Aistrų karuselėje

Po Valstybės dramos pradžios su Juozo Vaičkaus režisuotomis H.Sudermanno "Joninėmis" 1920 m. gruodžio 19 d., dar dviem 1920 metų spektakliais – V.Ryškovo "Piliečiais", H.Ibseno "Šmėklomis" ir brandžiausiu laikytu H.Bergströmo "Karen Borneman" 1921 m., iki 1929 m. Andriaus Olekos-Žilinsko režisūrinio debiuto Valstybės teatre su V.Krėvės-Mickevičiaus "Šarūnu" Valstybės dramoje viešpatavo du režisieriai – K.Glinskis ir B.Dauguvietis.

Dramos trupė augo, per dešimtmetį prie J.Vaičkaus branduolio – Onos Kurmytės, Antaninos Vainiūnaitės, Teofilijos Vaičiūnienės, Petro Kubertavičiaus, Viktoro Dineikos, Juozo Stanulio – prisijungė Ona Rymaitė, Jurgis Petrauskas, Stasys Pilka, Juozas Laucius, Vincas Steponavičius, Antanas Vanagaitis, Nelė Vosyliūtė, Elena Žalinkevičaitė, Aleksandras Kupstas, Vladas Sipaitis, Povilas Musnickas, Ipolitas Tvirbutas, Stasys Merčaitis, Potencija Pinkauskaitė, Jadvyga Oškinaitė, Nastė Jurašiūnaitė, Juozas Siparis, Kazys Juršys, Henrikas Kačinskas, Vincas Tamaliūnas, Richardas Krameris, Antanina Leimontaitė ir kt.

Charakteris: Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė – Birela J.K.Jerome‘o „Miss Gobbs (Moteriškės logika)“, 1925 m.

Režisieriams K.Glinskiui ir B.Dauguviečiui teko dirbti su beveik bendraamžiais, tačiau skirtingą patirtį turinčiais aktoriais.

Šiuo laikotarpiu Valstybės dramos pajėgumas svyravo, kaip ir statomų spektaklių skaičius bei kokybė, veikalų vertė. Net ir šiandien, žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos, sunku skaityti apie to meto teatro menininkų nesutarimus, trukdymus, aštrias kritikas ir asmenines ambicijas. Maža to – spektakliai buvo stebimi skvarbiu žvilgsniu, aštriai kritikuojama ne tik vaidyba, bet ir pasirinkti veikalai bei jų tematika.

Kritikų lūkesčiai

Teatras buvo kritikuojamas ir už dekoracijų, butaforijos prastumą, tačiau tai jau buvo finansinės teatro bėdos. Kita problema (dabar sakytume – žmogiškųjų išteklių švaistymas) – nors premjerų buvo parengiama išties nemažai, vienas pastatymas buvo rodomas trumpai, nuo keleto iki dešimties kartų.

Iš teatro buvo tikimasi daug – jeigu pradžioje recenzijose buvo tik nupasakojamas spektaklio turinys, paminimi aktoriai, pagiriama vaidyba arba kritikuojama tarsena, su metais reikalavimai augo – buvo reikalaujama, kad jis tvirtintų tautinę kultūrą, ugdytų patriotiškumą, tarnautų valstybei.

Nereikėtų pamiršti, kad Valstybės teatras ne visada buvo dosniai remiamas valstybės ir patirdavo finansinių sunkumų, o žiūrovai norėjo ne tik rimtų ir pamokančių spektaklių, bet ir komedijų. Spektaklių recenzijas rašė S.Povilavičius, L.Gira, A.Budrys, J.Kardelis, F.Kirša, V.Bičiūnas, B.Sruoga, K.Meškauskas, P.Andriušis, P.Lubickas ir kiti, dažnai laikraščių žinutės buvo pasirašomos pseudonimais.

Netgi šiais piktų interneto komentatorių laikais tenka pripažinti, kad teatro kritika būdavo ne tik griežta, bet ir itin kandi, perauganti į diskusijas. Nors režisieriaus vaidmuo pirmame teatro veiklos dešimtmetyje buvo nedidelis, spaudoje būtent jis likdavo kalčiausias.

