Pedagogė, turinti floristės gyslelę

Šiuo metu Živilė dirba vaikų darželyje ir prisistato kaip ikimokyklinio ugdymo pedagogė. Labiausiai jai patinka dirbti su ankstyvojo amžiaus vaikais – dvejų trejų metų pipirais. Pati darželio košės ragavusi labai trumpai – tik dvi savaites.

„Buvau be galo jautrus vaikas. Mane jaudino nepažįstami žmonės, nauja aplinka. Nepritapau. Užtai dabar labai gerai suprantu tuos vaikus ir žinau, ką jie jaučia, kai mamos juos palieka darželyje“, – atvirauja ji.

Ar moko mažuosius darželio auklėtinius kurti panašius floristinius atvirukus iš gamtinių medžiagų? „Norinčius mokau piešti, bet labiau gilinuosi į tai, ko trokšta kiekvienas vaikas. Tikrai ne į tai, ko noriu aš“, – šypsosi pašnekovė, vaikystę praleidusi išskirtinėje Kauno rajono vietoje – viename ryškiausių renesanso dvarų Lietuvoje.

Augo dvare kaip princesė

Tuo laikotarpiu Raudondvario dvaro statiniai priklausė Agroinžinerijos institutui. Jo darbuotojui, Živilės tėvui, buvo pasiūlytas žinybinis butas dvaro teritorijoje.

„Jis nebuvo menininkas – dirbo su metalais. Mama jau laukėsi manęs, kai papuolėme į tas gražias, iškiliausių Lietuvos didikų kadaise valdytas erdves“, – pasakoja Živilė ir priduria, kad dienų dienas ji leisdavo tarsi princesė, uždaryta Raudondvario dvaro kieme, kuriai išeiti į kitą pasaulį, esantį už didelių vartų, buvo nevalia.

Moteris prisimena, kad jai augant dvaro teritorijoje buvo net penki gėlynai. Dvaro gyventojai ir svečiai galėdavę gėrėtis rožėmis, narcizais, flioksais, astilbėmis, o prie pat pilies akį traukė sunkiažiedžiai bijūnų krūmai.

Kadangi darbuotojų vaikų kieme susirinkdavo nemažai, išdykėliai prisigalvodavo visokių pramogų. Dauguma jų buvo susijusios su gėlėmis. Iš įvairiaspalvių gėlių žiedlapių mergaitės klijuodavosi nagus, darydavo sekretus ir pan.

„Aš buvau atsiskyrusi nuo kitų, tokia individualistė, vienišė. Netraukė manęs nei darželis, nei draugai. Už tai, kiek save atsimenu, visą laiką piešiau, lankiau keramikos būrelį“, – pasakoja Ž.Šulmeister ir siūlo susirasti mediatekoje LRT laidą „Draugiška Lietuva“. Pasirodo, senuosius Raudondvario gyventojus neseniai kalbino per Lietuvą keliaujantys LRT žurnalistai.

Pravertė floristikos kursai

Būtent margaspalviai gėlynai, vasaromis apgulę dvaro erdves, tapo neatsiejama Živilės vaikystės žaidimų dalimi ir pastūmėjo mergaitę piešti, tapyti, kurti grožį.

Nenuostabu, kad meniškos prigimties siela studijoms pasirinko A.Vienožinskio menų fakultetą (dabar – Kauno kolegija) ir gavo dailiojo apipavidalinimo meistro diplomą. „Išsipildė mano didžiausia svajonė – studijuoti menus šioje mokykloje“, – džiaugiasi Živilė, iškart po mokslų baigimo sumaniusi užsirašyti į floristikos kursus, kurie ir paskatino floristinių atvirukų kūrybos pradžią.

