Tiek gyvenime, tiek muzikoje nuoširdumą ir santūrumą vertinantis dirigentas mieliau renkasi būti kaime nei mieste – beje, lietuviškame, nes Suomijoje vis dar jaučiasi esantis svečiuose. Apie kultūrinius skirtumus muzikoje ir kasdienybėje, dirigento darbo specifiką ir žemės ūkio darbus – pokalbis su naujuoju VDU kamerinio orkestro vadovu dirigentu V. Lukočiumi.

– Kuris laikas gyvenate tarp Lietuvos ir Suomijos – šiuo metu ten vadovaujate Lapenrantos miesto simfoniniam orkestrui. Išvykote seniai – bene dar studijuoti, kai Lietuvos muzikinis kontekstas gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Kaip ten praleistas laikas pakeitė jūsų pasaulėžiūrą?

– Suomija yra visai kito sukirpimo šalis, nes ji nėra gyvenusi Sovietų Sąjungoje, tad savo mentalitete, priešingai nei mes, neturi sovietinio įspaudo. Suomiai geografiškai nėra skandinavai, tačiau savo pasaulėžiūra jiems labai artimi. Skandinaviškasis pasaulis labai skiriasi nuo mūsiškojo – ten negali daug pažadėti ir nieko nepadaryti, nes žmonės pažadus linkę tesėti. Teko taikytis ir prie suomiško santūrumo, tačiau manau, kad ir jie iš manęs pasiima ką nors unikalaus lietuviško, tad vykdome tokius savotiškus kultūrinius mainus.

– Manote, kad sovietinis įspaudas lietuviškame mentalitete vis dar gajus?

– Manau, kad taip. Ypač jis akivaizdus meno srityje – teatruose, orkestruose, valstybiniuose kolektyvuose. Įstaigos, kurios veikia privataus kapitalo principu, jau gali dirbti laisvai, o mes kaip buvome prie Kultūros ministerijos, taip ir likome. Valstybiniame sektoriuje nuo sovietizmo dar ne visai atitolome daugeliu aspektų – ir vadovavimo, ir santykių, ir įstatymo, ir darbo suvokimo. Juk daugelis dabartinių kolektyvų įsikūrė dar sovietiniais laikais, tad ir jų vadovai liko ar bent jau kurį laiką buvo likę tie patys, nes nepriklausomybės pradžioje niekas taip lengvai iš rankų nepaleido to, ką turėjo. Atitinkamai susiformavę santykiai irgi liko kaip tradicija. Todėl labai džiaugiuosi savo naujuoju kolektyvu – VDU kameriniu orkestru, į kurį ateinantys jauni žmonės atsineša jau visai kitokią patirtį.

– Kuo kitokia patirtis su VDU kameriniu orkestru?

– Šis kolektyvas jau skaičiuoja aštuntus savo gyvavimo metus, tad jis – ir naujas, ir senas. Daugelis orkestro narių man, o ir tapusavyje, jau yra pažįstami iš kitų kolektyvų: vieni dirba Vilniuje, kiti Kauno simfoniniame orkestre. Tačiau labiausiai mane džiugina faktas, kad jų bendras amžiaus vidurkis – 20–30 metų: smagu dirbti, kai nėra ryškiai juntami kartų ir kultūrų skirtumai, nes tai reiškia, jog orkestras pulsuoja tuo pačiu ritmu – šiuo požiūriu VDU kamerinis orkestras yra išskirtinis. Džiaugiuosi ir tuo, kad mūsų darbas nėra rutininis: kolektyvas yra nevisiškai išlaikomas, tad susirenkame dirbti tik du ar – jeigu labai reikia – tris kartus per savaitę. Mes nespėjame pavargti vieni nuo kitų, kartais, atvirkščiai, pasiilgstame.

– Kuo skiriasi nuo mūsiškės dirigento darbo specifika Suomijoje?

– Didžiausias skirtumas yra muzikantų požiūryje į darbą – Suomijoje į repeticijas jie ateina pasiruošę, išmokę savo partijas, o sustabdęs orkestrą kūrinio viduryje negaliu nepastebėti ir visiškos tylos, per kurią jie išklauso mano pastabas. Lietuviai repeticijų metu mėgsta praktikuoti skaitymą iš lapo, o norėdamas pasakyti pastabą turiu tildyti besišnekučiuojančius. Suomis muzikantas į savo darbą žiūri kitaip – ne kaip į vieną iš darbų, o vieną tikrą darbą, kuriam save dedikuoja ir jaučiasi atsakingas už visą kolektyvą. Lietuvoje, deja, finansinė situacija muzikantus labai skatina dirbti tris ar keturis darbus, tad taip ir išeina – ryte repetuoja vienur, vakare – kitur, kartais net kitame mieste. Visiškai atsiduoti vienam darbui čia nėra taip lengva.