Kūrėjai: režisierius B.Dauguvietis ir S.Merčaitis Riogliškyje, 1930 m.

Maistas protui ir širdžiai

K.Glinskis (1886–1938), jau žinomas kaip režisierius, Sankt Peterburge dirbęs su Petrapilio lietuvių dramos muzikos kuopa ir pastatęs gerai įvertintą A.Asnyko "Kęstutį" 1916 m., šį spektaklį Dramos vaidykloje pastatė 1921 m. ir pats jame suvaidino pagrindinį, Kęstučio, vaidmenį. Jo vaidyba buvo itin palankiai įvertinta to meto spaudoje.

Sofija Čiurlionienė rubrikoje "Teatras" rašė apie šį spektaklį ir apie bendrą teatro situaciją Lietuvoje: "Kiekvienos tautos kultūros gyvenime teatras turi didelės reikšmės. Žmogui yra įdomu, malonu, duoda maisto jo protui, jo širdžiai, kada jis mato scenoje pilną žmogaus gyvenimą rodant. Todėl ir mūsų tauta kaip tik pradėjo atsigauti, tuojau stvėrėsi žmonės ir scenos darbo. <...> Kad turėti tikrą teatrą, reikia turėti ne tik talentingų žmonių, bet dar reikia, kad tie žmonės būtų išėję tam tikrą mokslą. Lietuvių tarpe tokių yra keli, bet jie buvo išsiblaškę svetimoje šalyje, daugiausia dirbo rusų didelių teatrų scenoje neturėdami progos dirbti savo krašte. Dabar mūsų valstybė kuriasi savo teatrą, renka tinkamus žmones ir, reikia tikėtis, prasidės nebe scenos mylėtojų bandymai, bet tikra kūryba."

Spektakliai buvo stebimi skvarbiu žvilgsniu, aštriai kritikuojama ne tik vaidyba, bet ir pasirinkti veikalai bei jų tematika.

Laikraščio skaitytojams ji trumpai pristato veikalą, neminėdama jo autoriaus, o tik tai, kad jis verstas: "Gražus šis veikalas, nors verstas, bet tiek turi savyje gražių lietuvį jaudinančių vietų, kad visai pamiršti, jog tai yra vertimas."

Ji kalba tik apie antrą spektaklį, nes pirmasis, anot autorės, nublanko prieš antrąjį: "Nors ir pirmame pastatyme matyt buvo rūpestinga režisieriaus Glinskio ranka, bet antrame, kada pats K.Glinskis Keistučio rolę pasiėmęs parodė žiūrėtojams balandžio širdies kunigaikštį karžygį, tai jutai tokį gilų pasigėrėjimą, kaip tai atsitikdavo dideliuose svetimuose teatruose. Tik čia jaudinies dar karščiau, nes begalo artimus ir brangius dalykus girdi. <...> Ligi šiol žinojome Glinskio režiseriaus stiprią ranką ir jo scenos dailėje nusimanymą, dabar pirmą kartą pamatėme Glinskį talantingą vaidylą labai gera dikcija (ištarimu), kurios pagelba dvigubai gražiai skambėjo jo lūpose mūsų melodinga kalba."

Recenzijoje S.Čiurlionienė dar išskyrė "daug grožės atžvilgiu pasigėrėjimo" teikusią Oną Rymaitę, vaidinusią Aldoną, ir Konradą vaidinusį Vitkauską. ("Karys", 1921 m. Nr. 9 (93), kovo 3 d.)

Vaidmuo: Ona Rymaitė – Henrieta A.P.Dennery „Dvi našlaiti“, 1925 m.

Būtent Kęstučio vaidmuo A.Asnyko dramoje "Kęstutis" 1921 m. atskleidė K.Glinskį ne tik kaip stiprų režisierių, bet ir kaip talentingą aktorių. Jo vaidyba buvo vertinama kaip subtili, preciziška, jis kūrė ryškius charakterius. K.Glinskis daugiausia vaidino komiškus personažus, gražuolius suvedžiotojus, veltėdžius, gyvenimą pažinusius, bet nusivylusius juo. Jis taip pat puikiai atsiskleisdavo kaip dramų ir tragedijų aktorius.

