Daugiaplanis kūrėjas

V. Tomkaus pavardę Lietuvoje žino daugelis. Žino, kad jis buvo aktorius, suvaidinęs legendinį personažą – svieto lygintoją Tadą Blindą. O ar galėtų pridurti daugiau? Vargu.

„Vyresni teatro ir kino gerbėjai atsimintų vaidmenis Kauno ir Vilniaus dramos teatruose, išvardytų keletą populiarių kino filmų ir serialų. Tačiau nedaugelis žino, kad V. Tomkus yra suvaidinęs ne tik garsųjį Blindą, po ko ilgam tapo tautos numylėtiniu, bet ir daugiau nei 100 vaidmenų Lietuvos teatruose ir daugelio šalių kino studijose. Kad buvo puikus dailininkas, turėjęs šmaikščią ranką ir taiklią akį. Kad buvo azartiškas fotografas, keletą dešimtmečių nepaleidęs fotoaparato iš rankų ir sukūręs visą seriją įsimintinų Lietuvos kultūros ir teatro žmonių jaunystės portretų“, – sako parodos sudarytoja, aktoriaus dukra Dovilė Tomkutė.

Surengti šią parodą ją paskatino Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojos, žurnalistės Liucijos Armonaitės parengta paroda „Režisierius Jonas Jurašas. Būties kaina“, veikusi NKDT 2021 m. Joje buvo eksponuojama nemažai V. Tomkaus fotografijų ir piešinių, tačiau, kaip pastebi D. Tomkutė, net parodos sudarytojai nežinojo visų jų autorystės.

Su fotoaparatu nuo mokyklos

V. Tomkus aktyviai fotografavo nuo vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių – dar būdamas paauglys, pats nuvyko prekiniais traukiniais iš Radviliškio į Sovetską ir nusipirko fotoaparatą „Zorkij“.

Įstojęs į Lietuvos valstybinę konservatoriją, tapo savo kurso fotometraštininku. Aktoriaus bendramoksliais buvo nemažai vėliau žinomų Lietuvos teatro žmonių: aktoriai Eugenija Pleškytė, Ferdinandas Jakšys, Regina Paliukaitytė, Lilija Žadeikytė, Lilija Mulevičiūtė (Tomkienė), režisieriai Jonas Jurašas, Valdas Lencevičius, Alvyda Čepaitytė, Romualdas Jarašauskas ir kt.

Vytauto fotoaparatas lydėjo kurso draugus per paskaitas, šventes ir atostogas. Šioje parodoje, anot D. Tomkutės, pavyko sudėti tik, palyginti, nedidelį šių nuotraukų skaičių.

Greta fotografijos, V. Tomkus reiškėsi ir kaip gabus piešėjas su puikiu humoro jausmu. Jis piešė savo aplinkos žmonių portretus, įvairius linksmus studijų vaizdelius, savo iniciatyva ilgą laiką kūrė Konservatorijos sienlaikraštį, šmaikščiai vaizdavo studentiško gyvenimo aktualijas. Piešimas lydėjo jį dirbant įvairiuose Lietuvos teatruose ir kine, kai kūrė įsimintinus vaidmenis ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Bulgarijos, Rumunijos, Prancūzijos, Čekijos, Meksikos kino studijose.

Žvaigždės: spektaklyje „Pelės ir žmonės“ V. Tomkus ir Regimantas Adomaitis (kairėje). / Organizatorių nuotr.

Avangardisto siela

„Visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi, tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija“, – yra sakęs V. Tomkus. Teatrologė Daiva Šabasevičienė pastebi: aktorius ne tik vienmetis su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru – jį galima vadinti vienu iš įdomiausių šio teatro aktorių.

V. Tomkus buvo labai šiltas, jautrus žmogus, visų mylimas draugas. Taip pat – drąsus ir pilietiškas. „Vos tik atslūgus sovietmečio šleikštuliui, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis ryžosi akcijai, atkreipiančiai dėmesį į sudėtingą teatro ir aktorių situaciją: prie teatro paradinio įėjimo vaksavo žiūrovams batus. Tai buvo viena pirmųjų socialinių ir meninių akcijų-performansų. Stotingas aktorius su avangardisto siela! Nuo to laiko niekas nesugalvojo įtaigesnio veiksmo, nors įvykių visokių būta“, – prisimena D. Šabasevičienė.

Teatro scenoje V. Tomkus kūrė bekompromisius herojus, išsiskiriančius drąsa ir atvirumu. Jo balsas griaudėjo scenoje garsiau už bet kokius rėkavimus, nors jis balso ir nekeldavo. Anot teatrologės, jame sugyveno du pradai: stotingo Dzeuso ir šmaikštaus, geraširdžio žmogaus.

„Jis teatrą jautė visu kūnu. Tomkus iš prigimties buvo aktorius. Jis turėjo tikslią savo kūrybos sistemą, mokėjo perteikti emocijas. Yra sakęs: „Ašaroti scenoje negalima, nes ašaros nustoja veikti. Ašarą privalu išleisti tik tada, kai ji ypač reikalinga. Ašara turi būti lyg taiklus šūvis“, – sako teatrologė.

