Pernykštis Tarptautinio Kauno kino festivalio (TKKF) šūkis "Kaune kaip kine" tapo įkvėpimu užsienio kūrėjams. Šiųmečiame festivalyje parodytos juostos, kuriose buvo galima išvysti Kauno miesto vaizdų. Jų kūrėjai – ne lietuviai.

Prarasti ir atrasti

Pernai TKKF viešėjęs britų režisierius, kino kritikas Markas Cousinsas ir šiuo metu Kaune gyvenantis prancūzų dailininkas, videomenininkas, kompozitorius ir poetas Gilles Vuillard'as savo žvilgsnius nukreipė į miesto architektūrą ir gamtą. Tiesa, kiek skirtingai.

M. Cousinsas filmą "Galimas gyvenimas" kūrė kartu su Irano kino režisiere Mania Akbari. Tai dokumentinis epistolinis filmas, kuriame režisieriai rašo vienas kitam penkis laiškus, tačiau ne paprastus, o vaizdo laiškus, juose patys save filmuodami.

Jie kalbasi apie tai, ką reiškia išvykti iš tėvynės, apie skaudžius praradimus, identitetą, naują patirtį svetur, apie tai, kaip ir kodėl būtent taip suvokiamas kūnas Vakarų ir Rytų kultūrose.

Šmėkštelėja vaizdai iš Irano, Anglijos, Škotijos, Švedijos, Lietuvos. Filme daug poetiškų gamtos vaizdų. Neužmirštami jau pirmieji filmo kadrai, kai režisierius ant žemės tarp smilgų pastato kamerą ir ši filmuoja Škotijos rudeninį kalnų peizažą. Vaizdas be galo gražus ir kiek elegiškas – kalnus vietomis gaubia itin tirštas, slenkantis rūkas, matyti pageltusi žolė, pasigirsta vos vienas kitas garsas, juntamas kažkokios neišvengiamos baigties jausmas.

Atrastas įkvėpimo šaltinis

Šis nuotaika neapleidžia ir režisieriui rašant laišką viešnagės Lietuvoje metu. Kaune jis Akbari rašo vieną iš laiškų, svarstydamas apie kūno vaizdavimą, apsinuoginimą Vakarų religijoje ir mene. Laišką pradeda rašyti kompiuteriu sėdėdamas ant sofos viešbučio kambaryje, priešais sofą pastatęs įrašančią vaizdo kamerą.

Rašydamas režisierius po truputį nusirengia, kol galiausiai išvystame jo kūną visiškai nuogą. Ką reiškia apsinuoginti? Kaip patys suvokiame savo kūną? Kodėl Vakaruose neslepiamas ar net akcentuojamas kūnas?

Kituose kadruose išvystame Laisvės al., Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, besileidžiantį Žaliakalnio funikulierių, Arkikatedrą ir IX fortą. Įprastuose kasdien regimuose Kauno vaizduose režisierius įžvelgia tai, ko galbūt nepastebi mieste daugelį metų gyvenantys miestiečiai. Kad ir netikėtai pastebėtas atvirkščias Soboro atvaizdas lietaus baloje, atidus, tyrinėjantis žvilgsnis, žvelgiantis į IX forto memorialinio paminklo aukoms atminti skulptūras, svarstant, kodėl kūnai taip vaizduojami, ką reiškia jų judesiai.

Kamera slysta skulptūrų paviršiumi, netikėtais rakursais viršun, kol vaizduojamų žmonių veidus galima pamatyti stambiu planu, – viso to plika akimi nepamatysi. Arba Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas Arkikatedroje – svarstoma, kodėl Jėzaus kūno nuogumas nėra slepiamas, priešingai nei musulmonų religijoje, kai religinėje dailėje vengiama ne tik nuogo, bet apskritai kūno, vaizduojant abstrakčias, geometrines formas?

Kodėl Jėzaus kūno linijos susilieja su Marijos drabužiu? Vaikščiodamas po Laisvės al. režisierius gvildena žmogaus kūno ir architektūros panašumo idėją.

Kamera atstoja teptuką

G.Vuillard'o juostoje "Legenda dėžutėje" nėra aiškaus siužeto. Filmą sudaro abstraktūs ir realūs vaizdai, kurie, gretinami vienas su kitu, kuria savitą naratyvą.