Pagrindinis režisierius

1921 m. balandžio 29 d. K.Glinskis buvo paskirtas Operos ir Dramos vaidyklų administratoriumi ir vieninteliu dramos režisieriumi. 1922 m. gegužės 1 d. Dramos vaidykla buvo suvalstybinta ir toliau veikė kaip Valstybės teatro drama. 1925 m. pavasarį operos ir dramos trupės sujungtos ir pavadintos Valstybės teatru.

Pirmasis: režisierius K.Glinskis, 1936 m.

Apie K.Glinskį pasakojama kaip apie organizuotą, taktišką, pedagogišką, o kartu – talentingą, elegantišką ir grakštų vyrą. Jis režisavo, nors labiau mėgo vaidinti pats, o tuo metu svarbiausia buvo, kad vaidindami aktoriai būtų scenos viduryje, gerai apšviesti ir mokėtų savo vaidmenis. Svarbiausius vaidmenis atlikdavo jis pats. Teatras dar negalėjo pasigirti dekoracijomis – jos buvo parenkamos iš to, kas yra, šviesos efektų nebuvo, kaip ir muzikos. Svarbiausias buvo aktorius, autoriaus tekstas ir vaizduojama epocha.

K.Glinskis parengė tik vieną vaidybos kursą, jo mokiniais yra S.Jukna, V.Derkintis, G.Jackevičiūtė, J.Miltinis ir S.Čaikauskas. K.Glinskio nuopelnai Lietuvai buvo pagerbti Gedimino 3 laipsnio (1931) ir Vytauto Didžiojo 3 laipsnio (1937) ordinais.

Į sceną – aplinkkeliais

1924 m. prie Valstybės teatro prisijungė aktorius, režisierius, pedagogas ir dramaturgas B.Dauguvietis (1885–1949).

B.Dauguviečio istorija atrodo neįtikėtina – jis bandė studijuoti agronomiją, miškininkystę, norėjo būti dainininku, bet, nepriimtas į konservatoriją, lengvai įstojo į Imperatoriškąją Aleksandros vaidybos mokyklą. Jam greitai parūpo režisuoti, bet ne lietuviškiems vakarams, kaip darė būsimi Valstybės teatro kolegos, teatro pradininkai J.Vaičkus, K.Glinskis, A.Sutkus, jam buvo įdomiau vaidinti, režisuoti, vadovauti pastatymams Petrovodske, Gardine, Nižnij Novgorode.

Visai kitą nuomonę jis turėjo ir grįžęs į besikuriančią Lietuvą – vietoj Vilniaus ar Kauno, kur jo teatrinė patirtis būtų neįkainojama, jis grįžo į gimtinę – Dauguviečius netoli Nemunėlio Radviliškio ir Biržuose ramiai dirbo girininku. Jis neskubėjo net kviečiamas į teatrą, sutiko tik susipažinęs su trupe, kurią iš karto sužavėjo.

Prisiminimuose jis apibūdinamas kaip augalotas temperamentingo charakterio vyras su auskaru ausyje, puikiai rašęs eilėraščius, mėgęs dainuoti romansus ir piešti portretus, istorijoje net užsimenama apie jo darytą alų.

Įkvėpimo konvejeris

B.Dauguvietis į teatrą atėjo kaip antrasis režisierius, tačiau tapo pirmuoju, dėl to nekylant konfliktų su K.Glinskiu. Kai jis temperamentingai pradėjo režisuoti Valstybės teatre, apsidžiaugė visi: ne tik aktoriai, kuriems jis buvo kaip gaivaus oro gūsis, bet netgi K.Glinskis, režisavęs iš reikalo, o labiausiai – teatro kasa.