Sykį mergina negalėjo dalyvauti keliose paskaitose, o darbas, už kurį reikėjo atsiskaityti, buvo... floristinis atvirukas. „Kadangi nebuvau, kai kolegės jį gamino, neberadau ir kokybiškos gamtinės medžiagos – tik nuo jų darbo atlikusias žiedlapių atplaišas, kurios labiau panašėjo į šiukšlytes. Žiūrėjau valandėlę ir galvojau, ar įmanoma iš jų ką nors gražaus padaryti“, – kapstosi po senus prisiminimus floristė, tąkart atviruke pavaizdavusi kažką panašaus į kopėčias, vedančias į dangų.

Nedrąsiai parodžiusi savo sukurtą koliažą dėstytojai, Živilė buvo maloniai nustebinta, kai ši ėmė garsiai kviesti moteris jo pasižiūrėti ir vadino Živilės atviruką tikru meno kūriniu. Netikėtas įvertinimas paskatino merginą eksperimentuoti toliau.

Kūryba praskaidrino buitį

Sūnaus Andriaus gimimas, motinystės atostogos buvo šaunus laikas kūrybai „Tereikėdavo užmigdyti mažylį ir jau galėdavau klijuoti žiedlapius, piešti“, – prisimena Živilė.

Po dvejų metų, gimus dukrytei Emilijai, Živilė toliau ieškojo savęs džiovintų žiedlapių karalystėje, kurioje jautėsi tarsi princesė.

„Iš pradžių gėlių lapelius džiovinau tarp senų knygų puslapių. Kiekvieną stengiausi padėti kuo taisyklingiau, kad jis sudžiūtų kuo lygiau ir tobuliau. Kol vieną sykį tą knygą pasigavo Andrius ir viską išpurtė. Neturėjau nei laiko, nei jėgų viską tvarkyti, tad greitai sukaišiojau žiedlapius ir leidau jiems sudžiūti bet kaip“, – pasakoja ji.

Pasak Živilės, ji labai nustebo, kad iš tokių netobulų lapelių – vietomis kreivų, perlenktų, netgi suplyšusių – kurti buvo dar geriau. Jau bus devyniolika metų, kai floristė atrado savo hobį – tiek pat metų skaičiuoja ir jos pirmagimis Andrius.

Turi ištikimų gerbėjų

Kai augino vaikus, floristiniai atvirukai buvo jos darbas. Be galo malonus ir teikiantis kūrybinio atokvėpio nuo buities.

Šiuo metu Živilė jį vadina maloniu širdžiai hobiu. Menininkė turi savo kūrybos gerbėjų, kurie kasmet pradžiugina artimus žmones būtent jos floristinėmis miniatiūromis.

„Vasaromis sulaukiu nemažai užsakymų. Yra žmonių, kurie draugams, giminaičiams sutuoktuvių, gimtadienio, Motinos dienos ar šv.Kalėdų proga nori padovanoti unikalių atvirukų. Kiti pas mane užsisako išskirtinių pakvietimų vestuvių puotai ar vaiko krikštynoms. Stengiuosi jų nenuvilti. Visi mano atvirukai – skirtingi, kaip kad ir gamtoje nerasite nė vieno tokio paties žiedlapio“, – tikina ji.

Įdomi menininkės idėja, kuri sparčiai populiarėja, yra atvirukų kūrimas iš proginių gėlių puokščių. „Tai gali būti kad ir jaunosios puokštė, kurios keletą gėlių aš sudžiovinu, o vėliau iš jų žiedlapių kuriu floristinį paveikslėlį. Jis primena jauniesiems džiugią dieną, išlieka ateities kartoms“, – originalia idėja dalinosi autorė.

Subtilu: „Visi mano atvirukai – skirtingi, kaip kad ir gamtoje nerasite nė vieno tokio paties žiedlapio“, – tikina floristė / Ž. Šulmeister asmeninio archyvo nuotr.

