Buvo eksponuoti trys tapybos darbų ciklai „Sakrum ir profanum“, „Pavogti peizažai“ ir „Pasaulis be rėmų – langas į kasdienybę“, tačiau kalbantis su autore atsirado kiti pavadinimai, jie ir panaudoti šiame tekste. Visi trys darbų ciklai akivaizdžiai susiję, anot autorės, juos jungia vidinės ramybės, dvasingumo paieškos kasdienybėje ir kūryboje, iš naujo permąstant svarbias gyvenimo tiesas. Norisi pridurti, tai paieškos būtent Akvilės kasdienybėje ir kūryboje, brėžiančios jos visatos žemėlapį, ryškinančios jos autoportreto detales, panardintas į daugiabriaunę tapybos pastangą. Tapybos medija teikia plačių galimybių autoriui slėptis už spalvinės materijos, ši paroda – ne išimtis, tačiau pokalbis su menininke netikėtai ir tarsi savaime padiktavo itin suasmenintą perspektyvą, nustūmusią tapybos ypatumus į antrą planą. Tačiau pradėkime nuo pradžių.

Prie parodos ekspozicijos mane pasitinka moteris – dar jauna, simpatiška, nesąmoningai demonstruojanti keistą stiprybės ir silpnumo derinį, būdingą žmonėms, po ilgo laiko grįžusiems į viešumos sceną. Atsargiai deda vieną koją – matyt, sąnariai, spėju, – šypsosi taip pat atsargiai, patyliukais vis užmeta akį, kaip reaguoja pašnekovas, galų gale atsipalaiduoja, kai patiki pašnekovo nuoširdumu. Ir vis atviriau dalijasi mintimis apie tapybą, nors neįmanoma atsispirti nuojautai, kad tuo pat metu pasakoja apie save, savo šeimą.

Pirmiausia ji kalba apie Marijų ciklą. Kodėl Marijos? Nes Akvilė atrado tikėjimą, taip reikalingą pagalbą įveikiant šeimos negandas. Ji vengia apie tai kalbėti daugiau, nei būtina, akivaizdu, nėra poreikio ką nors kam nors įrodinėti, tiesiog tikėjimas yra išorinis jos galios šaltinis, savitas stiprinantis korsetas, leidžiantis autorei savo visatoje eiti tiesia nugara.

Kita vertus, religinės ikonografijos akivaizdumas slepia intymesnį pasakojimą apie sudėtingą gyvenimo etapą, apie pasaulį su maža dukryte, kurią ne pati lengviausia diabeto forma privertė vaikščioti paribiais. Ir visada neišsimiegojusią mamą su neatsileidžiančia baimės spyruokle, kai kiekvienas skambutis perduria širdį: gal dukrytė vėl parkrito, o gal kas blogiau?

Retai galima stebėti meninę veiklą, kuri būtų taip reikalinga autorei, atsitiesiančiai po nelengvo gyvenimo tarpsnio. Sunku nepatikėti jos Marijomis, nes jose iš tiesų daug spindulių, tiek nutapytų, tiek tų, kurie matomi ne drobėje. Dievo Motinos motyvas yra bene talpiausia forma dėl vaikų besiaukojančiai mamai. Jame susitinka tradicinė religinė ikonografija ir archetipinė Motinos figūra, neabejotinai įrėminusi, pastarąjį dešimtmetį suteikusi gylį autorės gyvenimui. Įsisenėjęs nuovargis, nuodijantis nerimas dėl vaiko būklės ir meninės pastangos sprogimas, kai tas nerimas atslūgo, patikėjus galimybe kontroliuoti ligą. Atrodo, išsiugdytas gebėjimas mobilizuoti individualią energiją transformavosi, o gal tiesiog persiliejo į savo valandos laukusį poreikį išsisakyti, kartais net išsirėkti tapybos kalba.

Sunku nepatikėti jos Marijomis, nes jose iš tiesų daug spindulių – tiek nutapytų, tiek tų, kurie matomi ne drobėje.

