„Kauno dienos“ fotografo darbų ciklas „Yrà ir ỹra“ šiuo metu eksponuojamas Kaune, salone „Jaukūs namai“. Edgaras kviečia žiūrovą į vizualinį pasivaikščiojimą po laikui ir žmonėms pasiduodantį miestą, kuriame nykimas tampa grožio forma, o praeities ženklai – šiandienos refleksija.
Su fotografu kalbamės apie ypatingą būseną, kai žvilgsnis ima ieškoti ne to, kas blizga, o to, kas byloja.
– Parodos pavadinimas smagiai žaidžia kirčiais – „yrà“ (kaip buvimas) ir „ỹra“ (kaip nykimo forma). Tai tarsi miesto odos – jos fragmentų, įtrūkimų, paviršių – stebėjimas pro fotoobjektyvą. Kada gimė ši mintis?
– Ciklas pradėtas 2019-aisiais. Tuomet, kai įsigijau pirmąjį savo fotoaparatą ir išėjau pasivaikščioti po miestą. Kaip šiandien pamenu: einu Taikos prospektu, pasiekiu pramoninius pastatus, kur mane labai sudomina šešėlių ir šviesos žaismai mūro ir metalo tekstūrose. Viena iš ciklo „Yrà ir ỹra“ nuotraukų su įlenktu vamzdžiu būtent ir mena šį mano pirmąjį pasivaikščiojimą.
– Ar Jūsų hobis, o šiuo metu ir darbas (Edgaras yra vienas iš „Kauno dienos“ fotografų – aut. past.), netyčia nesusijęs su pandemijos pradžia, kai, laikui sustojus, žmonės atrado savyje daug naujų talentų ir pomėgių?
– Na, ne. Su pandemijos laiku tai nesusiję. Gal labiau su mano žmona Urte, tuo metu dar drauge. Ji fotografavo juostiniu fotoaparatu „Praktica“, o gal „Zenit“. Paprašiau jos leisti man pasižiūrėti pro fotoaparato akutę į kaminus Taikos prospekto gale. Iškart pamaniau: tai apie mane. Dar pagalvojau, kad būtų visai smagu filmuoti vaizdą, o ne jį fotografuoti. Tuo metu kaip tik skaičiau Jameso Joyce’o „Dubliniečius“, gal todėl mintyse ėmiau kurti vaizdus, kaip būtų galima įdomiai nufilmuoti kokias nors fragmentines scenas.
– Ar iš pradžių neturėjote jokių rimtų kėslų, susijusių su fotografija?
– Tikrai ne. Visuomet mėgau daug vaikščioti, bet vaikštinėdavau be fotoaparato. Vėliau jis labai gerai papildė man draugiją. Vis labiau ir labiau link jo linkau… Kai rašiau bakalauro darbą (Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavau filosofiją ir politinę kritiką), pamenu, pabėgimas su fotoaparatu būdavo tarsi atitrūkimas nuo rašymo. Sakydavau sau, kad išeinu pagalvoti, bet pasiimdavau ir fotoaparatą. Taip nuolat save apgaudavau.
Dabar dirbu „Kauno dienoje“ ir fotografuoju daugybę įvairiausių dalykų. Tačiau meninė fotografija, vėlgi, yra tarsi atsitraukimas arba pabėgimas nuo to, ką dirbu kiekvieną dieną.
– Sparčiai bėgdamas jau spėjote surengti ne vieną fotografijų parodą. Iš pradžių darbų ciklą „Yrà ir ỹra“ pristatėte Vilniaus AP galerijoje, o dabar parodą gali išvysti ir kauniečiai. Beje, visiškai kitokioje aplinkoje – ant raudonų plytų sienų A. Juozapavičiaus prospekte esančiame salone „Jaukūs namai“. Kaip manote, ar kitokia erdvė gali paveikti Jūsų kūrinių suvokimą?
– Tikrai gali. Atrodo, tos pačios nuotraukos, bet skamba visiškai kitaip. Per parodos atidarymą „Jaukiuose namuose“ net juokavau, kad pasikartojimas buvo neišvengiamas, bet atsitiko tai, kas ir numatyta jos pavadinime.
Iš pradžių AP galerijoje viską tiksliai ir preciziškai dėliojome, kad tarpai tarp nuotraukų būtų lygūs ir pan. Planavome ją ilgokai, keletą mėnesių. Kaune viskas įvyko labai spontaniškai.
– Ką turite omenyje?
