Meno link

Parodoje "Vaclovas Straukas – mokytojas su fotoaparatu" muziejaus lankytojams bus pristatomos unikalios, jau istorijos liudytojais tapusios fotomenininko Vaclovo Strauko ciklo "Paskutinis skambutis" (1975–1987) fotografijos iš muziejaus rinkinių, iliustruojančios XX a. 8–9 dešimtmečių mokyklos kasdienį gyvenimą, šventes ir tradicijas.

Fotografijomis siekiama nukelti žiūrovą į tą laiką ir kartu susipažindinti su mažiau žinomais ir rečiau eksponuojamais vieno žymiausių fotomenininkų, kurį laiką dirbusio mokytoju, meninės fotografijos darbais.

Papasakoti mokytojo akimis užfiksuotą mokinių mokykloje nueitą kelią: pradžią (Rugsėjo pirmoji, pirma klasė), kasdienybę (pertraukos, laisvalaikis), brandą (egzaminai) ir atsisveikinimą (paskutinis skambutis, išleistuvės).

V.Straukas gimė 1923 m. lapkričio 8 d. Požerės kaime (Šilalės r.). Mokykloje domėjosi piešimu, žavėjosi mokytojo profesija. Mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse, įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė mažesnius už save skaityti ir rašyti.

Nusprendęs tapti mokytoju, 1946–1950 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Baigęs studijas, būsimasis fotomenininkas lankė Valstybinio dramos teatro studiją ir kurį laiką vaidino Klaipėdos dramos teatre. Vėliau penkiolika metų mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose.

Fotografuoti jis pradėjo 1952-aisiais, gavęs iš žmonos Emilijos dovanų rusišką fotoaparatą "Zorkij". Tais pačiais metais V.Straukas persikėlė į Klaipėdą kur mokytojavo, rašė, dalyvavo teatro veiklose ir fotografavo pajūrio kraštą ir jo žmones. Iš pradžių eksperimentavo fotografuodamas žmoną, po to išėjo į gamtą.

Ilgainiui fotografija tapo hobiu. Rimčiau ja susidomėjo tik apie 1968 m., kai pradėjo dirbti Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ateljė fotografu. Nuo tada ir prasidėjo fotomenininko kūrybos kelias. Ėmė domėtis fotografavimo teorija, lankėsi Lietuvos fotomenininkų sąjungos (narys nuo 1971 m.) organizuojamuose seminaruose, dalyvavo parodose.

Juostelės kadrų negailėjo, nes "visuomet norėjo nufotografuoti geriau už kitus, kad patiktų pačiam ir kitiems". Taip gimė pirmieji fotografijų ciklai "Pamario motyvai" (1972) ir "Kopos" (1975).

Jaunystės pradžios akimirka

Kiekviena profesija įsirėžia žmogaus pasąmonėje, o nuoširdūs tiesioginiai V.Strauko kontaktai su mokiniais dirbant lietuvių kalbos mokytoju, vėliau fotografu ar mėgėjiško teatro režisieriumi, subrandino idėją – nufotografuoti akimirką, kai prasideda jaunystė.

Taip gimė ciklai "Jaunoji Klaipėda" (1977–1979) ir "Paskutinis skambutis" (1975–1987). Vėliau fotomenininkas grįžo į gamtą ir sukūrė ciklą "Neringa" (2004), po to sekė ciklas "Fotografijos" (2007). Kurti V.Straukas nepaliauja ir dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus. Tik dabar, pasitelkęs šiuolaikines technologijas, savo jau klasika virtusiems kūriniams suteikia spalvų (albumas "Neringos peizažas", 2012).

Vis dėlto didžiausią pripažinimą menininkui atnešė fotografijų serija "Paskutinis skambutis" (1975–1987). V.Straukas daugiau nei dešimt metų fotografavo mokyklines šventes, tarsi tapdamas savotišku mokyklos kasdienybės metraštininku.

"Svarbiausia man idėja, legenda, kurią norėjau įgyvendinti – atvaizduoti ne dieną, ne metus, bet akimirką, kai baigiasi vaikystė ir prasideda jaunystė. Užsispyręs buvau, bet nepavyko – tai per anksti, tai per vėlai; kaip galima sugauti tą mirktelėjimą. Ta tema mane visą laiką persekiojo, sapnuodavau; kita vertus, buvau laimingas, nes jeigu kokį brangų daiktą gauni, jis netenka vertės", – 2008-aisiais pristatant albumą "Vaclovas Straukas. Fotografija" kalbėjo pats menininkas.