– Lyg ir egzistuoja stereotipas, kad suomiai – nuobodūs. Ar nėra taip, kad darbas ten mielesnis finansine išraiška, tačiau kiek stokojantis dinamikos?

– Žiūrint, kokias konotacijas suteiksime žodžiui "nuobodus". Mano požiūriu, kur kas nuobodesni yra lietuviai, kurie dažnai nesilaiko duoto žodžio – čia daug kalbų ir mažai darbų, o tuos darbus neretai dar lydi ir melas, tad dažnai tenka grįžti į pradžios tašką, kai kažkam neištesėjus pažado nebegali eiti į priekį. Man tai yra nuobodu. Suomiai labai santūrūs ir uždari, tad išorinis nuobodumas jiems galbūt kiek ir būdingas, tačiau jeigu jau įsileidžia tave į savo nedidelį draugystės ratą, gali būti tikras, kad įsigijai tikrą draugą, kuriam gali skambinti vidury nakties – prireikus jis tau tikrai padės. Žinoma, tai gali užtrukti ilgai, kad ir kokius dešimt metų. Lietuvoje draugą gali įsigyti per pusvalandį, bet kitą dieną jau būti išduotas. Tad, atitinkamai įvertinus jų kultūros bruožus, nuobodumą tarsi savaime ir eliminuoji: labai vertinu suomių nuoširdumą, patikimumą ir ištikimybę – į minų lauką su suomiu eičiau drąsiai, nes žinočiau, kad jis už pirmo pasitaikiusio krūmo tikrai nepasislėps.

– Gyvenate ten jau daugiau nei dešimt metų. Jaučiatės tarsi namuose – galutnai pritapote?

– Nesijaučiu. Reikia žinoti, kad esi svečiuose, atitinkamai elgtis ir jaustis. Kalbu suomiškai, bet jie į mane vis tiek žiūri kaip į kitos tautybės žmogų, o aš ir nepretenduoju į nuolatinę emigraciją – neplanuoju ten kraustytis su šeima ir tapti vienu iš jų. O darbo reikalai vyksta sklandžiai.

– Koks kasdienis gyvenimas Suomijoje – panašus į lietuviškąjį?

– Labai panašus. Daugelis suomių turi savo vasarnamius su nedideliu lopinėliu žemės, kur ką nors augina – visi jie yra "prie žemės", kaip ir prieš tai buvusi lietuvių karta. Dabar jau mes labai sumiestėję, tačiau juk vis tiek mėgstame grybauti ir uogauti – suomiai irgi tuo mielai užsiima, be to, pirtinasi ir maudosi ežeruose ne tik vasarą, bet ir žiemą. Tačiau į svečius jie kviečia retai ir tik labai artimus savo draugus ar giminaičius – vakarieniauti pas kažką namuose yra labai didelis pripažinimas ir draugystės įvertinimas. O lietuviai iš karto atveria savo namų duris, verda cepelinus, kepa kiaulę ar bulvių plokštainį.

– Šiek tiek "prie žemės" esate ir jūs pats: mėgstate sodininkystę, daržininkystę, auginate bites. Tai – būdas atsipalaiduoti nuo įtempto protinio darbo ar veikiau tradicija, besitęsianti nuo mažų dienų, kai augote kaime?

– Taip, senais laikais ir ravėdavau, ir ardavau, ir akėdavau, ir pjaudavau. Tapęs suaugusiu nuo to nutolau – siekiau karjeros, mokiausi ir paskui man žemelės pritrūko. Tad prie jos grįžau. Smagu, nes tokiu būdu prasivalau, "įsižeminu", vaikštau basomis kojomis. Pasiimu kastuvą ir nueinu kuo toliau nuo visokių pasididžiavimų, žvaigždžių ligų. Taip aš ne tik atsipalaiduoju, bet ir dirbu – man tai yra gana aktyvus fizinis krūvis, kad nereikėtų minti netikro dviračio pedalų kokioje nors sporto salėje: ten mini mini, bet elektros energijos neprisuki. Galbūt mano filosofija ir senamadiška, bet man labai priimtina.

– Ar todėl ir koncertuoti labiau mėgstate mažuose miesteliuose?