– Turėjau važiuoti fotografuoti „Jaukių namų“ vadovės Astos Kavaliauskaitės ir „Kauno dienos“ žurnalistės Šarūnės interviu. Jei atvirai, turėjau vykti netgi ne aš, o kitas fotografas, tačiau nuvažiavau aš. Salone radau ne Astą, o jos mamą Dalią, kurios paklaustas papasakojau, kad rengiu ir savo fotografijų parodas. Vėliau mama apie tai užsiminė Astai, o ši išsyk sureagavo: pasiūlė atvežti darbus į „Jaukius namus“. Taigi, ši paroda gimė dėl visiškos atsitiktinumų grandinės.
– Minėjote, kad nesate spontaniškas žmogus. Kodėl tuomet sutikote?
– Šįsyk pasielgiau kitaip, nors tie mano darbai gal net nelabai tinka eksponuoti „Jaukiuose namuose“: juk jie nejaukūs... (Juokiasi.)
Tačiau dėl terpių pakeitimo išėjo įdomiai. Pirmu atveju, Vilniuje, turėjau idealųjį variantą, antru, Kaune, ekspromtinį, ir jie abu labai atitiko parodos pavadinimą, jo koncepciją „Yrà ir ỹra“.
Nuo lygios betono sienos ir kareiviškos tvarkos iki gana atsitiktinai į salono sienas įgręžtų varžtų, ant kurių kabinome darbus iš akies. Tad iš pradžių numatyta tvarka ir koncentruotumas visiškai suiro.
– Girdėjau, kad Jūsų darbai neliko nepastebėti japonų, kurie dažnai čia lankosi. Savo santūrumu pataikėte tiesiai į dešimtuką rytietiškai estetikai?
– Iš tiesų labiausiai juos domino, ar tai, kas juose pavaizduota, yra realios vietos. Rodžiau jiems savo darbų katalogą (turiu pasidaręs juodraštinį variantą), kuriame kur kas daugiau nuotraukų iš serijos „Yrà ir ỹra“.
AP galerijoje eksponavau devyniolika nuotraukų. Kaune pridėjau dar keletą tonuotų darbų. Jie tarsi akmenėlis bate ankstesnės parodos Vilniuje požiūriu.
– Ar šis japonų įvertinimas paskatino pamąstyti ir apie galimą parodą svetur?
– Manau, tai tik laiko klausimas. Nelabai tikiu, kad Lietuvoje toms mano nuotraukoms yra akių. Manau, čia dominuoja humanistinė perspektyva, kuri, mano galva, jau užtektinai išplėtota.
– Turbūt jau daug kas klausė, bet vis dėlto, kodėl parodoje „Yrà ir ỹra“ tik dvi spalvos – juoda ir balta? Ar toks pasirinkimas leidžia geriau atspindėti pačią idėją?
– Mane fotografijoje domina iš to daugio išplėšti ką nors koncentruoto. Jau pats kadras sukarpo vaizdinį, o nespalvotas variantas atima dar ir spalvas.
Žiūrint iš kompozicijos perspektyvos, mano nuotraukos labai primityvios. Esu nufotografavęs tokių išskaptuotų sienų, kurios man asocijuojasi su pačiais primityviausiais piešiniais iš ankstyvųjų amžių.
– Kokios dar temos Jus domina ir ar visada, kai fotografuojate ne laikraščiui, mąstote nespalvotais vaizdais?
– Pastaruoju metu spalvotai gal net daugiau fotografuoju. Iš tiesų tai prisikalbėjau (juokiasi). Vienai žurnalistei minėjau, kad paprastai renkuosi nespalvotą fotografiją, o tuomet išėjo priešingai.
Spalvotos nuotraukos man jau nebeatrodo primityvistinės – gal labiau infantilios. Ryškios spalvos, formos, pasikartojimai. Vis dėlto labiau nei žmones man patinka fotografuoti tekstūrą. Nors esu sukūręs seriją „Po pietų“, kur gaudžiau momentus, kaip vaikai leidžia laiką popietinėje mokyklos grupėje.
Meninė fotografija, vėlgi, yra tarsi atsitraukimas arba pabėgimas nuo to, ką dirbu kiekvieną dieną.
Man sunku fotografuoti žmones, nes akis dažnai peršoka anapus jų ir tuomet jau veriasi perteklinis psichologinis paveikslas, o man kur kas reikšmingiau būtų sieti savo fotografiją su paviršiumi.
– Dirbdamas „Kauno dienoje“ turite būti plataus spektro fotografas: juk tenka fotografuoti ir žmones, ir gamtą, ir pastatus, ir produktus. Kaip Jums pavyksta būti universaliam?
– Mūsų mieste visko nutinka, tad tenka fotografuoti nuo avarijų iki maisto, bet tai darydamas visuomet jaučiu šiokią tokią įtampą. Tarkime, fotografuoju maistą, bet tuomet nejučia save lyginu su to dalyko profesionalais. Užtai, kai fotografuoju ne spaudai, neturiu jokio referento, jokio išorinio kriterijaus, pagal kurį būčiau vertinamas ar lyginamas. Čia irgi reikia drąsos, tik galbūt ji kitaip pasireiškia. Reikia pasikliauti vizija, iš kurios pačios gimsta jos vertinimo kriterijai.