B.Dauguvietis plėtė repertuarą, režisūrą, vaidybą, į spektaklius įtraukė scenografiją ir muziką. Jis statė spektaklius kaip užsuktas, tad greitai susilaukė pašaipios Balio Sruogos kritikos apie kaip blynus kepamus spektaklius. Ir nors kasa džiaugėsi, aktoriai per kelias savaites negalėdavo įsijausti į vaidmenis, o juk B.Dauguviečio režisūriniai užmojai buvo dideli – statyti įvairius, sudėtingus veikalus, daugiau, greičiau! B.Sruoga jį pašaipiai lygino su poetu, kuriam geras yra įkvėpimo akimirkos rezultatas – B.Dauguvietis nemėgo šlifuoti, gilintis į veikalą, tad stipriausios būdavo pirmosios repeticijos.

B.Dauguvietis reiškėsi ir kaip aktorius. Sukūręs išskirtinius Baroną A.Puškino "Šykščiajame riteryje" (1924) ir Kelerį V.Krėvės "Skirgailoje" (1924) – scenoje jis buvo temperamentingas, jo vaidyba išsiskyrė raiškumu ir jausmingumu, reiškėsi jis ir kaip dramaturgas – sukūrė dramas "Nauja vaga", "Uždavinys", "Žaldokynė".

Kartu su K.Glinskiu jis dėstė 1924 m. įsteigtoje Vaidybos mokykloje, žymiausi jo mokiniai: E.Bindokaitė, G.Jackevičiūtė, K.Jurašūnas, A.Kernagis, V.Lietuvaitytė, A.Radzevičius, J.Rudzinskas. 1927 m. B.Dauguviečio iniciatyva buvo įkurtas žurnalas "7 meno dienos", kuriame buvo rašoma apie teatrą, muziką, dailę, kiną, knygas, sportą ir radiją. Jo nuopelnai Lietuvai buvo pagerbti Gedimino 3-iojo laipsnio (1931), ir Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1938) ordinais, taip pat jis buvo apdovanotas Latvijos trijų žvaigždžių 3-iojo laipsnio (1932) ordinu.

Savitos spalvos

Iki 1929 m. B.Dauguvietis dirbo kartu su K.Glinskiu, tad nenuostabu, kad jie buvo dažnai lyginami. Analizuojant jų pastatytus spektaklius, matyti, kaip K.Glinskis statė vis mažiau, o B.Dauguvietis – vis daugiau ir vis įvairesnius veikalus.

Valstybės dramos repertuaras buvo įvairus, jame buvo tiek klasikų – Williamo Shakespeare'o, Jeano-Baptiste'o Poquelino-Moliére, Henriko Ibseno, tiek tuo metu šiuolaikinių dramaturgų Maurice'o Maeterlincko, George'o Bernardo Shaw veikalų, mažiau žinomų autorių komedijų ir net fantastikos, nemažą dalį repertuaro sudarė lietuvių dramaturgų veikalai.

Būtent su B.Dauguviečio atėjimu siejamas lietuviškos dramaturgijos pakilimas Valstybės teatre. Jis pastatė 22 lietuvių rašytojų 46 veikalus: tiek silpnesnių, vos vieną veikalą sukūrusių autorių, tiek lietuvių literatūros šviesulių – K.Binkio, V.Krėvės, J.Mačiulio-Maironio, S.Santvaro, buvo idealus P.Vaičiūno dramų režisierius.

Įdomu tai, kad trys pirmieji Valstybės dramos režisieriai: J.Vaičkus, K.Glinskis ir B.Dauguvietis – buvo beveik vienmečiai, o K.Glinskį ir B.Dauguvietį siejo panaši teatrinė mokykla, jie netgi kelerius metus vaidino tame pačiame teatre Peterburge.

Kuo skyrėsi šių režisierių veikla? K.Glinskiui svarbiausia buvo vaidyba, sceninės kalbos taisyklingumas ir išraiškingumas, jis priešinosi efekto vaikymuisi techninėmis priemonėmis ir veikalo sudabartinimui – gerbė dramaturgo sumanymą. Jis stengėsi statyti daug ir įvairių spektaklių, o kadangi reikėjo dirbti su skirtingo pajėgumo aktoriais, vengė sudėtingesnių lietuviškų veikalų. K.Glinskis gerai išmanė rusų dramaturgiją, tačiau ji buvo ne itin pageidautina, tad jo stiprybe tapo Vakarų Europos klasika. Jis taip pat statė šmaikščias komedijas, neakcentuodamas jose moralinės ar socialinės satyros. Pirmiausia jis buvo aktorius, o tik tada režisierius, sugebėjęs rūpestingai dirbti jam pavestą režisieriaus darbą, išryškindamas turinį ir aktorių vaidybą.