– Taip. Žmonės ten dar nesugedę tiek, kiek miestuose. Miesto kultūra juk radosi po pramonės revoliucijos, kai reikėjo "vergų", nes kūrėsi fabrikai. Miestas yra dirbtinė kultūra, kurios link dabar eina visas pasaulis. Kasdieniame gyvenime kur kas labiau mėgstu kaimą ar mažesnius miestelius, nes juose dar išlikęs bendruomeniškumo pojūtis – gali nueiti pas kaimyną pasiskolinti duonos ar sviesto, mieste tai jau sunkiai įmanoma. Ir koncertuoti man ten šilčiau – aš įsikraunu, o didmiesčio koncertuose atvirkščiai – išsikraunu, nes negaunu atgalinio ryšio.

– Tačiau muzikinis gyvenimas mažuose Lietuvos miesteliuose vyksta gana vangiai. Koks jis Suomijoje? Teko girdėti, kad kone kiekvienas miestas ar miestelis turi savo chorą.

– Tiesa. Pas mus, Lietuvoje, anksčiau irgi taip buvo, bet, deja, toji tradicija išnyko: sovietiniais laikais kiekvienas miestelis turėjo savo kultūros skyrių su choro, baleto ar kokio folkloro ansamblio vadovo etatu. Vis dar galvojame, kad esame labai daininga tauta, tačiau sulig atėjusia amerikietiška kultūra kur kas daugiau vartojame, nei patys dainuojame ar grojame. Kone kiekviename Suomijos mieste ar miestelyje veikia ne tik choras, bet ir orkestras. Manau, taip yra todėl, kad lėšos yra skirstomos per savivaldybes, o ne per Kultūros ministeriją, tad kiekvieno miesto muzikinis gyvenimas vystomas municipaliniu pagrindu. Choras ar orkestras dažnam suomiui yra nebūtinai darbas – tai gali būti laisvalaikio užsiėmimas, kai jungdamiesi į chorus jie susikuria sau įdomios veiklos terpę, o kartu ir darbo vietą choro vadovui, kuriam atlyginimas mokamas iš nario mokesčio. Lietuvoje mes neturime ryškios savanoriavimo tradicijos, o ir esame įpratę viską gauti iš viršaus: mums kažkas duos, o paskui gal ateisiu, o gal ir ne. Suomijoje tokia praktika neegizstuoja.

– Kartą sakėte, kad Lietuvos publika yra labai išlepusi – nusiperka bilietą, ateina į koncertą ir, žiūrėk, turi ją linksminti. Ar ji tikrai išlepusi, nes išsilavinusi, ar veikiau linkusi į greitesnį ir paprastesnį muzikos vartojimą? Galbūt dirigentai dažniau turėtų pagalvoti ir apie edukacinę savo funkciją ir prasmę?

– Jūs teisi. Tačiau žinau viena – jeigu atliksime sudėtingesnę muziką, salė bus tuščia. Tokia jau muzikinio verslo realybė – kai reikia parduoti bilietą, galvojama, ko publika nori, į kokius koncertus ir kodėl ji eina noriai. Suaugę žmonės juk ne vaikai, per prievartą jų lavinti negali, tad mūsų, muzikantų, tikslas yra dirbti su tais, kurie į koncertus vaikšto. Lietuvoje jų yra, deja, labai mažai – gal tik vienas ar du procentai visų šalies gyventojų, o tai reiškia, kad skirtinguose muzikiniuose renginuose klausytojai dažnai kartojasi. Žinoma, mes, dirigentai, dažnai strateguojame – šalia populiaresnio ir lengviau klausomo kūrinio įterpiame ir kokį sudėtingesnį, šiuolaikinės muzikos kalbos, tačiau pagrindinis tikslas vis dėlto yra tiesiog gerai dirbti savo darbą.

Valstybiniame sektoriuje nuo sovietizmo dar ne visai atitolome daugeliu aspektų – ir vadovavimo, ir santykių, ir įstatymo, ir darbo suvokimo.

– Kokia publika Suomijoje? Galbūt ji labiau išsilavinusi?

– Klasikinės muzikos klausytojas ten labai panašus, be to – dar ir senstantis. Manau, kad suomiai susiduria su tais pačiais rūpesčiais kaip ir mes: norint pritraukti auditoriją, jiems irgi tenka maišyti populiariąją kultūrą su rimtąja, televizinius veidus su mažiau žinomais. Skirtumas tik toks, kad jie labai mėgsta roką, o Lietuvoje šis muzikos stilius mažiau populiarus.