Kartais fotografuoju ir gamtą, kai vaikštinėdamas joje randu įdomesnių tekstūrų. Nors vėlgi… čia įsivelia sentimentai ir sąvokomis apdirbta grožio samprata. Meniniu požiūriu fotografuoti gamtą ypač sunku, nes jau egzistuoja įsivaizdavimas, kas turėtų būti gražu toje srityje. Mane domina ne tik pripažintas grožis, bet ir vaizdo analizė.
Arba gėlės. Kad jas šviežiai nufotografuočiau, teko pasitelkti lėtą užlaikymą, blykstę ir t. t. Saulėlydžio irgi beveik neįmanoma nufotografuoti…
– Ar, kai fotografuojate „Kauno dienai“, irgi žiūrite, kad kadras išeitų kuo įdomesnis? Negi neužtenka iliustruoti fakto?
– Kartais toje daugybėje kadrų ieškau ko nors vizualiai aktualaus, bet jaučiu, kad dirbant tokį darbą mano jautrumas detalėms po truputį mažėja.
Renginiai, įvykiai, žmonės kartojasi. Ilgainiui imi juos matyti nebe konkrečiai, o abstrakčiai. Retkarčiais persinešu kadrą namo, į kurį galiu pasižiūrėti rimčiau, kuris mane sudomina. Kartais juo pasidaliju socialiniuose tinkluose, o kartais tiesiog pasilieku asmeniniam archyvui, nes tarp daugybės kitų kokio nors renginio kadrų jis tiesiog ištirptų.
– Kaip atrandate naujų temų ir kaip gimsta nauji fotografijų ciklai?
– Iš tiesų kartais atsiranda nuojauta, kad jau išpildžiau vieną ar kitą projektą. Su tema „Yrà ir ỹra“ irgi artėju prie minties, kad šis darbų ciklas jau užbaigtas, – idėja materializavosi. Kartoju tai sau jau keletą mėnesių, bet vis dar intensyviai fotografuoju, vis dar jį pildau.
Kai atsiranda užbaigtumo pojūtis, akys natūraliai pradeda krypti kitur. Kur? Pavyzdžiui, į fotografiją su spalvota blykste. Žiūriu, ką galiu tokiu būdu išgauti. Čia lengva paslysti, nes ryškios spalvos ne visada gali estetiškai atrodyti.
Kai pavyko padaryti vieną gražų natiurmortą su nuvytusiomis gėlėmis, ėmiau galvoti, kad galbūt vertėtų pradėti fotografuoti jas. Pradėjau pirkti visokias mažas vazeles, rikiuoti jas ant palangės, bet taip ir neįdėjau į jas jokių gėlių. Dar nežinau, į ką šita mintis išaugs ateityje. Gal pasitenkinsiu tik techniniu pokyčiu – blykste.
Naujas temas nulemia skaitomos knygos, žiūrimi filmai, klausoma muzika. Pasikeitimas šiose srityse gali padaryti įtaką. Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad kultūros sričių įtaka yra išskirtinai reikšminga. Dažniausias variantas – kai kuo nors ypatingu akį patraukia pačios gatvės. Kitą kartą bevaikščiodamas ir vėl pamatai, kas tave sudomina, – tuomet jau turi du kadrus. Paskui tris, keturis, penkis. Tada jau matai, kad tarp jų yra kažkas bendro, jungiančio. Net nežinau, koks žodis čia tiktų. Gal bendra forma?
Darbe žinau, ką reikia padaryti. Kai fotografuoju sau, tokio supratimo neturiu, nes jis kyla iš neplanuotai pamatyto vaizdo.
– Dedate tuos vaizdus į atskirus aplankus savo kompiuteryje ir laukiate, kas iš viso to išeis?
– Ypatingos nuotraukos pas mane turi atskirus skyrelius. Pavyzdžiui, „Yrà ir ỹra“ sudėtos į atskirą aplanką, kuriame yra apie 100 nuotraukų. Tame aplanke yra ir dar vienas vokelis su pavadinimu „Silpnesnės“. Kartkartėmis mėgstu jas peržiūrėti, nes vis išlenda kokia, kurią noriu ištraukti iš tremties ir pridėti prie pagrindinių nuotraukų.
– Ar po dienos darbų ir lakstymų po renginius su fotoaparatu dar kyla noras juostis per petį fotoaparatą ir vaikščioti po Kauno gatves tykant gerų kadrų sau?
