Televizijos iliuzija

"#YOLO" (liet. "tu gyveni tik kartą") – bendras VDU teatro, teatro "Mens Publica" ir jaunos kūrėjų komandos projektas. "Fortūna 2017" diplomu apdovanotas šou į teatrą sukviečia pilnas sales jaunų žmonių. Visų pirma turbūt dėl to, kad spektaklių jaunimui Lietuvoje nėra itin daug. Antra – dėl savo išskirtinumo.

"#YOLO" nėra tradicinis pastatymas su išgalvotais personažais ir teatrališka, metaforiška scenografija, kuri dažnai nesudomina jauno žmogaus. Tai intymus sceninis vyksmas, kuris nepalieka abejingų – jame susipina tikros, vietomis skaudžios, septynių jaunų žmonių istorijos ir apatija, kurios šiuolaikiniame pasaulyje vis daugėja. Tai iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis ir groteskiškai juokingas pastatymas, kuris vyksta čia ir dabar – erdvėje, kurioje vyksta ir tuo laiku, kuriuo vyksta.

Tai tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, po kurio supranti, kad labai dažnai žmonės skundžiasi smulkmenomis ir labai dažnai nevertina to, ką turi šalia.

"Kodėl šis sceninis vyksmas neturi analogo? – retoriškai klausia ir čia pat atsako spektaklio idėjos autorius, režisierius Arnis Aleinikovas. – Todėl, kad pagrindinė jo sąlyga ta, kad visi dalyviai po šio šou miršta. Aktoriai, įtikėję šia sąlyga, nebevaidina. Viskas tampa labai trapu ir nuoširdu. Viskas vyksta čia ir dabar, ir taip, kaip gyvenime galbūt neturėtų vykti, bet vyksta."

"#YOLO" primena vieną stereotipinių TV vakaro šou – daug šviesų, šiuolaikinė muzika, lengvas humoro jausmas, puiki nuotaika, tačiau už visų šių gražių šou elementų slypi intriguojanti detalė – mirtis. Žiūrovas kartu su aktoriais išgyvena įvairiausias emocijas. Tai tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, po kurio supranti, kad labai dažnai žmonės skundžiasi smulkmenomis ir labai dažnai nevertina to, ką turi šalia.

Alternatyvi forma

Idėjos autorius A.Aleinikovas įsitikinęs: senos teatrinės formos nebėra paveikios XXI a. "Įstojęs studijuoti aktorinį meistriškumą ir pradėjęs nuolat lankytis teatruose nesupratau, kas vyksta. Apsilankęs keliose dešimtyse spektaklių staiga suvokiau, kad toks teatras manęs nejaudina, nepriverčia galvoti ir sėdėdamas salėje nejučia imu skaičiuoti laiką, kada jis pasibaigs", – apie gyvenimo atradimus sako jis.

A.Aleinikovas negailestingas: tuo metu, kai kitur Europoje pristatomas klasikinis teatras jį įtikina, Lietuvoje jis kelia skepsį. "Ir dažnu atveju tai yra dėl režisūrinio užmanymo, tiksliau, jo nebuvimo, o kitu atveju – dėl vaidybos. Viskas eina į priekį – keičiasi muzika, keičiasi kino filmai, keičiasi žmonių skonis ir suvokimas. Tačiau teatras lieka tarsi užkonservuotas ir gyvena 1990-aisiais", – anot A.Aleinikovo, senosios teatro formos nebegali jaudinti XXI a. gyvenančio žmogaus.

"Dėl to "#YOLO" – tarsi alternatyva, kurioje nesiekiama sukurti teatrinės iliuzijos. Viso to ašis – septyni jauni žmonės ir jų istorijos, kuriose atsiskleidžia jaunam žmogui svarbios temos – tai santykiai su tėvais, tikėjimas, meile ir savęs paieškos", – sako menininkas.

Akis į akį su savimi

Visa šio spektaklio medžiaga – pačių aktorių istorijos. Dėl to jauniems kūrėjams šis spektaklis nemažas iššūkis.

Visa šio spektaklio medžiaga – pačių aktorių istorijos. Dėl to jauniems kūrėjams šis spektaklis nemažas iššūkis.

"Visa sceninio vyksmo esmė yra leisti žiūrovui ir pačiam aktoriui bent kelioms valandoms pasinerti į visiškai autentišką nuoširdumą", – atskleidė aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Ji atvira: kuriant spektaklį ji atrado savyje naujų dalykų. "Galbūt tai skamba kaip klišė, bet kai repeticijų metu turi pasinerti ne į vaidmenį, o į save, tai kitaip ir negali būti. Dalykai, kuriuos atrandu, ne visada yra malonūs, bet visada nuoširdūs. Tiesa ne visada būna maloni", – sako ji.

Jai antrindamas aktorius Lukas Alsys pastebi, kad "#YOLO" projekte yra mažai teatro. "Tai realybė. Galbūt vieniems tai groteskas, kitiems parodija, tretiems komedija, bet patiems aktoriams tai yra didelis iššūkis – kalbėti apie tai, ko nedrįsti pasakyti artimiesiems, prieš šimtus svetimų – pripažinkim, didelis iššūkis. Bet tik kalbėjimas viešai skaudžiomis temomis gali padėti išsilaisvinti", – sako L.Alsys.

Aktorių nuoširdumą ir pastangas įvertina ir žiūrovai. Prieš metus įvykusi sceninio vyksmo premjera iki pat šių dienų į teatrą sukviečia daugybę jaunų žmonių.

Tie, kam trumpinys YOLO atrodė madingas, skambus, bereikšmis jaunatviškas pavadinimas, spektaklyje išvydo ironijos atspalvių. Tai, kad šiame pasirodyme nėra ribos tarp realybės ir siužeto, leidžia pasijusti reginio dalimi. Kiekviename iš septynių skirtingų gyvenimų galima atrasti save, savo meilės, laimės ar skriaudų nuojautas, išgirsti paprastų žmonių mintis, pajausti jų emocijas.

Vardai ir veidai

Idėjos autorius, režisierius A.Aleinikovas. Scenoje: L.Alsys, D.Budinavičiūtė, Skaistė Grašytė, Rokas Lažaunykas, Kamilė Mileikytė, Kamilė Rutkaitė, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Kas? Vienos dalies sceninis vyksmas-šou "#YOLO".

Kada? Balandžio 15 d. 18 val.

Kur? VDU teatre (S. Daukanto g. 27)