"Ankstyviausi mano prisiminimai apie kiną siejasi būtent su kino salėse rodomų seansų kuriama atmosfera. Čia ir darbuotoja su žibintuvėliu rankoje, "Pathé" naujienos, per pertraukas – pardavėja su pintu krepšeliu, pilnu ledų, ir dar ne taip seniai egzistavę tęstiniai seansai: įeidavome ir išeidavome, kada panorėję... Prisimenu, kaip kartu su jaunėliu broliu priversdavome mamą triskart iš eilės žiūrėti tuo metu naujausiąją "Disney" animaciją, filmą su Louisu De Funesu, Bourviliu, Fernandeliu ar Jeanu Marais. Juk kinas kine – tai daugiau nei tik filmas", – prisimena Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Jeanas Marie Sani.

– Visai neseniai tapote Prancūzų instituto Lietuvoje direktoriumi. Su kokiais tikslais ir idėjomis atvykote į mūsų šalį? Kokius pirmuosius įspūdžius paliko lietuviai?

– Manau, yra būtina suprasti faktą, kad neturėtume nieko daryti nebendradarbiaudami su lietuviais. Prancūzų kultūra pasižymi labai stipriu identitetu bei galia vystytis ir tobulėti pati. Nepaisant to, patys įdomiausi projektai gimsta iš lietuvių iniciatyvos. Šiuos mes galime įgyvendinti kartu, taip stiprindami frankolietuviškosios kultūros suvokimą. Savo veikla įtraukiame gausybę valstybių ir dirbame drauge, atsižvelgdami į priemonių trūkumą ir priimdami reikalingus pasirinkimus. Mūsų tikslas – skatinti žmones prisiliesti prie įvairovės: kultūros, kino, šokio, muzikos, vizualiųjų menų, fotografijos. Taip pat svarbu gerinti diskusijos aktualiais Prancūzijos ir Lietuvos visuomenei klausimais lygį. Tai "Naujų žvilgsnių į šių dienų pasaulį" programa.

Prisiminus pirmuosius įspūdžius Lietuvoje... Manau, kad, kaip ir daugeliui prancūzų jų atvykimo į Lietuvą dieną, labiausiai į akis krinta paradoksas tarp mažiau žinomų Europos valstybių Prancūzijoje ir to, ką pamatai pasivaikščiojęs Vilniaus gatvėmis. Iškart ryškėja istorinis ir kultūrinis visuomenės ir šalies turtingumas. Mano sutikti lietuviai lengvai užmezga kontaktą ir pasižymi profesionalizmu. Tad viskas, ko reikia tam, kad įsilietum į aplinką, tarsi padėta ant lėkštutės!

– Kaip galėtumėte apibūdinti mūsų santykį su prancūzų kultūra ir jos reprezentaciją mūsų šalyje?

– Atrodo, kad prancūzų kultūra Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, yra labai svarbi. Vertybės ir kultūra, tampančios bendru vardikliu, kitose šalyse pripažįstamas taip pat, kaip ir Lietuvoje. Manau, kad šis santykis gali apsunkinti du dalykus. Viena vertus, dviejų šalių sąveiką, kaip vystymosi sąlygą, kita vertus, šiuolaikinės mokslinės kultūros pripažinimą, naujų kūrybos formų atsiradimą.

– Koks buvo jūsų kelias iki Prancūzų instituto Lietuvoje? Kokią atsinešate patirtį ir kokiais būdais ją išnaudojate kiekvieną dieną?

– Kelerius metus dėsčiau biologiją vidurinėje mokykloje, vėliau dirbau interaktyvaus mokslo centre ir muziejuje Paryžiuje. Užimdamas įvairias pareigas, siekiau suartinti plačiąją visuomenę ir mokslo pasaulį. Teko dirbti ir su viešaisiais ryšiais, planuoti ir įgyvendinti įvairias kultūrines ir visuomenines programas. Buvau atsakingas ir už kultūrinį vystymą, dirbau nacionalinėje muziejų sąjungoje – organizacijoje, kuri vykdo projektus kartu su didžiausiais meno muziejais Prancūzijoje ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautinėje erdvėje. Vėliau Nacionaliniame natūraliosios istorijos muziejuje Paryžiuje buvau atsakingas už zoologijos sodo reorganizaciją sostinėje. Per visą tą laiką įgijau tarptautinių projektų patirties – tai motyvavo mane darbui už Prancūzijos sienų. Be to, turiu patirties švietimo, kultūros, komandos valdymo ir administravimo srityse. Tai padeda atlikti savo pareigas Prancūzų institute Lietuvoje, kuris, nors ir susietas su Prancūzijos ambasada, dažnai veikia kaip įmonė.

