Kalbos svarba
A. Štegeris kūrybinį kelią pradėjo kaip poetas. Jis – aktyvus literatūros festivalių ir literatūrinių skaitymų dalyvis. Viešnagės Kauno literatūros savaitėje priežastis – didelio susidomėjimo visoje Europoje susilaukęs jo romanas „Neverendas“.
Slovėnijai svarbi jų kultūra ir kalba, turinti daugiausia tarmių Europoje. Nors jo gimtoji šalis ir labai maža, A. Štegeris sakė norįs dalytis jos mikroidentitetu, todėl susitikime kalbėjo slovėniškai.
Rašytojas rengia literatūrinius skaitymus, kartu su akordeonistu organizuoja poetinius performansus. A. Štegerio gebėjimas užmegzti ryšį su auditorija atsiskleidė ir susitikime Kaune. Svečias pasirodė esąs virtuoziškai balso tembrą valdantis skaitovas, savo emocinga kalbėsena, ryškiu poetinę prigimtį atskleidžiančiu estetiniu stiliumi gebantis prikaustyti klausančiųjų dėmesį. Jo skaitomas prozos tekstas skambėjo kaip eilėraštis, rašytojas pabrėžė savo poziciją: apie svarbius dalykus kalbėti aiškiai, be užuolankų ir patetikos.
Bandydami apsaugoti savo kalbą, turime išlikti realistai, nes jau nuo romantizmo poezijos laikų kalba yra smarkiai pakitusi.
A. Štegeriui kalba – raktas į kūrybos pasaulį. Būdamas rūpestingas tėvas, jis galvoja, ką galėtų padaryti dėl savo sūnaus, kad jis išliktų besikeičiančiame pasaulyje, pvz., stengtis padėti jam išmokti ir kitų kalbų, kad ir lietuvių.
Ieškodamas sąsajų su Lietuva, A. Štegeris pažymėjo, kad abiejų šalių literatūroje gyvas poeto kultas, didelė kitų kalbų įtaka. Šalia Slovėnijos – didelės tautos, kalbančios vokiškai, prancūziškai, Lietuvoje – vis daugiau kalbančių ir rašančių anglų kalba. „Rašo angliškai ne todėl, kad anglų kalbą moka geriau, bet taip atrodo „kiečiau“, – replikavo svečias. Anot A. Štegerio, bandydami apsaugoti savo kalbą, turime išlikti realistai, nes jau nuo romantizmo poezijos laikų kalba yra smarkiai pakitusi. O ir kasdienis gyvenimas byloja apie kitokią realybę: apsilankęs prekybos centre Lietuvoje sako nematęs skirtumo tarp tokio paties prekybos centro Slovėnijoje.
A. Štegeris save laiko poetu. Kurdamas prozą, įsivaizduoja rašantis eilėraštį, kuriame yra siužetas, konfliktas, herojai, charakteriai. Tačiau ką bekurtų – eiles ar prozos tekstą – norį, kad jo kalba būtų gyva, ne tokia bedvasė, kurią kasdien girdime iš medijų.
Tapatybės paieškos
Kuo ypatingas romanas anglišku pavadinimu „Neverendas“? Savo pasakojimą, autorius pradėjo nuo romano priešistorės ir istorijos apie Jugoslaviją. Slovėnija buvo viena iš šešių Jugoslavijos Federacijos respublikų. Jugoslavijos griūtis prasidėjo karu, kuriame būta ir genocido. Rašytojas prisiminė, kad tuomet žmonės ieškojo, kam galėtų papasakoti apie savo realybę. Nors pats A. Štegeris nepatyrė karo, ši tema jo neaplenkė: žmona buvo kilusi iš Belgrado, kurį, prasidėjus neramumams, turėjo palikti.
Karo tema A. Štengeriui kaip menininkui tapo svarbi tik tuomet, kai dingo spaudimas rašyti. Jos ėmėsi sulaukęs vieno laikraščio pasiūlymo parašyti trumputę istoriją karo tema, ir suprato niekaip negali sustoti. Taip per pusantrų metų radosi 150 trumpų istorijų. „Jaučiausi lyg kažkas būtų paspaudęs mygtuką“, – prisiminė A. Štegeris.
