Organizatorių pastangomis iššūkis, regis, įveiktas – šiltuoju metų sezonu kiekvieną savaitę nuo ketvirtadienio iki sekmadienio Rotušės aikštė tapdavo traukos centru, galinčiu pasiūlyti įvairių kultūrinių patirčių. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Lietuvos ir užsienio grupių koncertų, spektaklių, dalyvauti interaktyviose dirbtuvėse ar diskusijose.

Pasak E.Aleksandravičiūtės, sudarydama programą komanda laikėsi nuostatos, kad sau įdomių veiklų čia rastų kiekvienas Kauno gyventojas ir miesto svečias. „Siekėme, kad „Vasaros scena“ nebūtų vieno žanro ar įprastų pasirodymų scena, todėl stengėmės programą kurti taip, kad čia vietos rastų įvairios kultūros formos“, – sako ji.

Keturių mėnesių sezoną „Vasaros scena“ baigs jau šį savaitgalį. Rugsėjo 16-ąją eksperimentatorė, elektroninės muzikos kūrėja, po GISCHT slapyvardžiu besislepianti Ursula Winterauer iš Austrijos ir Lietuvos atlikėja, vadinamosios „new nostalgia“ krypties atstovė Rūta MUR. Scenos uždarymo savaitgalį, o kartu ir keturių mėnesių maratoną vainikuos šveicarai „Tim Freitag“, garsėjantys nenuspėjamais pasirodymais, ir publikos pamėgta lietuvių roko grupė „Abudu“.

Renginių maratonui priartėjus prie finišo pats metas pakalbėti su E.Aleksandravičiūte  apie tai, kaip gimė ši tarptautiškumu, įvairove ir atvirumu miestui pasižyminti renginių programa.

– Kuo išsiskiria miesto festivaliai, panašios į „Vasaros sceną“ programos? Juk čia nėra palapinių, kelių dienų linksmybių, atostogų nuotaikos, kokia būna vadinamuosiuose „open air“ festivaliuose?

– Miesto renginiai, ypač atviri, turi tendenciją suformuoti tam tikrą poilsio ir pramogų zoną, kur žiūrovas nesijaučia įpareigotas bilieto kainos ar būtinybės dalyvauti. Kartu tai puiki proga supažindinti klausytoją su įvairaus stiliaus muzika – nuo roko iki džiazo ar klasikos.

Būtent į tai ir atsižvelgėme, pristatydami klausytojams mažiau Lietuvoje žinomas, bet užsienyje vertinamas grupes iš skirtingų šalių. Kartu kūrėme galimybes Lietuvos atlikėjams užmegzti ryšius su užsienio organizatoriais ar muzikos industrijos atstovais. Tokiu principu buvo organizuotas „Santakos“ renginys „Vasaros scenoje“, kur šalia užsieniečių pasirodė ir lietuvių grupės.

Programą rengėme kartu su kolege, programos „Kaunas 2022“ tarptautinių ryšių vadove ir „Vasaros scenos“ kuratore Dovile Butnoriūte. Tai ji pasistengė, kad turėtume galimybę scenoje pristatyti tiek daug užsienio atlikėjų iš įvairiausių pasaulio šalių. „Vasaros scenoje“ matėme muzikantus iš Aliaskos, Čilės, Niujorko, Kipro, Taivano.

Daug atlikėjų atvyko iš Europos šalių – norėjome taip pažymėti, kad „Vasaros scena“ yra Europos kultūros sostinės scena, ir pristatyti skirtingas kultūras ir muziką, kurią įprastai retokai girdėtume Lietuvoje. Dauguma užsienio atlikėjų pasirodė mūsų šalyje pirmą kartą. Buvo smagu pamatyti jų reakcijas į miestą ir vietinę auditoriją.

– Kurie projekto partneriai jums ypač pagelbėjo? Kam dėkinga „Vasaros scenos“ komanda? Galbūt buvo pasirodymų, kurie pademonstravo stiprų ryšį tarp miestų, valstybių?

– Vos pradėję planuoti programą, kreipėmės į užsienio ir Lietuvos partnerius ir programos „Kaunas 2022“ ambasadorius, kviesdami juos prisijungti prie „Vasaros scenos“ programos. Esu labai dėkinga kolegoms už ne vienų metų įdirbį mezgant ryšius ir partnerystes: tai leido praturtinti programą išskirtiniais pasirodymais. Taip pas mus atsirado cirkas, savanorystės metų paminėjimas, Jono Meko filmo „Misterijos“ pristatymas, įgrotas jo draugų „Rocket Sci“, ir daug kitų veiklų.

Bendradarbiaudami su užsienio partneriais, turėjome progą ne tik pristatyti skirtingus atlikėjus, bet ir parodyti miestų ar šalių draugystę – taip mūsų programoje atsirado „Tartu 2024“ savaitgalis, koncertavo grupė iš Liuksemburgo „Tuys“, išskirtinį projektą, pasakojantį švedų legendas, padėjo atvežti Vekšės miesto savivaldybė, Taivano atlikėjus ant scenos pristatė gerbiamas Taivano atstovybės Vilniuje vadovas Ericas Huangas, JAV ir Lietuvos valstybinių ryšių šimtmetį paminėjome su JAV ambasadoriumi... Tokių šiltų draugystės akimirkų turėjome kiekvieną mėnesį.

Džiugina ir tai, kad prie „Vasaros scenos“ renginių prisideda savanoriai, talkinantys ir kitoms programos „Kaunas 2022“ iniciatyvoms. Jiems tai puiki proga mokytis, bendrauti su atlikėjais ir galbūt patiems prisijungti prie kultūros sektoriaus.