Galbūt Dievo Motina tėra suišorintas vaizdinys, slepiantis taip reikalingą tikėjimo ramentą, kai iš tiesų sunku, dar viena priemonė ieškant papildomų motinystės resursų? Kelias, matuojamas prievolių našta, o ne individualiai duotomis jėgomis. Motinai niekuomet visko neduota pakankamai, motina tampama, viską atrandant ar nežinia iš ko sukuriant savyje. Sakoma, Dievas neduoda išbandymo, kurio žmogus negalėtų pakelti, bet kaip tuo patikėti, jei greta gebančių nešti užkrautą naštą matome ir jos sulaužytus žmones? Autorė jiems nepriklauso, ačiū, turbūt, Dievui, bet tai sakydamas negaliu neprisiminti, kaip atsargiai ji stato vieną koją, droviai slėpdamasi už žodžių apie paveikslus.

Neatsitiktinai autorės sūnus, taip pat pradedantis menininko kelią Dailės akademijoje, per pirmą pokalbį pasakojo ne apie save, bet apie mamą, ką ji tapo, kokius tekstus kuria. Neatsitiktinai jo mama, pristatydama šį ciklą, pirmiausia mini tą Mariją, kuri yra jos sūnaus mėgstamiausia ir nuolat kabo jo kambaryje. Ak, jį taip erzina mano maldos, sūnus, žinote, netikintis, bet mano Mariją jis myli. O čia mano dukros portretai, ji nuolat man pozuoja. Vien šių užuominų pakanka, kad suprastume tą šeimą siejančias jėgas ir ką jos nariai iš tiesų myli. Akivaizdu, visa ši paroda yra apie save, tapyba kaip saviraiška, autoportretinis apsinuoginimas, įtarpintas religinės ikonografijos ir kaunietiško ekspresionizmo drabužiais. Ir kartu autoterapinė pastanga, nesąmoningai siejanti šią neaukštą moterį su priešais akis iškeltu universalios motinystės idealu, skleidžianti to idealo, o gal autorės išaugintos Motinos tiesą.

Apie Ežero peizažus, antrą parodos ciklą, autorė kalba kitaip, ir aš matau kitą, tylesnę, ramesnę Akvilę, einančią į gamtą, būtinai vieną, sėdančią į kėdę netoli kranto ir eskizuojančią. Paskui grįžtančią namo ir tapančią, kai yra galimybė, remiantis tais eskizais. Eskizai grafiški, nedidelio formato, rodantys apibendrintus, bet atpažįstamus tikrovės veidus, kartais papildytus menine išmone. Linijos spalvotos, neperkrautos, dvelkiančios ramybe. Ką mes stebime? Jau ne Motinos, o Kūrėjos visatą, tą vietų vietą, kurios magijai veikiant autorė palaipsniui surenka, o gal atkuria save vieną prie kito dėdama vis naujus eskizus. Tikėjimas ar kūrybos aktai šiai moteriai teikia atsinaujinimo stiprybę? Nežinau, tik akivaizdu, kad jai tai ne priešpriešintini dalykai ir kad šiame cikle į pirmą planą žengia Kūrėjos archetipas, dar tik ieškantis sau tinkamos išraiškos.

Pieštų eskizų virsmas į tapybinę mediją keičia jų atpažįstamumą, verčia kone absoliučiomis abstrakcijomis ir tik įtempus vaizduotę įmanoma atpažinti pirminių motyvų atgarsius, beveik visiškai nutraukusius ryšius su regimos tikrovės pavidalais. Atsargus vandens stichijų pakvietimas, paskui svaigus sklandymas, tada – pasinėrimas, paskui – vėl skrydis, kintanti perspektyva, vandenys iš arti ir iš toli, ištirpusi horizonto linija, kai nelabai aišku, kur prasideda ir kur baigiasi dangus. Ežero ciklo tapyba susiūta iš atskirų fragmentų, tačiau estetiniu požiūriu itin vientisa, sulydyta į vienos kompozicijos erdvę, tarsi atskiros dalys rastų save tik pildydamos viena kitą. Marijų ciklą įkvėpusį susižavėjimą Jeanu Micheliu Basquiatu keičia įsiklausymas į čiurlioniškos dvasios aidą, stiprius, kontrastingų spalvų siluetus – sulietų, padūmavusių tolių komtempliavimas. Ežero peizažų cikle Akvilė ne tiek dalija, kiek renka save pasitelkusi reinkarnuojančias vandenų stichijas.