Lyginant su K.Glinskiu, B.Dauguvietis – režisierius, suardęs K.Glinskio taip vertintą autoriaus ir aktoriaus neliečiamybę. Jo režisūriniai sumanymai ir sprendimai buvo drąsūs, humoras – lengvas ir natūralus. Anot A.Vengrio, "J.Vaičkaus – žemaičių valstiečio – stačiokišką užsispyrimą pakeitė K.Glinskio nuoseklumas, elegancija ir aristokratiškas konservatyvumas. B.Dauguvietis buvo palyginti turtingos, inteligentiškos šeimos vaikas; jis iškilo kaip audringas, poetiškos prigimties menininkas, itin sudėtingas ir prieštaringas" (Lietuvių teatras 1918–1929, 1981, p.130).

Indėlis į tautos savivertę

Iš to meto teatro kritikos spaudoje ypač matyti, kad Valstybės dramai buvo keliami dideli reikalavimai – buvo reikalaujama ne tik puikios režisūros, vaidybos, bet veikalai turėjo būti ir vertingi, lietuviškos arba istorinės dramos turėjo kelti patriotines nuotaikas ir ugdyti teatro auditoriją.

Būtent lietuviški ir istoriniai spektakliai buvo ruošiami kruopščiausiai ir kritikų vertinami atidžiausiai. Vasario 16-osios minėjimui Valstybės drama rengė istorines, patriotinio turinio dramas: per pirmą dešimtmetį K.Glinskis pastatė A.Asnyko "Kęstutį" (1921), J.Słowackio "Mindaugą" (1923), B.Dauguvietis – Maironio "Kęstučio mirtį" (1924), "Vytautas pas kryžiuočius" (1925), kun. H.Druckio-Lubeckio "Taip mirdavo lietuviai" (1926), M.Šikšnio-Šiaulėniškio "Pilėnų kunigaikštį" (1927), J.Cicėno "Pamūrį" (1928), V.Krėvės "Likimo keliais" (1929).

Lietuviški veikalai buvo statomi ir be progos. K.Glinskis pastatė V.Mykolaičio-Putino "Valdovo sūnų" (1921), A.Fromo-Gužučio "Poną ir mužikus" (1922), S.Kymantaitės "Aušros sūnus" (1923), o į teatrą atėjus B.Dauguviečiui, lietuviškos dramaturgijos veikalų buvo dar daugiau – jis pastatė J.Tarvydo "Per audrą" (1925), V.Krėvės-Mickevičiaus "Skirgailą" (1924) V.Mykolaičio-Putino "Valdovą" (nauja "Valdovo sūnaus" redakcija, 1929), S.Santvaro "Žvejus" (1926), P.Vaičiūno "Tuščias pastangas" (1926), "Patriotus" (1926) ir "Stabus ir žmones" (1928); Vydūno "Vaidilutę" pastatė A.Sutkus (1928).

Repertuaro mozaika

Kasmet režisierių ir aktorių profesionalumas augo ir, nors konstatuojama, kad buvo ir nesėkmingų, tik kelis kartus parodytų spektaklių, K.Glinskio, B.Dauguviečio ir fragmentiškai spektaklius Valstybės teatre pastačiusių A.Vitkausko, Stasio Pilkos, L.Giros, Jurgio Petrausko, A.Sutkaus, J.Lauciaus darbų apimtys kelia nuostabą.

Lyginant K.Glinskio ir B.Dauguviečio bei kitų režisierių parengtus pasaulinės klasikos ir tuo metu gyvų dramaturgų veikalus 1924–1929 m., matyti, kaip kartu su aktorių meistriškumu augo ir Valstybės teatro repertuaras. Teatro repertuare netrūko melodramų ir komedijų, o tokio pobūdžio pastatymai pritraukdavo daugiausia žiūrovų, kurie palengva pratinosi prie sudėtingų, gilių veikalų.

