Likimo dovana

Šakių rajone gimusi Vytautė nuo septynerių gyvena Kaune, tad vadina save kauniete. Lietuvos sveikatos mokslų universitete ji įgijo burnos higienistės specialybę, baigdama mokslus jau laukėsi sūnaus.

"Gavau diplomą, ištekėjau ir po kelių mėnesių pagimdžiau sūnų. Taip jau susiklostė, kad motinystės atostogų išėjau net nepradėjusi dirbti pagal įgytą specialybę", – pasakoja 25-erių moteris.

Vytautė įsitikinusi, kad motinystė yra geriausia, kas gali nutikti moteriai. "Tai supranti tik tada, kai tampi mama. Kiekvienas sielos ir širdies kampelis prisipildo pilnatvės, o tai, kas kažkada atrodė problemos, pasirodo tokios nesančios", – atvirauja dvejų metų sūnaus mama.

"Savo vaiką vadinu likimo ir Dievo dovana, nes baigiamieji metai universitete man buvo labai sunkūs. Buvau tris mėnesius nėščia, kai praradau artimiausią žmogų. Sūnus tapo mano stiprybe, aš negalėjau būti silpna dėl jo. Labai stengiausi nukreipti mintis tik į jo laukimą. Kuo labiau artėjo jo atėjimas į šį pasaulį, tuo laimingesnė jaučiausi. Tą akimirką, kai jis gimė ir jį padėjo man ant krūtinės, tapau tarsi sulipdyta iš naujo, gyvenimas nušvito. Dabar esu nepaprastai laiminga turėdama tokį nuostabų stebuklą – sūnų", – dalijasi savo laime.

Gimus sūnui patyrė ir bemiegių naktų, ir buities vargų, tačiau to sunkumais nepavadintų. "Gal viskas priklauso nuo vaiko charakterio ar žmogaus požiūrio, bet man niekas neatrodo sunku auginant vaiką. Aš ne iš tų žmonių, kurie skundžiasi, o ir mano vaikas labai geras – juk būdama su juo namuose galiu vystyti ir savo verslą", – šypsosi V.Akstinienė.

Tikėjo savo vizija

Neįprastų meškiukų gamybos idėją jauna mama aptiko naršydama internete. "Mane apėmė toks gilus vidinis tikėjimas, kad turiu pabandyti ir kad man pavyks. Tiesiog jaučiau. Ir vyras mane labai palaikė – tai buvo labai svarbu", – prisimena pradžią Vytautė.

Galbūt mano kuriamų meškiukų mielumas pritraukia tik šiltus žmones, bet man pasitaiko bendrauti tik su labai nuoširdžiais žmonėmis.

"Mano šeimoje visos moterys turėjo meno gyslelę, o aš maniau, kad jos nepaveldėjau. Pasirodo, paveldėjau ir aš – pradėjau gaminti meškiukus iš dirbtinių gėlių. Juk tai menas! Taip išlaisvinu savo idėjas. Formą meškučiams kuriu savomis rankomis, čia nėra jokio šablono. Pagaminusi formą, o kiekvienas meškutis pavyksta kaskart kažkuo kitoks, savitas, jį puošiu dirbtinėmis gėlytėmis. Šiuo metu siūlau trijų skirtingų dydžių meškučius. Didžiausiam pagaminti reikia 550 gėlyčių. Galiausiai juos puošiu kaspinėliais ir blizgučiais. Tai man patinka labiausiai", – dalijasi kūrybos subtilybėmis.

Ji neslepia, kad labiausiai motyvuoja komplimentai. "Lietuviai yra nuostabūs žmonės, negailintys pačių gražiausių žodžių. Galbūt mano kuriamų meškiukų mielumas pritraukia tik šiltus žmones, bet man pasitaiko bendrauti tik su labai nuoširdžiais žmonėmis", – šypsosi kūrybinga mama.

Per pusę metų ji pagamino apie 300 meškiukų. Kaunietė puikiai prisimena, kaip gamino pirmąjį, kuris buvo skirtas fotosesijai, pristačiusiai šiuos mielus kūrinius. "Toks, kokį jį gaminu šiandien, tik šiek tiek netobulesnis, man pavyko po daugybės bandymų – du mėnesius dirbau, kol atradau reikiamą formą. Juk ji ir yra meškiuko grožio pagrindas", – pasakoja Vytautė.

Padeda ir sūnus

Didžiausias populiarumas V.Akstinienę užpuolė, kai žinomos moterys Viktorija Siegel, Kristina Ivanova, Oksana Pikul-Jasaitienė, Greta Lebedeva ir Agnė Jagelavičiūtė socialiniuose tinkluose pasidalijo artimųjų padovanotais V.Akstinienės rankų darbo meškučiais.

"Iš tiesų socialiniai tinklai gaminant rankų darbo kūrinius yra tikras pagalbininkas, – džiaugiasi jaunoji verslininkė. – Tiesa, yra ir kita socialinių tinklų pusė. Nemalonu matyti, kai kopijuojamos ne tik mano puošimo idėjos, bet ir mano rašomos mintys. Nuo kopijuotojų skiriuosi tuo, kad pati kruopščiai kuriu meškiukų formas, o jie eina lengviausiu keliu – apklijuoja šabloną, kurį atsisiunčia iš trečiųjų šalių. Šitai padaryti gali bet kas, o aš žmonėms noriu duoti tokį produktą, kurio jie neįsigis niekur kitur."

Turiu viską, apie ką svajojau, – tapau žmona, mama, esu nepriklausoma užsiimdama savo veikla.

Šis darbas labai kruopštus. Vytautė meškučius dažnai gamina iki vėlyvos nakties, kartais per dieną jų pagamina net aštuonis, o vienam sugaišta iki keturių valandų.

"Iš tiesų dirbame kartu su sūnumi. Jis turi savo pareigas – padeda man išpakuoti gėlytes, vėliau jau pagamintą meškiuką nuneša padėti ant spintelės, o jei nešuosi pati, pakelia triukšmą – juk tai jo darbas. Ir galiausiai surenkame kartu nepanaudotas gėles. Galima sakyti, kad tai yra šeimos verslas", – juokiasi V.Akstinienė.

Vytautė mano, kad namuose užsiimti kūrybiniu verslu auginant mažus vaikus nėra sudėtinga. "Ir mokesčius galima nesunkiai susitvarkyti. Tereikia žinoti, ko nori, ir viskuo pasidomėti. Nesutinku su kartais išsakomomis mintimis, kad mamos, auginančios vaikučius namuose ir užsiimančios kokia nors kūrybine veikla turėtų būti atleistos nuo mokesčių. Tai neteisinga visų kitų dirbančiųjų atžvilgiu – kuo mes kitokios?" – pilietiškai svarsto V.Akstinienė.

Ji visiems linki visų pirma mylėti save, daugiau šypsotis, nebijoti rizikuoti, išdrįsti siekti savo svajonės ir tikėti savimi. "Esu labai laiminga. Turiu viską, apie ką svajojau, – tapau žmona, mama, esu nepriklausoma užsiimdama savo veikla. Dabar noriu tik paprastų dalykų – gausesnės šeimos, pakeliauti po pasaulį, pažinti, atrasti ir kad sveikata neapleistų", – dalijasi lūkesčiais.