Parašęs istorijas suvokė: jose nėra konteksto, kažko trūksta. Būtent tada ir prasidėjo šio romano istorija. Romanas – romane. Į karinius konfliktus negalima žiūrėti be tam tikro istorinio cinizmo. Šis romanas ir atskleidžia tai, kaip žmonės išgyvena istorinį cinizmą.
A. Štegerio romane vaizduojamas Slovėnijos likimas karo, kuriame susipynusios šaliai ir šiandien aktualios temos, metu. Tai pasakojimas apie vietovę, kurioje išnyksta visi vardai ir vietovių pavadinimai.
Romano išleidimas buvo ryškus įvykis Slovėnijoje, kur kilusi susidomėjimo Jugoslavija banga provokavo atsakyti į klausimą, kiek Slovėnija jaučiasi esanti Jugoslavijos projekto paveldėtoja. Šia komunistine šalimi domisi, nostalgiją jai jaučia net ir joje niekada negyvenę jauni žmonės – A. Štegeris tai įvardijo kaip jugonostalgiją. Rašytojas svarstė, kad tai – ne unikalus reiškinys: subyrėjus bet kokiai didesnei šaliai, imperijai, žmonės ima ją demonizuoti arba atvirkščiai, idealizuoti.
Literatūros vaidmuo
A. Štegerio manymu, literatūra yra meno, kuris į įvykius reaguoja ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laikui, rūšis. Šiais laikais rašomos knygos skirtos ekologiniam, LGBT ar neonacių judėjimui, rašomos niekam konkrečiai neskirtos knygos ir tokios, kuriomis norima paliesti žmogų. Tačiau jei skaitytojai netiki literatūros gebėjimu juos pakeisti, tuomet ji neturi prasmės.
Rašytojas laiko save senamadišku, nes rašydamas negalvoja apie tai, kas galėtų skaityti jo knygą. Ironizuodamas sako jaučiąsis it dinozauras, kuris dar naiviai tiki, jog esama žmonių, ieškančių jų gyvenimą pakylėti galinčių knygų. Šiandien, kitaip nei kūrybinio kelio pradžioje, sakė nebevertinąs savo kūrybos taip egocentriškai – ją inspiruoja ne jis, kaip autorius, bet į skaitymus susirenkantys žmonės.
A. Štegeris save pirmiausia laiko poetu, todėl romane esti detalių, iš kurių išsirutulioja svarbus veiksmas. Rašytojo užduotis – tas smulkmenas surinkti, išsaugoti ir padaryti taip, kad skaitytojas jas išgirstų. Jis nori, kad žmonės sugebėtų daryti dalykus, kurie šiais laikais vadinami nepragmatiškais: „Kai šalis, televizija, institucijos mus moko, kad turime elgtis racionaliai, iš tiesų turime pasilikti vietos sau ir elgtis nors truputį taip, kad, žiūrint iš šalies, atrodytų ne visai normaliai.“
Tai, kad knygą parašė iš moters perspektyvos, A. Štegeriui nebuvo neįprasta: yra sukūręs eilėraščių, kuriuose kalba moters balsu. Pirmasis romano skaitytojas taip pat buvo moteris. Supratęs, kad jam pavyko, parašė dar vieną romaną apie moterį. Toks pasirinkimas – galimybė pažinti nepažįstamą pasaulį. Kurdamas „Neverendą“ sako suvokęs, kad moterys ir vyrai yra gerokai artimesni, nei manoma.
Susitikime buvo prisimintas ir A. Štegerio apsakymas „Narcizas“. Pasitelkęs nuo Antikos laikų žinomą Narcizo mitą rašytojas kalba apie Antikos herojų, atsidūrusį mūsų laike, tapusį nuomonės formuotoju, socialinių tinklų žvaigžde, kurį ilgainiui ir sunaikina pragyvenimą turėjusios garantuoti socialinės medijos.
Bendraudamas rašytojas buvo labai atviras, nuoseklus, demontravo turintis tvirtą nuomonę apie esamą politinę situaciją ir istorinius savo šalies aspektus, tai išdavė jį esant geru pasakotoju, kurio istorijų norėtųsi nepertraukiamai klausytis ir klausytis. Gal tai buvo slapta rašytojo mintis: mažiau dramų – daugiau skaitymo džiaugsmo, kurį gera ne tik patirti, bet ir juo dalytis.
Naujausi komentarai