K.Glinskio kūrybos bagaže – ne tik klasika: J.B.Molière'o ("Žoržas Dandenas, arba Sudėtingas vyras", 1923), O.Wilde'o ("Nerimta komedija", 1922, "Ledi Uindermer vėduoklė", 1925), H.Ibseno ("Heda Gabler", 1921), G.B.Shaw ("Atskalūnas", 1923, "Šokolado kareivėlis", 1924), E.Scribe'o ("Meilės dvikova", 1924, "Stiklas vandens", 1926), G.Hauptmanno ("Vežėjas Henšelis", 1924, "Paskendęs varpas", 1925). Sceną išvydo ir to meto Europos autorių kūriniai: prancūzų M.Hennequino ("Mon Bebė", 1925, "Pirmas skambutis", 1929), M.Glasso ("Potašas ir Perlamutras", 1921), R.de Flerso ("Buridano asilas", 1922), T.Botrelio ("Durklas", 1923), C.Mairet ("Nugalėtojai", 1921), vokiečių M.Dreyerio ("Septyniolikos metų", 1926), E.von Keyserlingo (lietuviško siužeto "Pavasario auka", 1922), lenkų fantastinės literatūros pradininko J.Żuławskio ("Ijolė", 1922, kitą jo pjesę – "Mirtų vainikas" metais anksčiau, 1921 m., pastatė A.Vitkauskas), brito W.S.Maughamo ("Pažadėtoji žemė",1929), A.Bennetto ("Svetimas kailis", 1931), žydų kilmės iš Vengrijos kilusio M.Lengyelio ("Taifūnas", 1926, "Nakties serenada", 1928), nacių persekioto L.Fuldos ("Glušas", 1923), iš Rusijos kilusio D.Aizmano ("Konsulas Granatas", 1925), rusų A.Ostrovskio ("Miškas", 1925) ir Konstantinovo ("Chamė (Mūsų didenybė Nastulė)", 1928). Paskutinis K.Glinskio režisūrinis darbas – drauge su B.Dauguviečiu pastatytas vengro F.Molnáro "Vaidinimas pilyje" (1933). Po jo K.Glinskis dar keletą metų, iki 1937 m., vaidino B.Dauguviečio režisuotuose spektakliuose.

Prisijungus B.Dauguviečiui, premjerų skaičius išaugo, jo Valstybės teatro bagaže iki 1929 m. sezono – ne mažiau plati pasaulinės dramaturgijos panorama nuo klasikų W.Shakespeare'o ("Otelas", 1924, "Žiemos pasaka", 1925), J.B.Molière'o ("Tariamasis ligonis", 1928), P.A.C.de Beaumarchais ("Figaro vedybos", 1924), F. von Schillerio ("Plėšikai", 1928), C.Goldoni ("Mirandolina", 1924), C.Gozzi ("Princesė Turandot", 1927), A.Puškino ("Šykštusis riteris", 1924), A.Čechovo ("Vestuvės", 1925), H.Ibseno ("Helgelando kovotojai", 1925), G.Hauptmanno "Hanelė" (1924) iki to laikotarpio autorių, prancūzų A.Ph.Dennery ("Dvi našlaiti", 1925), P.Gavault ("Išdykusi mergiotė", 1925), R.Rolland'o ("Liudvikas šventasis", 1927), A.Bisson "Nežinomoji" (1929), belgo M.Maeterlincko ("Nekviestoji viešnia", 1924), italų D.Niccodemi (Neūžauga", 1926), L.Camoletti ("Už vienuolyno sienų", 1927), L.Pirandello ("Šiaip arba taip", 1928), brito J.K.Jerome'o "Miss Gobbs (Moteriškės logika)" (1925), vokiečio H.Sudermanno ("Drugeliai", 1924, "Gėlėse", 1926), rusų A.Averčenko ("Raktas. Jubiliejus", 1925), L.Andrejevo ("Tas, kuriam antausius skaldo", 1927), vengro Gabrielio Dregely ("Dailus frakas", 1927) ir sąvokos "robotas" kūrėjo, Lietuvos fantastams žinomo kaip romanų "Krakatitas" ir "Karas su salamandromis" autoriaus čeko Karelo Čapeko ("R.U.R.", 1927).

