naujakurių šalis, bandanti kurti savo tapatybę atsižvelgdama į vietinius gyventojus, kolonijinę istoriją, daugiakultūrę imigrantų kilmę, kaimynystę su JAV ir kitus kontekstus.

„Žmonės yra pavadinę Kanadą „šalimi, kuri ieško savo kultūros“, o Ukrainą – „kultūra, kuri ieško savo šalies“, kadangi Ukrainos nacionalinės nepriklausomybės judėjimas susidūrė su daug sunkumų XIX ir XX a., – sako profesorius. – Galbūt kančia, kurią sukėlė ši naujausia žiauri invazija, ir jos atpažinimas tarptautiniu mastu bus katalizatorius, kuris sutvirtins Ukrainos valstybingumą. Tikiuosi, kad taip bus.

Šokiai: ryškūs ir energingi

Anot profesoriaus, po visą pasaulį išsibarsčiusioms ukrainiečių bendruomenėms labai svarbūs sceniniai liaudies šokiai: vien Kanadoje yra 250 tokių šokių grupių, šimtai jų – JAV, Brazilijoje, Europoje, Australijoje ir kitur.

Ukrainiečių sceninis liaudies šokis pasižymi įspūdingu stiliumi, didele energija, virtuoziškumu, atletiškais judesiais, ryškiomis spalvomis ir šypsenomis. Anot dr. A.Nachachewsky, šie šokiai pritraukė ne tik jaunus ukrainiečių diasporos atstovus, bet ir estetiką vertinančius kitų tautų žmones.

„Šokis man vis dar yra nepaprastai įdomus – tiek kaip menas, tiek kaip žvilgsnis į etninius ir diasporinius kultūros modelius. Ukraina turi dešimtis tūkstančių tradicinių šokių. Nedidelė jų dalis atlieka naujesnę funkciją kaip Ukrainos ir jos kultūros simboliai. Ukrainiečių šokiai, daugiausia paremti ankstesniais valstiečių šokiais, jau 200 metų yra atliekami naujuose kontekstuose kaip etniniai ar nacionaliniai simboliai“, – sako mokslininkas. Tarp garsiausių ukrainietiškų liaudies šokių – hopakas, kolomijka, kazačiokas, metelica.

Dainose – viltis ir patriotizmas

Kalbėdamas apie Kanados ukrainiečių kultūrą, mokslininkas pasidalija ir keletu reikšmingų ukrainietiškų liaudies dainų, atspindinčių imigrantų patirtis. Pirmoji iš jų – „Oi Kanado Kanadočko“, kuri pirmą kartą buvo paskelbta žurnale „Svoboda“ 1901 m. Šioje dainoje pasakojama apie imigrantą, kuris atvyko į Kanadą be pinigų, jo šeimai trūksta maisto, vaikai verkia, žmona skundžiasi – tačiau jis ją nuramina, kad nupirks jai batus ir gražią skrybėlę: „Kai persirengsi ir išeisi pasižmonėti, pasijausi geriau ir būsi laiminga.“

„Egzistuoja daug šios dainos versijų, sukurtų net XX a. septintajame dešimtmetyje, kuriose vyrauja labai panašūs motyvai – nusivylimas Kanada, skurdas, gimtojo kaimo ilgesys ir užuominos į optimizmą dėl ateities“, – pastebi profesorius.

Kita ukrainiečių liaudies daina – „Prasidėjo vėtra“ („Зірвалася хуртовина“) įgavo naują reikšmę šiandien. Ji skirta ukrainiečių partizanams, kovojusiems už laisvę vykstant Antrajam pasauliniam karui ir po jo. Daina pasakoja apie motiną, kuri išlydi savo sūnų į kruviną karą: „Eik, mano sūnau, mano vaike, į smarkią, žiaurią kovą savo gimtąją Ukrainą išlaisvinti ir savo žmones apginti.“

„Pusšimtį metų po 1945-ųjų ši daina turėjo gana nostalgišką prasmę ir buvo populiarinama siekiant skatinti ukrainietišką patriotizmą tarp gimusiųjų Kanadoje. Tačiau, prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, ji skamba naujai“, – pažymi dr. A.Nachachewsky.

Ryškūs: vitališki ukrainiečių liaudies šokiai užsienyje sulaukia ne tik diasporos atstovų, bet ir kitataučių dėmesio.

Tarp panašumų – ne tik Perkūnas

Paklaustas apie lietuvių kultūrą ir jos galimus panašumus su ukrainiečių, profesorius pažymi, jog nėra nuodugniai su ja susipažinęs, tačiau kai kuriuos bendrumus atpažįsta, pavyzdžiui, bendrą paveldą iki krikščionybės atėjimo, kai kuriuos dievus, tokius kaip Perkūnas (Perun).

Panašumų netrūksta – juk dabartinė Ukraina ar jos teritorijos buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos dalis. Tačiau bendrumų galima rasti ir iš vėlesnių laikų.

„Sovietinė patirtis tikrai padarė įtaką tiek lietuvių, tiek ukrainiečių kultūrai, tai yra galbūt akivaizdžiausia paskutinio šimtmečio kultūrinė sąsaja. Ši patirtis suteikė ukrainiečiams ir lietuviams gilius bendrus ryšius, kultūrinio turinio sluoksnius ir, neabejoju, labai artimus suverenumo siekius“, – sako mokslininkas.

Stereotipai ne visad teisingi

Šiuo metu dr. A.Nachachewsky tyrinėja naratyvus apie ukrainiečių imigraciją į Kanadą ir Braziliją XIX–XX a. sandūroje. Šiuo laikotarpiu vyko didžiausia imigracija į abi šias šalis. Tokie pasakojimai, užfiksuoti įvairiuose tekstuose arba perduoti žodžiu, buvo skirstomi į dvi kategorijas: pirmoji apibūdina sunkų emigranto kelią, pasibaigiantį suklestėjimu svečioje žemėje, antroji akcentuoja besitęsiančią kančią ir nelaimes, kultūrinio identiteto praradimą svetur.

„Noriu parodyti, kad imigrantų patirtys buvo labai įvairios ir nebūtinai atitiko šiuos du populiarius stereotipus. Taip pat – atskleisti, kad pačių imigrantų pasakojimai migracijos metu skyrėsi nuo jų perpasakojimo prabėgus dešimtmečiams. Dar kitaip šios istorijos skambėjo, kai jas perpasakojo jų vaikai ir anūkai, o dar vėliau – istorikai ar rašytojai. Tyrinėju šiuos imigracijos naratyvus kaip pusiau tradicinio pasakojimo žanrą, kuriame atlikimo kontekstas yra toks pat svarbus kaip ir pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama“, – pažymi profesorius.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų