Pasirodymas vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Didžiojoje scenoje, tad žiūrovai galėjo pasimėgauti patogiomis kėdėmis bei tradicine salės ir scenos atskirtimi, o tai šiais šiuolaikinio meno laikais yra gan reta prabanga. Dažnas kūrėjas nusprendžia pasirinkti netradicines erdves, norėdamas išjudinti žiūrovą, kartais net sąmoningai pasodinti jį ant adatų. "Vienas. Vienas ir vienas" choreografė Noa Wertheim nesistengė žiūrovo tiesiogiai įtraukti į veiksmą, negriovė ketvirtosios sienos, o leido atsipalaiduoti ir stebėti iš šono, mėgautis muzika ir vaizdais – bendra spektaklio estetika.

Žaidimas erdve ir vieta, kuriame vyksta pasirodymas, – svarbi šiuolaikinio šokio dedamoji dalis, netgi gali būti pasirodymo pagrindas. Tačiau "Vertigo Dance Company pasirinko" kitą strategiją ir nusprendė atmosferą ne atrasti, o "atsinešti" į tradicinę teatro erdvę.

Vienas šokėjų įeina į sceną su kibiru ir pradeda ant grindų barstyti raudoną žemę, taip brėždamas linijas, dalydamas sceną į paskirus vienetus, skaidydamas erdvę į "aš" ir "tu", "mes" prieš "jūs". Tokiu būdu kūrėja kalba apie visuomenės susiskaidymą, individo užsidarymą savyje ignoruojant ar atstumiant kitus, apie pačios asmenybės susiskaldymą, pasimetimą. Apie savanorišką ar priverstinį fizinių, socialinių ir dvasinių ribų, standartų, tabu primetimą. Apie tai, kaip mūsų sąmonė ir dvasia nepaliaujamai trokšta tas ribas ištrinti ar jas peržengti ir susilieti su aplinka, pajusti didybę. Žemė, ritualas, žmogus ir begalybė – tai viso šokio metu rutuliojamos temos.

Kažkur toli iškirsti miškai ar nusekintos upės atsišaukia visoje Žemėje. Mes – ne tik asmeninis įvardis, o viena ekosistema.

Spektaklio eigoje įnešama daugiau kibirų ir visa scena padengiama žeme. Iš karto atmintyje atgyja Pinos Bausch šokio spektaklis "Pavasario ritualas" (1975), kur taip pat šokama ant žeme nubarstytų grindų. Asociacijos kyla ir su Sergejaus Diagilevo bei Vaclovo Nižinskio darbu "Šventasis pavasaris" (1913), vienu pirmųjų ir tikriausiai pačiu kontroversiškiausiu modernaus baleto pastatymu, į kurio sceną premjeros Paryžiuje metu publika mėtė po ranka pasitaikiusius daiktus.

Nesakau ir nemanau, kad kurdama choreografiją savajam spektakliui N.Wertheim galvojo apie P.Bausch ar V.Nižinskį. Galų gale mums, žiūrovams, nėra taip svarbu, ką būtent norėjo pasakyti menininkas savo kūriniu. Kad ir apie ką yra darbas, kad ir kokia estetika, raiška, turinys ar forma yra pasirinkta jį išreikšti, svarbiausia, kad kuo daugiau žiūrovų atrastų jame kažką savo, kas keltų asociacijas, įtrauktų ir paverstų pasijausti kūrinio dalimi.

Spektakliai, žinoma, gali būti įvairiausių formų ir turėti pačias įvairiausias intencijas ir poveikį. Net gali mėginti atstumti žiūrovą, tačiau trupės iš Izraelio šokis buvo ne toks, tad nesigilinkime į platų šiuolaikinio meno galimybių spektrą, o apsistokime prie konkretaus spektaklio.

Visus tris minėtus spektaklius vienija bendra tema: ritualas ir tradicija, jų svarba pavieniui individui. Visi trys kūriniai pasižymi energija bei stipria emocija užpildytais šokio judesiais. Atiduodama duoklė klasikiniam baletui, "Šventajame pavasaryje" atpažįstame rusų tradicinių liaudies šokių motyvus, o "Vienas. Vienas ir vienas" – Izraelio. Taigi, N.Wertheim atiduoda duoklę ne tik bendrajai kultūrai, bet ir savo tautos papročiams. Tačiau ir mums, lietuviams, izraeliečių šokis visiškai nepraranda savo svorio: senos tradicijos, kad ir kitokios nei mūsų, užkoduotos kolektyvinėje pasąmonėje ir per ją atsišaukia net ir mums, šiauriečiams.

Kita svarbi spektaklio tema – ekologija. Šokėjai juda kartu ir atskirai, kartais vienas kitą kopijuoja, tarsi siekdami artumo ir bendrystės, o kartais atstumia. Spektaklis turi savo kvėpavimą, fazes, kai šėlstama ir nurimstama, susijungiama ir išsiskiriama. Tokia choreografija atspindi mus supančią aplinką: save palaikančią ekosistemą, kuri ir kuria, ir naikina tam, kad išgyventų, kad mirtų ir atsinaujintų.

Žmogus taip pat egzistuoja nuolat konfliktuodamas su aplinka ir su savimi. Čia svarbu paminėti, kad šokio teatras "Vertigo Dance Company", dirba ir kuria ekomeno bendruomenėje: repetuojama patalpose, įrengtose buvusioje vištidėje, dušui naudojamas surinktas lietaus vanduo, o atliekos paverčiamos į kompostą – naują derlingą žemę. Tad matome, jog spektaklio kūrėjai tvarus gyvenimas labai svarbus ir yra neatsiejama jos gyvenimo, darbo bei kūrybinio proceso dalis. Ne išimtis ir "Vienas. Vienas ir vienas": spektaklis, šokamas ant motinos žemės, visa ko kūrėjos. Ant jos gimstama, gyvenama, kuriama, naikinama ir mirštama. Visi mes gyvename ant žemės, esame jos ciklo dalis, tačiau žemė suskirstyta į pavienes teritorijas, ir nors viena tauta ar pavieniai žmonės jaučiasi neturį nieko bendro vieni su kitais, tačiau kažkur toli iškirsti miškai ar nusekintos upės atsišaukia visoje Žemėje. Mes – ne tik asmeninis įvardis, o viena ekosistema.

"Vienas. Vienas ir vienas" – tai šokio spektaklis apie grožį, viltį, ribas ir mūsų vietą žemėje ir visatoje: amžinai pavieniai, bet niekada ne vieni, o visuma.