Aptariamu laikotarpiu Valstybės teatre keletą spektaklių pastatė Antanas Sutkus (Ch.Dickenso "Kalėdų giesmė", 1927, K.Rösslerio "Batas", 1928, Vydūno "Vaidilutė", 1928), po vieną – Stasys Pilka (A.Puškino "Mocartas ir Saljeris", 1922), L.Gira (J.Bonavente "Žydrasis princas", 1922), J.Petrauskas (F.von Schillerio "Klasta ir meilė", 1922) ir J.Laucius (L.Andrejevo "Mūsų gyvenimo dienos", 1927).

Vadovų įtaka

A.Sutkus (1892–1968) į Lietuvos teatro istoriją įėjo kontroversiškuoju "Vilkolakiu", sėkmingai veikusiu penkerius metus, ir Tautos teatru, kuriuose, būdamas geru pedagogu, jis rūpinosi savo aktorių išsilavinimu ir skoniu – jo trupė išsiskyrė etišku elgesiu. Tačiau A.Sutkaus atėjimas į Valstybės teatrą – 1926 m. jis perėmė teatro direktoriaus pareigas iš pasitraukusio Liudo Giros – įnešė sumaišties.

Lietuviški ir istoriniai spektakliai buvo ruošiami kruopščiausiai ir kritikų vertinami atidžiausiai.

Dėl A.Sutkaus teatro reformų smarkiai pasikeitė trupė – būta tiek aktorių atleidimų, tiek priėmimų, tiek pasitraukimo protestuojant. Jau po dvejų metų A.Sutkus atsisakė teatro vadovo pareigų ir tapo Valstybės radiofono direktoriumi. Jo nuopelnai buvo pagerbti Gedimino 3-io laipsnio ordinu (1930). Žymiausi A.Sutkaus mokiniai: N.Jurašiūnaitė, K.Juršys, H.Kačinskas, J.Oškinaitė, P.Pinkauskaitė, J.Rudzinskas, J.Siparis, N.Vosyliūtė, E.Žalinkevičaitė.

1928 m. teatro direktoriumi tapo rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952), kuris 1929 m. pakvietė Andrių Oleką-Žilinską (1893–1948), 1931 m. tapusį ir teatro direktoriumi. Nuo A.Olekos-Žilinsko Valstybės teatre prasidėjo nauja epocha.

Veidai: Ipolitas Tvirbutas – Duipon ir Stasys Merčaitis – Omaji M.Lengyelio spektaklyje „Taifūnas“, 1926 m.

Pirmasis teatro dešimtmetis buvo margas, kaip ir auganti Pirmosios Lietuvos Respublikos piliečių karta. Kaip teigė Jurgis Blekaitis, "Galbūt kiekvienas iš ankstyvųjų pradininkų atstovavo kuriam nors reikšmingam tos visuomenės aspektui. Vaičkus – visa atkaklia savo esybe dar kaimas. Glinskis – veržimasis iš kaimo ištrūkti, ilgesys estetikos, kultūros. Sutkus – pasimetimas novatoriškose, dar nesuvoktose srovėse, o iš kitos pusės – kandi stiprėjančios miesčionijos pašaipa. O kas gi buvo tas chameleoniškų spalvų Borisas Dauguvietis – ar ne pilnas prieštaravimų visą anų bruožų mišinys? Kaimo, veržimosi iš jo, pretenzingos miesčionijos drauge apologetas ir satyrikas? Koks yra tikrasis jo veidas – tas veidas, kurio vienintelis solidus bruožas buvo aukso auskaras kairėj ausy?..." (Iš mūsų teatro praeities", "Metmenys", 1988, Nr. 54)

Beje, šis auskaras įėjo į teatro istoriją. Nuo 2009-ųjų, kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Boriso Dauguviečio auskaras teikiamas už novatoriškus ir originalius teatro sprendimus. Jį teikė B.Dauguviečio duktė Galina Dauguvietytė, o nuo 2013 m. šią pareigą perėmė B.Dauguviečio anūkas aktorius Darius Meškauskas.