– Populiariosios muzikos elementai dažni ne tik jūsų koncertuose – gana dažnai svečiuojatės ir televiziniuose muzikos projektuose.

– Aš, kaip ir tikriausiai daugelis muzikantų ar aktorių, einu ten, kur mane kviečia, nes man įdomi kiekviena patirtis. O kartą nuėjus, įvykiai greitai įsisuka. Televizijoje man įdomu, nes toji veikla visai kitokia nei scenoje – tenka rasti televizinį formatą, jame išbūti, trimis sakiniais išreikšti mintį. Televizija mane išmokė lakoniškumo ir tam tikros bravūros, nes ten juk reikia, kad žmonėms būtų įdomu ir jie neperjungtų kanalo. Įdomu dirbti ir su menamu žiūrovu: jautiesi tarsi filmuodamasis kino filme, tad susiduri ir su naujais pojūčiais ir potyriais.

– Ar dalyvavimas populiariosios muzikos projektuose neprieštarauja rimtam akademinės muzikos dirigento įvaizdžiui?

– Jeigu veiki vien tik akademinėje terpėje, rizikuoji tapti muziejiniu eksponatu. Muzika yra tai, kas vyksta aplinkui, kas yra aktualu šiandien, tad natūraliai kyla klausimas, kodėl turime klausytis vien tik W.A.Mozarto? Juk neskaitome vien XVIII A. parašytų knygų. Aš manau, kad akademinės muzikos ratas yra gana uždaras, jame juntamas ir snobizmo prieskonis – juk ir populiarioji muzika, ir metalas, ir hiphopas, ir alternatyvioji muzika irgi yra saviraiškos būdai, skirtingos tik muzikos išraiškos priemonės – ryški atskirtis man nepriimtina. Visur yra klausytojas, visur yra atlikėjas, tad skirtingi muzikos stiliai yra ne kas kita, o kūrybinė evoliucija, kurios dėka tas ratas tampa gyvas.

– Esate išbandęs labai daug skirtingų žanrų – populiariosios, simfoninės, kamerinės, teatrinės muzikos. Kuris iš jų jums mieliausias?

– Opera, nes tai yra pats universaliausias žanras. Ji sujungia viską – tekstą, judesį, chorą, orkestrą, solistus, dailę. Man įdomu, kaip visa tai dera, tad labiausiai džiaugiuosi diriguodamas operą.

Naujas koncertų sezonas

VDU kamerinio orkestro vadovė Rita Bieliauskaitė įsitikinusi: V.Lukočiaus kūrybinė veikla ir sukaupta patirtis suteiks kolektyvui dar daugiau profesionalumo ir muzikinio žavesio.

Tuo kauniečiai galės įsitikinti jau visai netrukus. Spalio 21 d. 18 val. V.Lukočiaus vadovaujamas kolektyvas scena dalijasi su jaunaisiais pianistais. Jau ketvirtą kartą organizuojamas koncertas "Jaunieji fortepijono lyderiai ir VDU kamerinis orkestras" vyks Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Lapkričio 15 d. sostinės "Litexpo" rūmuose žaidimų kultūros konvente "GameOn" VDU kamerinis orkestras virtualią patirtį perkels į tikrą pasaulį ir gyvai atliks šimtus kartų fantastiniuose kompiuteriniuose žaidimuose girdėtas melodijas. "GameOn Live" skamba garso takeliai iš daugelio pamėgtų nuotykių ir veiksmo apipintų žaidimų: "League of Legends", "RuneScape", "God of War 4". Išskirtinę patirtį klausytojams scenoje kurs daugiau kaip šimtas atlikėjų. Bendrose "GameOn Live" pajėgose VDU kamerinis orkestras, pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų grupės, KTU akademinis choras "Jaunystė" ir A.Kačanausko muzikos mokyklos estradinio dainavimo grupė "Dangi&D4" bei solistai. Projekto dirigentas – talentingasis Martynas Staškus.

Žiemos šventėms VDU kamerinis orkestras savo ištikimiems muzikos gerbėjams ruošia malonių staigmenų. Gruodį kartu su teatro ir kino aktoriumi, režisieriumi Kostu Smoriginu ir V.Lukočiumi orkestras leisis į geriausių K.Smorigino baladžių turą po Lietuvą "Labas vakaras, brangioji". Muzikinė kelionė prasidės gruodžio 1d. pajūryje – Klaipėdoje, gruodžio 5-ąją koncertas vyks sostinėje, gruodžio 11-ąją Šiauliuose, o gruodžio 19 d. Kauno VDU Didžiojoje salėje.