Abstrakčiuose vaizduose – šviesos tuneliai, tarytum vedantys į anapusinį, antgamtinį pasaulį. Šį, materialųjį, pasaulį vaizduojančiuose kadruose – ne architektūra, kaip M.Cousinso filme, o gamtos vaizdai. Tačiau ir pastarieji kadrai nėra organizuojami logiškai ir nuosekliai.

"Tai tiesiog nufilmuoti tam tikri momentai, jungiami negalvojant apie konkrečią istoriją. Mano kūrybos pagrindinis bruožas – tai, kad neplanuoju visko iš anksto, nekuriu scenarijaus, konkrečios istorijos. Man svarbu yra laisvė filmuoti ir jungti šiuos kadrus. Man patinka nuolatinis kitimas. Filmo idėja – filmuoti tai, kas vyksta aplink kiekvieną dieną, į gyvenimą pažvelgti kaip į įvykių ir emocijų tėkmę", – teigia filmą festivalyje pristatęs G.Vuillard'as.

Anot jo, filmo pavadinimą galima šifruoti taip: "legenda" – kiekvienas filmas yra kaip legenda, "dėžutėje" – kiekviena filmavimo kamera yra tam tikra dėžutė.

Filme nufilmuoti vaizdiniai jungiami taip, kad jų menamos reikšmės prieštarautų viena kitai. Tam pasitelkiama ir muzika, kurią taip pat kūrė pats režisierius. Melodijos kuria ypatingą santykį su vaizdais, kai vaizdas ir garsas prieštarauja vienas kitam. Kartais ta pati muzika skamba rodant skirtingus vaizdus, taip siekiant sukurti arba dekonstruoti reikšmes. Kaip ir vaizdai, muzikiniai intarpai filme taip pat dėliojami tarytum pasąmoningai ir impulsyviai. Taip filmas kelia asociacijų su modernistiniais dailės kūriniais, juk ne veltui filmo kūrėjas yra ir dailininkas, tik šį kartą tapymo įrankiu pasirinkęs ne teptuką, o vaizdo kamerą.

Nematytoji miesto pusė

Filme – materialiąją realybę atspindintys vaizdai. Daugiausia jų nufilmuota Kaune: mieste centre, Nemuno saloje ir Santakoje. Vaizduojamas apledėjęs Nemunas, ledo lytys upės tėkmėje, joje įšalusios gulbės, gyvūnų siluetai Zoologijos sode, žmonių šešėliai žolėje, senyvų žmonių figūros miesto fone, fragmentai iš režisieriaus asmeninio gyvenimo.
Kodėl žvilgsnis kreipiamas būtent į gamtą? "Kartais noriu nerodyti urbanistinių elementų ir filmuoju vien tik gamtą, tad iš kai kurių vaizdų atrodo, kad mes esame ne viduryje miesto, o kaime, kadangi nematome pastatų, o vien upę, parką ir pan. Man svarbiau buvo perteikti gamtos jėgą, kuri mane ir įkvėpė", – sako pats G.Vuillard'as.

Ir išties: įdomu filme pamatyti tiesiog miesto gamtą, kartais visiškai be urbanistinio peizažo. Filmui prasidėjus, imi spėlioti – o kur čia taip gražu? Šmėkštelėja mintis, kad  Kaune, bet iš pradžių sunku tuo patikėti. Filmas žadina norą eiti pasivaikščioti po miesto centro žaliuosius plotus ir juos atrasti bei įvertinti iš naujo.

Abu filmai kiek skiriasi formos atžvilgiu, M.Cousinso "Galimas gyvenimas" – kinematografiškai poetiškas, G.Vuillard'o "Legenda dėžutėje" – kinematografiškai tapybiškas. Pirmame filme kalbama brandžia kinematografine kalba, antrasis – tarytum atgijęs paveikslas, nutapytas ekspresyvizmo ir siurrealizmo stilistika. Kadrai, muzikos garsai ir santykis tarp jų primena dailininko potėpius: vienus sodresnius, itin ekspresyvius, kitus – ramesnius, itin subtilius. Pirmame yra aiški siužetinė linija, antrame istoriją kuria žiūrovų vaizduotė.

Abu filmai kelia labai panašius egzistencinius klausimus apie žmogaus prigimtį, jo dvilypumą (dvasinę ir gamtinę jo prigimtį), jo būties prasmę, o Kauno miestas tampa itin tinkama vieta šiems klausimams kelti.