– Tik atvykus į Vilnių, jums iš karto teko įsisukti į prancūziško kino festivalio "Žiemos ekranai" planavimą ir realizavimą. Kada įvyko jūsų pirmasis susitikimas su kinu, kokias emocijas, prisiminimus jis paliko?

– Viena vertus, kino industrija Prancūzijoje yra vienas populiariausių menų, tačiau, antra vertus, tai sritis, kuriai mūsų šalis visuomet teikė ypatingą reikšmę. Nuo pat brolių Lumiere'ų, išradusių kiną, iki šiandien kuriamų juostų, savanoriškai remiamų visuomenės. Ši iniciatyva ne tik leidžia paskatinti kino profesionalų ir specialistų mainus tarp Prancūzijos ir Lietuvos, bet ir atveria galimybes Lietuvos visuomenei pamatyti šių dienų ir ankstesniuosius prancūziškus filmus. Turėkime omenyje prancūziško kino vietą pasaulinėje industrijoje – tai puiki priemonė visiems įsismelkti į prancūzišką kultūrą ir pačią Prancūziją. Kaip ir daugybės kitų mano kartos žmonių, mano pirmasis kontaktas su kinu nukelia į vaikystę. Laikus, kai televizija neturėjo tokios svarbos visuomenėje, o interneto galimybės buvo nepažįstamos. Mums tai buvo pirmasis kontaktas su menu, durys į pasaulį ir pramogas.

– Kaip manote, su kokiais iššūkiais susiduria prancūziškos kultūros skleidėjai Lietuvoje? Prancūzų institutas yra plačiai žinomas mūsų šalyje dėl kursų ir renginių kokybės, tačiau ar to gana?

– Tai, kad Prancūzų institutas Lietuvoje atpažįstamas, yra labai teigiamas dalykas. Būtent to formuojamu kapitalu svarbu remtis tobulinant mūsų veiklą. Kalbų mokymasis yra vienas geriausiai veikiančių ir didžiausią naudą kuriančių mūsų projektų – negalima jo apleisti. Vis dėlto Prancūzų institutas Lietuvoje veikia šalia Prancūzijos ambasados ir savo darbą remia Prancūzijos kultūrine veikla Lietuvoje. Jį apibūdina šie bruožai: visuomet dirbti su partneriais Lietuvoje, veikti visose valstybėse, pasiūlyti galimybes naudotis įvairiomis kultūros formomis ir jas skleisti, akcentuojant svarbiausias aktualijas, bei įprasminti abiejų kultūrų sąryšį. Mes savo veiklą adresuojame frakofonams ir besimokantiesiems prancūzų kalbos, tačiau dar kita svarbi mūsų misija – skleisti prancūzų kultūrą lietuviškai. Juk nebūtina kalbėti prancūziškai tam, kad suprastum Prancūziją, jos vertybes ir kultūrą.

– Kaip trumpai, tačiau nešabloniškai, be stereotipų apibūdintumėte šiuolaikinę prancūzų kultūrą? Kokius išskirtumėte panašumus ir skirtumus su lietuvių kultūra?

– Mano manymu, šiandien prancūzų kultūra yra charakterizuojama savo gyvumu: savyje ji talpina visas taikomojo, šiuolaikinio ir skaitmeninio meno, kino ir literatūros priemones bei formatus, kartais netgi tuo pat metu. Tai atveria klasikinės kultūros ir šiuolaikinės kūrybos bendradarbiavimą, kuris apima platų įvairių visuomenės sluoksnių žmonių ratą. Lietuva nestokoja bendrų su Prancūzija kultūros šaknų, tačiau jūsų šalį diferencijuoja kita – Šiaurės ir Rytų Europos – istorija. Nepaisant to, ji, kaip ir Prancūzijoje, kuria stiprią nacionalinę tapatybę ir aiškiai transliuoja kultūrą pačios Europos viduje. Tad aš esu šokiruotas matydamas tokį platų kultūrinių renginių ir pasiūlymų spektrą bei kaip jie noriai ir gausiai lankomi.

– Nuo ko patartumėte pradėti jaukintis prancūzų kalbą ir kultūrą? Galbūt kinas ir yra toji patraukliausia forma?

– Pati lengviausia forma susipažinti su prancūzų kultūra, be jokios abejonės, yra kinas ir literatūra. Abi jos – laisvai prieinamos, populiarios ir leidžia įveikti kalbos barjerą. Muzika, šokiai ir skulptūros menas taip pat gali tapti efektyviomis priemonėmis giliau suprasti ir įsisavinti prancūzų kultūrą. Papildomomis priemonėmis kalbai mokytis tikrai galime laikyti iš žiniasklaidos, kursų, kelionių gaunamas žinias ir patirtis. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad kalbėti prancūzų kalba ir ją suprasti yra svarbu. Tačiau gilintis į prancūzų kultūrą galime ir lietuvių kalba. Netgi Lietuvoje.

