Žalia kalva, apipinta laiptais

Kaunas – miestas, įsikūręs upių sandūroje ir natūraliai pasidalinęs į keletą kalvų. Kadangi miestas augo ir plėtėsi pirmiausia ant kalvos šlaitų, o populiariausias susisiekimas buvo pėsčiomis, šioje dalyje atsirado daug laiptų. Bene gražiausi ir garsiausi iš jų – prestižiniame Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai. Statant juos 1936 m. (inžinierius Feliksas Vizbaras, projektuotojas architektas Stasys Kudokas) atsižvelgta ne tik į pagrindinę funkciją – kvartalą sujungti su centru, bet drauge daug dėmesio skirta ir estetiniam vaizdui. Tarpukariu jie netgi pradėti laikyti vienu iš Kauno simbolių.

Kauko laiptai choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus. Tai jai – labai artima ir turtinga vieta, kuri buvo pamiršta ir kurį laiką visai apleista.

„Tą grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti. Tad pradėjusi dirbti su bendruomenių programomis, gilinau šią idėją,“ – dalinosi šokio menininkė.

Režisierė drauge kurti pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę, o tuomet pradėjo rinkti gyvąją istorinę medžiagą Žaliakalnyje. Kūrėjos konsultavosi su istorikais Jonu Oškiniu, Raimonda Rickevičiene, Algirdu Markūnu. Kuriant naujus, ekskursijai skirtus kostiumus bendradarbiaujama su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dizaino katedra ir kostiumų dailininke Radvile Kisieliūte Kaikariene. Scenografiją stato Simonas Šidlauskas, o kūrybinė procesą papildo Kauno dailės gimnazijos moksleivių idėjos. Bendradarbiaujama su „Pelėdų kava“.

Šiuo metu spektaklio užkulisiuose intensyvu: rašoma dramaturgija, surinktų pasakojimų įgarsinimui ieškoma balsų, atlikti pirmieji žingsniai muzikinėse paieškose su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku, vyksta kostiumų kūrimas, o birželio pradžioje jaunuosius dailininkus pakvies ir scenografijos dirbtuvės.

A. Aleksandravičius nuotr.

Ekskursijoje pasirodys ir Žaliakalnio senjorų choro „Aušra” senjorės, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos mokiniai. Idėjos autorė I. Puišytė-Šidlauskienė dalinasi, jog statant šį pasirodymą svarbus vietos bendruomenių įsitraukimas, o pats kūrybinis procesas kiek kitoks, nei tuomet, kai dalyvauja tik kūrėjų komanda.

Žaliakalnio pjūvis

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ pasakojimui kurti pakviesta dramaturgė Lina Laura Švedaitė mielai leidosi į gilesnę pažintį su mikrorajonu: „nors esu vilnietė, šis rajonas man jau anksčiau buvo palikęs labai didelį įspūdį. Kadaise vaikščiodama įsivaizdavau čia gyvenančius rašytojos Astridos Lindgren pasakojimų veikėjus. O pradėjusi rinkti gyventojų istorijas supratau, kad Žaliakalnis ypatingas būtent tuo, jog jame labai stipri bendruomenė. Žmonės čia jaučiasi esantys gatvės šeimininkai – nelaukia kol vieša erdve pasirūpins savivaldybė, o žiūri kaip į savo turtą. Čia pasijaučiau kaip namuose: visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi ir viešomis erdvėmis, čia labai daug meilės tiek istorijai, tiek dabarčiai...“ – pasakojo dramaturgė.

Lina Laura Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli būtent todėl, kad nuostabiausi kūrybiniai momentai – kai žmonės atsiveria. O tokių istorijų „Pakopa po pakopos“ labai daug! Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį. Įžvelgti ką jos sako apie mus pačius. Ir nors labai jaudina kiekviena istorija, keletas labiausiai įsiminusių – tai vaizdinius keliantys nutikimai karo metais, žaidžiant lėlėmis, ar išgyvenant rajono skurdą laukiniais devyniasdešimtaisiais.

„Vaikystėje baisiai daug laiko praleisdavau viena su kate (kaip ir šiandien, beje). Labai mylėjau lėles, žaidžiau su jomis iki gėdingai vėlyvo amžiaus. Buvau įtikėjusi, kad jeigu lėlei suleisi vištos kraujo, ji atgis. Prisimenu, stoviu verandoje ir žiūriu į viščiukus, kuriuos augino močiutė. Jie labai greitai užaugdavo, per savaitę.“

E. Kinaičio nuotr.

„Po karo grįžau į Žaliakalnį. Ruošiausi eiti į mokyk­lą. Mama praskleidė mano plaukus, o ten blizga – vienos glindos. Trynė actu, nepadėjo. Tėtis neištvėręs ištraukė mašinėlę ir plikai nuvarė. O mama nupirko beretę, žalią tokią. Ėjau į Salomėjos Neries mergaičių gimnaziją, kurioje mokė mokytojai, studijas baigę Freiburge, Paryžiuje, Sankt Peterburge“, – dalinosi L. Švedaitė.

Netolimoje praeityje Žaliakalnis, anot dramaturgės, buvo pilnas nusikaltėlių.

„Dar visai neseniai Žaliakalnis buvo juoda skylė. Aplūžę Kauko laiptai, nutriušę mediniai namai, vagystės, užpuolimai, alkoholizmas. Mes augindavome žemuoges, prisimenu, išeinu ryte į lauką, ant žolės dar rasa, o jos jau nuskintos. Ir pomidorai nuskinti. Arba padedu kokį geležies gabalą – nebėra.“

Menininkė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog istorijos surinktos tiesiai iš gyventojų – taip pavyko atrasti gyvosios istorijos trupinius, kurie dabar dar likę, o vėliau nueina po žeme. Nors tos medžiagos labai daug ir nėra lengva ją suvaldyti, kūrybiniu procesu kūrėjos labai džiaugiasi.

„Pasinėrusi pradėjau tuo gyventi, kiekvieną dieną būnu su tuo, renkame istorijas, ieškojome išskirtinų žmonių, su jais kontaktavome. Jaučiame, kas yra Žaliakalnis ir koks jo pulsas. Tai neeilinis ir įdomus kūrybinis procesas, kuomet dirbame su žmonių prisiminimais. Mūsų tikslas – kad gyvoji Žaliakalnio atmintis išliktų ir ją galėtų išgirsti Kaune gyvenantys vaikai, jaunimas ir miesto svečiai.“ – sakė I. Puišytė-Šidlauskienė.

Mitiniai maži žmogeliai – atgyja

Žaliakalnyje esantys Kauko laiptai mena čia buvusius turgelius, vietinių gyventojų ir praeivių istorijas. Legendos byloja, jog šios erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje.

„Kaukai manimi pasitiki ir ateina į galeriją „Kaukas Žemuogių pievelėje“, – šypsojosi A. Ramūnaitė. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistišus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos. Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus.

„Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi! Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo...” – dalinosi Aistė Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.

Šokio ekskursijos „Pakopa po pakopos“ premjera vyks rugpjūčio 6 dieną. Tai – Žaliakalnio festivalio dalis, kuriama drauge su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.