Didžiausias atradimas – ištroškę atlikėjai po ilgų pandemijos mėnesių.

– Kurie iš pasirodymų suteikė daugiausia jaudulio organizatoriams ir atlikėjams? Kodėl? Galbūt buvo kokių netikėtumų, kurie, vaizdžiai tariant, sumaišė kortas, tačiau galiausiai viskas baigėsi dar geriau, negu buvo planuota?

– Tikriausiai daugiausia jėgų reikėjo startuojant gegužės pradžioje, kaip ir visada būna naujuose projektuose. Didžiosios programos „Kaunas 2022“ šventėje „Santaka“ teko pabūti labiau susikaupusiems, nes tą savaitgalį visas Kaunas buvo pilnas didžiulių renginių, todėl būta kiek didesnių logistinių ir komunikacijos iššūkių. Kita vertus, kuo renginys yra techniškai sudėtingesnis, tuo man pačiai įdomiau yra dirbti.

Kalbant apie artistus, reikia pasakyti, kad Oskaro Koršunovo teatro aktoriai prieš spektaklį „Vestuvės“, pasirodo, jaudinosi kiek daugiau negu įprastai, nes ne kasdien toks spektaklis rodomas atviroje scenoje, o dar ir nemokamai – visiems norintiems. Buvo sunku prognozuoti, kokia bus auditorija, ar ji susirinks, įsitrauks, palaikys? Vis dėlto kauniečiai įrodė, kad jie ištroškę kultūros, todėl dar gerokai iki spektaklio visos kėdės buvo užimtos, o publika – pasiruošusi šiltai sutikti aktorius.

– Pakalbėkime apie siurprizus. Kurie pasirodymai buvo neįprasti tipiniam savaitgalio lankytojui? Kas „Vasaros scenoje“ pateikė didžiausių netikėtumų? Pavyzdžiui, iš pradžių buvo manyta vienaip, tačiau vėliau tai pasisuko kita linkme? Gal buvo kitokių atradimų?

– Per visą vasarą pristatėme tikrai skirtingos muzikos, pasirodymų, pramogų, bet pastebėjau, kad nuoširdžiausios ir atviriausios reakcijos susilaukė klasikinė muzika – styginių orkestro pasirodymai, ant scenos skambantys fortepijonai. Tokia muzika dažnai slepiasi filharmonijose, salių viduje, o pas mus staiga ji tapo prieinama visiems. Buvo labai gražu stebėti, kaip praeiviai stabteli net repeticijų metu, filmuoja, ploja, nuoširdžiai šypsosi.

Tikėjomės gana ramaus grupės iš Kipro „Monsieur Doumani“ pasirodymo, bet vos jiems įpusėjus Rotušės aikštė tapo šokių aikštele. Grojant vokietėms „Umme Block“, susirinko šimtai žmonių, nors vardas, rodos, niekam nežinomas. Galiausiai žiūrovai kartu dainavo dainas, kurias girdėjo pirmą kartą. Tokių naujo atradimo pavyzdžių buvo ne vienas.

Kauno publika įrodė, kad šiltai priima daugelį atlikėjų. Matėsi, kad mielai klausosi Jurgos, „Golden Parazyth“, „Beissoul&Einius“ koncertų, leidosi į šokius su „The Roop“. Pasirodyti scenoje kvietėme ne tik žinomus Lietuvos vardus. Radome progų suteikti daugiau dėmesio pradedantiesiems – kauniečiui „Benny B“, grupei „Gruodis“, dainininkei Godo Yorke ir pan. Smagu matyti, kad turime tiek talentų, kurie drąsiai pristato savo kūrybą.

Scenoje turėjome galimybę išvysti nemažai premjerų, surengti simbolišką „Ukrainos dieną“, kuri su partneriais iš Ukrainos pradėta planuoti dar iki karo. Mums pirmą kartą gyvai savo elektroakustinę simfoniją „Laws of Distraction“ pristatė talentinga lietuvė atlikėja Monikaze kartu su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, vokiečiai „Toy Toy“ nustebino didžiuliu muzikiniu profesionalumu, o štai grupei iš Taivano „Lucy“ teko groti per itin stiprią liūtį. Vienu metu atrodė, kad vėjas juos tiesiog nupūs nuo scenos, tad pasirodymą sustabdėme. Tik vėliau sužinojome, kad tai pirmas jų koncertas ne tik Europoje, bet ir apskritai užsienyje.

Didžiausias atradimas – ištroškę atlikėjai po ilgų pandemijos mėnesių. Užsidarę savo namuose, jie sukūrė naujų programų, kurias pagaliau galėjo pristatyti gyvai. Iš jų veidų buvo matyti, koks džiaugsmas pasirodyti žmonėms, užmegzti gyvą ryšį, pristatyti kūrybą naujoje vietoje.

– Kas liks Kaunui, žiūrovui, Lietuvai, jos kultūros žemėlapiui po šio projekto?

– Norisi, kad ir „Vasaros scena“ paliktų pėdsaką Kaune – suteiktų impulsą žiūrovui daugiau pasidomėti teatru, muzika, iki šiol negirdėtais užsienio ar Lietuvos atlikėjais, apskritai, mieste sukurtų dar didesnį kultūros poreikį. Kartais žmonės per visus rūpesčius pamiršta, kad reikia poilsio ne tik kūnui, bet ir smegenims, o kultūra, atsiskleidžianti įvairiomis formomis, gali atpalaiduoti, įtraukti, netgi tapti tam tikra terapija.