– Kuris iš šių metų "Žiemos ekranų" festivalio filmų suintrigavo, kurį būtinai norite pamatyti?

– Manyčiau, kad mane asmeniškai labiausiai intriguojantis festivalio faktas – kad festivalio "Žiemos ekranai" pagrindinėje programoje "Susitikimai" ir retrospektyvoje "(Ne)tikros istorijos" turime progą pasiūlyti pačių naujausių ir įvairiausių formų (dokumentikos, fantastikos, dramos, komedijos, eksperimentinio kino, nepriklausomos kino industrijos) šių dienų ir paskutinių dešimtmečių filmų rinkinį. Trumpai tariant, šio festivalio programoje kino atradimai ir Prancūzijos kultūra neatsiejami nuo patyrimo džiaugsmo ir malonumo.

– Ko pats asmeniškai ieškote kine: siužeto intrigos, formos paveikumo, įtaigių dialogų, aktualių temų?

– Nebūsiu labai originalus teigdamas, kad šiais streso kupinais skubos laikais mes ieškome kažko, kas teiktų malonumą ir išblaškytų. Tačiau šis tikslas bus pasiektas tik tada, jei ta pramoga leis mums permąstyti ir kelti klausimus apie žmonijos egzistenciją, visuomenės evoliuciją. Taip pat filmuose man patinka laukti intrigos, analizuoti personažų psichologiją ir jų portretus. Kine vertinu tai, kas verčia mane keliauti visomis šio žodžio prasmėmis.

– Kuri meno forma iš esmės jums artimiausia? Ar esate susidūręs su menine kūryba?

– Visos meno formos yra svarbios ir būtinos. Juk būtent menas mus verčia augti kaip asmenybėms. Jis įgalina ryšį tarp žmonių ir leidžia pasijusti gyviems gamtoje ir kultūroje. Mano požiūriu, pati prieinamiausia meno forma yra muzika. Ji turi galią sukurti emociją.

Svečiuosis ir Kaune

Į Kauną festivalis "Žiemos ekranai" atkeliaus vasario 3 d. – jį pradės filmas "Augustina". Šiųmečio festivalio tema "Susitikimai". Ji atspindi nuolatinį renginio atsinaujinimą, dėmesį naujiems vardams ir veidams kino ekranuose, paskatą pažinti įvairų požiūrį į pasaulį. Pagrindinėje programoje – platus spektras aktualių klausimų ne tik žmogui kaip visuomenės, šeimos nariui, bet ir kaip individui, kūrėjui. Tarp ilgametražių filmų debiutų bus pristatyta Emilie Brisavoine dokumentinė juosta "Polina ištrūksta". Joje režisierė dvejus metus fiksuoja netipinės savo šeimos gyvenimą ir Polinos paauglišką maištą. Bus leistasi į kino tiesos paieškas – uždraustą montažą, nunykusį užkadrinį balsą, nugludintos estetikos, tęstinumo atsisakymą – retrospektyvos programoje pristatydami "(Ne)tikras istorijas", kuriose narstomas amžinai neišsprendžiamas tiesos ir melo santykis. Kad ir kaip šios istorijos skirtųsi, visos jos paspęs žiūrovui savus spąstus – temos, turinio, tekstūros, tikrovės ar iliuzijos. Retrospektyvoje bus pristatoma režisierių Maurice’o Pialat’o, Claude’o Chabrol’io, Josepho Losey, Jean'o Renoir'o klasika, Chris’o Marker’io, Nicolas Philibert’o dokumentika, taip pat vieni naujesnių Gustave’o Kevern’o ir Benoit Delépine, Hubert’o Vielo, Sebastien’o Betbeder’io ir Maiwenn darbai. Visus juos vainikuos Alaino Cavalier’o "Tėvas", laikomas vienu keisčiausių kada nors Kanų kino festivalyje rodytų filmų.

Festivalyje – ir animacijos seansai, skirti ne tik jauniesiems žiūrovams, bet ir piešinių bei muzikos magija besižavintiems kino mėgėjams: nuotykių "Karalius ir paukštis", sukurtas pagal Jacques’o Prevert‘o scenarijų, ir Cezario apdovanojimą už geriausią muziką gavusi Sylvain’o Chomet juosta "Belvilio trynukės".