Visų trijų ciklų tapyba yra savita kaunietiško ekspresionizmo adaptacija, įveiklinanti tiek grynos spalvos, tiek laisvo potėpio galimybes. Kita vertus, peržengianti tradicinio žanro ribas bent dviem būdais: išeidama už rėmų, tiesiogine prasme nusileisdama ant grindų, bet tai įmanoma pamatyti tik „gyvoje“ ekspozicijoje; ir keisdama drobe aptemtą porėmį netipiniu paviršiumi tapybai – įvairių formų automobilio stiklais. Šis pokytis neturi nieko bendra su tvarumo ideologija, reikalaujančia ne išmesti, o naujai įveiklinti atitarnavusius daiktus. Veikiau banali pinigų stoka ir kartu estetinėms reikmėms nusavinti stiklo ypatumai, blizgių atspindžių efektai. Kas prasidėjo drobės pakaitalų paieška, baigėsi naujų estetinių galimybių atradimu derinant tapybos ir lenktų formų stiklo iškalbą.

Taip atkeliaujame prie trečio, Tapytų stiklų, ciklo. Tai gan sėkmingas tapybai neįprastų objektų įmeninimo eksperimentas, supinantis lango ir drobės ekrano simboliką: į tapybos motyvą, į rodomą tikrovės fragmentą siūloma žvelgti pro langą tiesiogine ir perkeltine prasme. Pati autorė nebandė šiam prasminiam dvilypumui suteikti estetinio matmens, tarkime, suliejant motyvą, tarsi būtų žvelgiama pro lekiančio automobilio langą. Pirmiausia jos dėmesys nukreiptas į lenktų paviršių ir stiklo blizgesio efektų naudojimą. Jis ne visada sėkmingas, tapyba kartais nepakankamai atsižvelgia į stiklinio pagrindo savitumą, bet yra tikrai stiprių darbų. Ypač pavykę peizažai, aktyvinantys stiklo ir vaizduojamo vandens atspindžių giminystę, apibendrinantys, išgryninantys naudojamų spalvų gamą iki būtino minimumo. Šiuo požiūriu tai ne naujo „stiklinio“ ciklo dalis, bet ankstesnių Ežero peizažų tąsa įveiklinant naujus paviršius.

Nežinau, kodėl, bet mano akį užkabino vienas nedidelio formato darbas, kurio nepermatomas ir blizgus geltonis kartu su netaisyklingai pusapvaliu stiklo pagrindu sukūrė paveikų drumsto gintaro efektą. Keista organinė akis, žvelgianti į save ir nenusakomu būdu primenanti smėlį, bangas, dangų nusvėrusį horizontą. Kuris tai darbas, nesakysiu, tegul žiūrovas, kai turės galimybę, pats susiranda su juo susišnekantį paveikslą.

Tapytų stiklų ciklas stipriausiai veikia kaip visuma, nereikalaujanti koncentruoti dėmesį į atskirus objektus. Stačiakampį, „savaime suprantamą“ tapybos motyvo rėminimą keičia gerokai laisvesnis ir individualesnis skirtingo dydžio stiklų panaudojimas, blizgūs, užapvalintų kampų „porėmiai“ kelia netikėtumo įspūdį, išplečia eksponavimo galimybes tiek derinant skirtingų formų siluetus ant sienos, tiek statant juos kaip tūrinius objektus ant grindų. Šio ciklo ekspozicija kiek perkrauta, ypač tai sakytina apie tapybą / stiklus ant grindų, bet pats ciklas gana patrauklus ir neabejotinai kelia tam tikrą šviežumo įspūdį.

Ką pasakyti baigiant? Iki šios parodos su Akvilės tapyba nebuvau susidūręs ir jokių ypatingų lūkesčių nepuoselėjau. Po parodos išsinešiau nelauktą nuostabą, smagų mažyčio atradimo pojūtį.

Kas: A. Linkevičienės paroda „Mėgaukis tyla / Enjoy the silence“.

Kur: Kultūros centre „Girstutis“.

Kada: veikia iki spalio 22 d.