Paroda suteikė drąsos

Iki šių dienų ji mena savo pirmąją floristinių miniatiūrų parodą Kirgizijoje, su kuria atstovavo Lietuvai prieš daugiau nei dešimt metų. Kvietimą menininkė gavo iš Lietuvos ambasados Kazachstane, o jos darbais labiausiai žavėjosi ten gyvenantis lietuvų kilmės režisierius Algimantas Vidugiris.

„Jis liepė man tikėti savimi, o išsirinkęs vieną paveiksliuką paprašė atsargiai nuplėšti jį nuo pasporto ir pasirašyti. Taip ir padariau“, – prisimena padrąsinančius žodžius.

Iki tol Živilė pasirašydavo labai kukliai – ant darbų palikdavo tik miniatiūrinius savo inicialus. Po tos kelionės ją tarsi kas perkeitė. Živilė ėmė pasirašyti plačiai ir drąsiai, rengti autorines parodas. Taip, kaip jai linkėjo režisierius.

Per tiek laiko jau sužinojau, kurie žiedlapiai džiūdami pakeičia spalvą, o kurie išlieka ryškūs lyg vakar skinti.

Kokias gamtines medžiagas naudoja floristė? Daugiausia – gėlių žiedlapius, bet kartais klijuoja ir mažyčius, jaunus, plonus medžių lapelius. Mėgstamiausios jos gėlės – sinavadai, piliarožės, tulpės.

Paprašyta išduoti bent vieną floristinio atviruko gaminimo paslaptį, ji nesispyrioja. Sako, kad nieko ypatingo čia nėra. Vietoj klijų naudoja skiestą lipalą, o žiedlapius atsirenka pagal vidinę intuiciją ir iš ilgametės praktikos patirties. „Per tiek laiko jau sužinojau, kurie žiedlapiai džiūdami pakeičia spalvą, o kurie išlieka ryškūs lyg vakar skinti“, – paaiškina ji.

Gėles vadina Dievo kūriniais

Ž.Šulmeister miniatiūrų temos pačios įvairiausios. Kas išeis, kūrėja iš anksto nežino: viską diktuoja žiedlapiai. Stumdo, dėlioja juos pažėrusi tarsi mozaiką, o paskui staiga išvysta angelą ar siuvimo mašiną. Vis dėlto, pabrėžia, jos miniatiūras jungia bendra filosofija – prisikėlimas.

„Kai nužydi gėlė, metame ją į šiukšlių kibirą. O aš dalį žiedlapių sudžiovinu ir prikeliu naujam gyvenimui!“ – kalba floristė, be galo mėgstanti visas gėles ir priimanti jas kaip tobulus Dievo kūrinius.

Moteris ne tik kuria, bet ir domisi kambarinių gėlių bioenergetika, žino, kurios gėlės žmogų harmonizuoja, o kurios, priešingai, išbalansuoja. Teorija išbandyta ir jos pačios namuose. Moteris sako, kad visai nepelnytai pamiršome močiučių pelargonijas, anksčiau gausiau puošdavusias namų palanges. Juk jos valo orą, naikina virusus! Živilė pelargonijų turi daugiausia. Vasarą jas išneša į lauką, o žiemą susigrąžina vidun.

Nederėtų namuose laikyti kaktusų aštriais, ilgais spygliais, nes nuo jų sklinda labai stipri, netgi agresyvi energija, galinti išbalansuoti žmogų. Jų vieta nebent prie kompiuterio – puikiai sugeria spinduliuotę.

Prie netinkamų žmogui augalų Živilė mini ir aštrialapę juką, o štai panašią į ją draceną giria ir sako esant draugišką žmogui. Kaip ir sanpauliją, vadinamąją kambarinę žibutę.

Kambarinių augalų žiedlapių moteris savo atvirukų gamybai nenaudoja – per ryškūs. Jai labiau patinka švelnios pastelinės spalvos.

Įsibėgėjusią vasarą Živilė žada pasitikti tapydama ant vienos iš savo kambario sienų – pildys seniai sau duotą pažadą. Ir, žinoma, kurs floristinius atvirukus.