Nors lietuviams V. Tomkus išliks amžinuoju svieto lygintoju Tadu Blinda, bet, šiek tiek daugiau jį pažinus, anot D. Šabasevičienės, jį reiktų vadinti teatro karaliumi, teatro aristokratu. Jam buvo lemta gyventi pačiu sudėtingiausiu laiku, bet jis niekada neišdavė lietuvybės, teatro scenoje kūrė tvirto ir tiesaus žmogaus portretą. Jis priklausė kartai, kuri paklojo pamatus profesionaliam aktoriniam menui.

Ši paroda – tai pasakojimas ne tik apie vieną žmogų, bet apie visą jo kartą ir jų laiką, apie gyvenimą nuo sunkaus pokario iki sudėtingos šiandienos.

Išskirtinė intuicija

Kaip prisimena kino kritikė Izolda Keidošiūtė, V. Tomkus turėjo Dievo duotą talentą: visada buvo labai organiškas, tikroviškas.

„Iš esmės jam beveik niekada nereikėjo ypatingo grimo, užteko gyvenimiškos patirties ir tikros aktorinės intuicijos. Aktorius sugebėdavo kiekvienam savo vaidmeniui suteikti aiškų pavidalą, niekur nepervaidindavo, rasdavo tą ypatingą spalvą, padedančią patikėti jo personažu. Iš pirmo žvilgsnio paprasta, tokia kasdieniška, net lakoniška V. Tomkaus vaidyba jo herojus (nesvarbu, teigiamus ar niekšus, gyvenančius rūsčiais pokario metais, riterių laikais ar tiesiog mūsų amžininkus) paversdavo pirmiausia žmonėmis su visomis jų silpnybėmis ir stiprybėmis“, – sako I. Keidošiūtė.

Kino karjerą jis pradėjo nuo dviejų iš dalies neigiamų tipų – Povilo režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Žingsniai naktį“ ir partizano Apuoko iki šiol tiek daug ginčų keliančiame Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. Galiausiai suvaidino apie 80 kino vaidmenų.

Anot kino kritikės, režisieriai daugiau jį „naudojo“ remdamiesi išoriniais požymiais ir gilesnės jo savybės ne visada buvo tinkamai įvertintos. Ne visi filmai, kuriuose jis pasirodė – šedevrai, tačiau savo vaidyba jis dažnai vienas pats smarkiai padidindavo tų labai vidutiniškų filmų vertę. O daugelis artimų jo sielai charakterių gal taip ir liko nesuvaidinti.

Kolegos: J. Jurašo dedikacija V. Tomkui ant spektaklio „Mamutų medžioklė“ programėlės, 1969 m. / Organizatorių nuotr.

Palikimas – turtingas archyvas

Savo personažais V. Tomkus įėjo į Lietuvos teatro ir kino istoriją, jis sukūrė išoriškai stipraus, tačiau vidumi jautraus ir kartais pažeidžiamo savo laikmečio herojaus portretą. Tą, anot D. Tomkutės, atskleidžia ir visa menininko kūryba – vaidmenys, piešiniai, fotografijos.

Mintį parengti V. Tomkaus fotografijų parodą palaikė jo gimtojo Radviliškio, kurio garbės piliečiu buvo aktorius, kultūros centras ir Lietuvos kultūros taryba. Anot D. Tomkutės, ši paroda – tai pirmas žingsnis, siekiant susisteminti ir aprėpti gausų V. Tomkaus kūrybinį palikimą. Liko daug fotografijų, negatyvų, dokumentinių kadrų, interviu, jo paties filmuotų šeimos ir draugų gyvenimo epizodų. Iš turimos medžiagos galėtų išeiti kelios parodos, išsami knyga ar dokumentinis filmas.

„Ši paroda – tai pasakojimas ne tik apie vieną žmogų, bet apie visą jo kartą ir jų laiką, apie gyvenimą nuo sunkaus pokario iki sudėtingos šiandienos. Kiek šviesos, optimizmo, tikėjimo ateitimi ir savo jėgomis iš jų sklinda. V. Tomkus buvo žmogus fakelas. Jis degė stipriai ir karštai. O tie, kuriems teko prie jo ugnies bent trumpam prisiliesti, neliko jam abejingi“, – sako D. Tomkutė, vildamasi, kad mažai žinomas garsaus aktoriaus kūrybos sritis atskleidžianti paroda bus įdomi Lietuvos žiūrovams.

Prasminga, kad pirmasis parodos pristatymas vyksta NKDT, kur prabėgo patys produktyviausi ir džiugiausi V. Tomkaus gyvenimo ir kūrybos metai. Paroda skirta artėjančiai V. Tomkaus 85 metų sukakčiai paminėti.

Spalio 1 d. paroda bus atidaroma Radviliškio kultūros centre, lapkritį – Šiaulių dramos teatre, kur V. Tomkus dirbo vienus metus po studijų baigimo, gruodį – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, V. Tomkaus ir jo kolegų alma mater. Vėliau paroda keliaus po įvairius Lietuvos miestus.

Kas? paroda „VYTAUTAS TOMKUS – aktorius, fotografas, dailininkas“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Atidarymas rugpjūčio 28 d. 14 val. Veiks iki rugsėjo 26 d