Lyriškas dialogas

Menotyrininkai V.Strauką vadina lyrinio realizmo atstovu. Ciklas "Paskutinis skambutis" – atviro žvilgsnio, naivumu ir optimizmu alsuojantis, su netikėtais siužetais, mažomis, galbūt surežisuotomis ir tuo pačiu bresonišku (Henri Cartier-Bressonas) lemiamu momentu pagautomis mizanscenomis, lyriškas, poetiškas ciklas.

Būtent fotografo komunikabilumas ir pozuotojų nuoširdus pasitikėjimas fotografu padėjo fotografijose sukurti savitą nuotaiką. Fotografijose trykšte trykšta jaunatviškas džiaugsmas ir optimizmas, net ir esant tokioms situacijoms kaip egzaminų laukimas ar nedrąsus pirmasis žingsnis į mokyklą.

Mokytojo ir režisieriaus patirtis fotomenininkui padeda sukurti mini spektaklius – iliustracijas lengvai pažeidžiamos, be galo patiklios, nuoširdžios ir naivios jaunystės, fiksuojant įtaigiai moksleiviško gyvenimo akimirkas, neretai alsuojančias lengvu erotiškumu.

Cikle "Paskutinis skambutis" ypač išryškėjo fotografo kūrybinio braižo savitumas ir meninis pajautimas, susiformavęs fiksuojant pamario kraštą, Klaipėdos miestą, žmones, šventes ir kasdienybę. Fotomenininko nostalgija tų laikų, kai dar pats mokėsi, jaunatviška mokyklinė romantika ir mokytojo profesija suformavo nenuginčijamą meilę mokyklai, apskritai gyvenimui, ir tikslą sugauti akimirką – kai iš vaikystės pereinama į jaunystę, kai gyvenimas tik prasideda, bet ir lydi nerūpestingumo šešėlis...

Pasak menotyrininkės Danguolės Ruškienės, fotografijų serijoje "Paskutinis skambutis" dar labiau nei anksčiau išryškėjusi reportažiškumo kryptis formuoja realaus vaizdo įspūdį, kur mokykloje verdantis gyvenimas ir šventės, nors ir idealizuojamos, bet nemaskuojamos, o užfiksuotos ašaros – labiau džiaugsmo, nei liūdesio. V.Strauko mokyklos tematika sukurtos meninės fotografijos įdomios ne tik fotografijos meno žinovams, bet savita nuotaika, forma ir siužetu patraukia kiekvieno žiūrovo dėmesį, nors jose gyvenimo yra tiek, kiek jo geidžia parodyti pats autorius.

Nuosekliausia ir didžiausią pripažinimą menininkui atnešusi fotografijų serija "Paskutinis skambutis" ne tik puikiai atskleidžia kūrybinį autoriaus individualumą, bet ir parodo jo kūrybos vietą Lietuvos fotografijos kontekste. Pradėjęs fotografuoti tuomet, kai jo bendraamžiai jau buvo įžymūs, V.Straukas sulaukė ne mažesnio įvertinimo ir pripažinimo nei jo kolegos.

V.Strauko kūryba užima žymią vietą Lietuvos fotografijos istorijoje. Jo kūriniai nepraranda aktualumo ir šiandien, jis vienas dažniausiai eksponuojamų Lietuvos fotografijos klasikų Lietuvoje ir užsienyje.

Už savo darbus ir indėlį į Lietuvos fotografijos meną V.Straukas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008). Fotografui 1976 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (Fédération Internationale de l’Art Photographique, FIAP) fotografo menininko (AFIAP), o 1994 m. – nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardai. Tarp V.Strauko apdovanojimų – trys "Grand Prix", septyni FIAP aukso, šeši FIAP sidabro ir 60 kitų medalių. 1993 m. suteiktas Fotomenininkų sąjungos garbės vardas, 2005 m. – Lietuvos meno kūrėjo statusas.

Kas? Paroda "Vaclovas Straukas – paskutinis skambutis".

Kur? Švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52).

Kada? Veikia nuo rugsėjo 8 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d.