Paskutinį birželio sekmadienį praeiviai į Kauno rotušės pastato rūsyje esantį Keramikos muziejų buvo viliojami ypatinga arbatos ceremonija. Iškaba prie durų skelbė apie "vasaros saulėgrįžos arbatą", puodelį, "kvepiantį bičių vašku", beveik raganiškus "sėklų užkalbėjimus", puodelio sudaužymą ir kone stebuklingą bei ekologišką jo virsmą.
Atsidūrus po rotušės požemių skliautais pasitiko kvapnus rytietiškas dūmelis ir lengvas vaško kvapas, sklindantis iš nedidelio metalinio katiliuko, užkaisto ant elektrinės viryklės. Abie būsimą ceremoniją bylojo ant stalo ramiai besiilsintys arbatinukas ir keletas puodelių. Patalpos erdvės vidurį užpildė kvadratinė konstrukcija, pilna molinių duženų. Aplink dar vieną stalą būriavosi susiviliojusieji muziejaus kvietimu. Vaikai, moterys ir netgi vienas kitas vyras spraudėsi krūvon ne rinkdamiesi arbatos rūšis, bet bandydami surasti šiek tiek vietos savajam molio gabalėliui išminkyti.
Naujieji keramikai molį maigė atidžiai klausydamiesi muziejaus edukatorės Viktorijos Radionovos paaiškinimų ir patarimų. "Šiek tiek paminkome, tada iškočiojame blyną. Šie puodeliai yra ypatingi tuo, kad yra iš nedegto molio, kurio viduje yra sėklų, ir jeigu jūs jį sudaužysite, o šukes apliesite vandeniu, iš jų išaugs augalai", – kiekvienai spontaniškai susirinkusiai muziejaus lankytojų grupei esmę kantriai aiškino edukatorė.
Uolieji keramikai išminkytą molio gabalėlį kočiojo mediniu kočėlu, lakštą dėjo į dubenėlio formą, barstė sėklomis, o jas įspaudę iš raidžių atspaudų formavo savo užrašus. Galiausiai iš formos išimtą puodelį nešė prie viryklės su šylančiu vašku. Į puodelio vidų pilamas ištirpintas vaškas padengdavo jo dugną ir sieneles, o perteklius buvo supilamas atgal į šildymo katilėlį.
Kelioms valandoms palikti išdžiūti puodeliai tampa funkcionalūs: vaškas apsaugo molį nuo drėgmės, todėl į jį galima pilti arbatą – žinia, ne verdančią. Pagal menininkės sumanymą sudužęs ar atsidūręs drėgnoje aplinkoje toks puodelis suyra, molis atsiskiria nuo vaško, o jame esančios sėklos, gavusios drėgmės, sudygsta. Dirbtuvių vadovė ir idėjos autorė parinko tų augalų sėklas, kuriems užaugus iš jų būtų galima gaminti arbatą: mėtų, žemuogių, kraujažolės.
"Dvejus metus stebėjau žmones. Mačiau kaip žmonės bėga, kaip jie skubėdami net nespėja atsigerti arbatos ramiai, pilasi ją kavinėse į vienkartinius puodelius, nešasi kažkur, skuba, lekia. Man norisi, kad šis procesas paskatintų žmones sustoti, neskubėti, pabendrauti. Taip pat noriu, kad arbatos gėrimas būtų švarus gamtos atžvilgiu", – idėją, tapusią magistro darbo Vilniaus dailės akaremijoje pagrindu, aiškino V.Radionova.
Rašydama magistro studijų darbą ji domėjosi arbatos atsiradimo istorija, jos gėrimo tradicijomis kitose šalyse. "Vystydama temą, tyrinėjau rusų, japonų, kitų tautų arbatos gėrimo tradicijas. Tačiau tradicijos čia mažai atsispindi, labiau žiūrėjau į šiuolaikinį žmogų, jo poreikius, dabarties aktualijas", – sako menininkė.
Keramikos muziejaus vadovė Auksė Petrulienė vasaros saulėgrįžos arbatos ceremonijoje įžvelgė sąsajų su kitomis kultūromis. "Japonų arbatos gėrimo procese tarp kitų svarbių elementų yra estetinis gėrėjimasis ir pokalbiai tik pozityviomis temomis. To nestinga ir šiandieniame mūsų susitikime", – pastebėjo ji.
Susirinkusieji į neįprastą arbatos ceremoniją buvo kviečiami sudaužyti panaudotą puodelį, tačiau prieš savo pagamintą indą nė vienas jų nekėlė rankos. "Iškart jie ir nedužtų, tik subliūkštų. Molis turi išdžiūti, sukietėti", – paaiškino V.Radionova.
Į šukes šįkart pavirto tik pora anksčiau pagamintų pačios menininkės kūrinėlių. Vieną trinktelėti į kitų šukių pilną panoro berniukas, kuriam buvo smalsu išbandyti, kaip dūžta puodelis, panašus į ką tik jo nulipdytą. Kitą puodelį duženomis po ilgesnių įkalbinėjimų pavertė dirbtuvėse apsilankiusi ir arbatos paragavusi žinoma vertėja Vijolė Arbas.
"Tikrai norite, kad jį sudaužyčiau? Gal galiu jį išsinešti namo?" – pakartotinai paklausė V.Arbas. "Galite ir išsinešti, bet kodėl nepabandžius, kaip jis dūžta", – po šio muziejaus vadovės A.Petrulienės paraginimo viešnia paleido puodelį iš rankų ir jo šukės išsimaišė tarp kitų, užpildžiusių ekspozicijos viduryje esantį kvadratą. Didžioji dalis jame buvusių nedegto molio šukių – vieno muziejuje surengto poezijos vakaro ir pačios V.Radionovos magistro studijų darbo gynimo rezultatas. "Tada visi įsitraukė į procesą, idėja vertintojams atrodė linksma, gerdami arbatą visi daug bendravo. Lipdyti puodelių komisijos nariams neteko, tačiau po arbatos gėrimo jie gerai nusiteikę sudaužė puodelius", – baigiamojo studijų darbo gynimą prisiminė keramikė.
Naujausi komentarai