– Įrankis, kai fotografuoji spaudai ir sau, yra tas pats, bet prieiga prie vaizdo – jau kita. Dėl to vakare, kad ir po ilgos darbo dienos, galiu eiti ir fotografuoti. Darbas ir yra fotografuoti.
Darbe žinau, ką reikia padaryti. Kai fotografuoju sau, tokio supratimo neturiu, nes jis kyla iš neplanuotai pamatyto vaizdo.
– Interviu pradžioje užsiminėte, kad fotografija Jus užkrėtė Urtė – tada dar draugė, o dabar žmona Urtė Dovydaitytė-Cickevičė. Ar ji dar fotografuoja, o gal perleido šį darbą ir hobį Jums?
– Kalbant apie fotografiją, Urtė panaši į jūrą. Ji nuolat banguoja. Tai fotografuoja su juostinuku, tai palieka jį ramybėje. Nepaisant sporadiškos prieigos, laikau ją gabia fotografe, kurios pastebėjimai kartais pakeičia mano požiūrį į tam tikras nuotraukas. Priešingai nei jai, man tokių ilgų pertraukų tarp fotografavimų padaryti neišeina. Kartais būna, kai vakare nefotografuoju, nerandu sau vietos. Tuomet imu į rankas fotoaparatą ir ieškau, ką galėčiau nufotografuoti namuose.
– Ar savo žmoną dažnai fotografuojate?
– Neretai, nors tai sudėtingas reikalas. Turbūt visas moteris sudėtinga fotografuoti. (Juokiasi.)
Neseniai socialiniuose tinkluose pasidalijau, kaip per septynerius mūsų draugystės metus keitėsi mano matymas fotografuojant Urtę. Galima sakyti, kad skirtingi fotografijos laikotarpiai gerai matyti tose nuotraukose, kur ji užfiksuota. Urtės dėka atradau fotografiją, o fotografija padeda vis naujai atrasti žmoną.
– Visada smalsu sužinoti, kaip fotografai fotografuoja savo vestuves. Negi patys? Juk kolegoms vertinimo kriterijai turbūt dar aukštesni?
– Per savo vestuves keletą kadrų tikrai esu padaręs pats. Neiškenčiau nepaėmęs fotoaparato. Kai ieškojome žmogaus savo vestuvėms, nenorėjome profesionalo ir nuotraukų, kur viskas būtų itin tvarkinga. Žinodami savo būdą, nelabai galėjome įsivaizduoti save švariuose vestuviniuose kadruose.
Vestuvių aš nefotografuoju: nesu linkęs sustatyti žmones. Nesu linkęs ir per daug kalbėti – mėgstu išlaikyti distanciją. Paprastai tariant, atrodo, šios srities fotografija reikalauja tam tikrų charakterio savybių, kurių aš akivaizdžiai stokoju.
– Jūsų socialiniuose tinkluose radau nuotraukų ir iš kelionių. Ar keliaudamas mėgstate fotografuoti be jokių meninių pretenzijų – tiesiog čia ir dabar?
– Darau ir turistines nuotraukas, bet tuomet jomis nesidaliju. Nebent koks kadras būtų kuo nors tikrai įdomus. Tos akimirkos skirtos artimiems žmonėms arba tiesiog prisiminimams.
Mano galvoje viskas atsiskiria nesudėtingai: turistinė fotografija, fotografija spaudai, fotografija parodai. Manau, kitos fotografijos sritys neturi įtakos mano meninei vizijai.
– Sakėte, kad negalite nefotografuoti. Ar dar yra dalykų Jūsų gyvenime, kurie būtų tokie pat svarbūs?
– Yra trys dalykai – fotografija, filosofija ir šachmatai. Šiose srityse aš kartojuosi. Neturiu atsakymo, kodėl, tik žinau, kad, nepaisant šių veiklų skirtumų, jose vienodai reikšmingas distancijos pojūtis, tiksliau, gebėjimas save lokalizuoti.
Kodėl baigęs mokyklą pasirinkau filosofiją? Toks klausimas kelia pagundą sukurti mitologinės prigimties priežastį, grindžiančią pasirinkimą. Aišku, galiu pasakyti, kad mane domino epistemologiniai klausimai ir kad nemačiau savęs jokioje specifinėje srityje... Visgi toks atsakymas, vargu, ar turi ką nors bendro su padarytu sprendimu. Tėvai irgi man turėjo klausimų, ką baigęs studijas veiksiu. Aš jiems šiek tiek meluodavau, kad gyvensiu iš straipsnių rašymo ir pan., bet iš tiesų nė negalvojau apie darbą. Tuo metu man buvo įdomu suprasti mąstymo veikimo principus, na, bent taip man atrodė.
Naujausi komentarai