Nebelaiko kojos

"Smagu matyt", – padedamas dviejų moterų, šypsodamasis žurnalistus pasitinka senolis. Neįtikėtina, tačiau ilgaamžis gyvena vienas – nuo tada, kai prieš aštuoniolika metų palaidojo žmoną. Jį kasdien aplanko socialinio darbuotojo padėjėjos arba kaimynė, pasirūpinančios maistu, sutvarkančios namus, pabendraujančios.

Nors pastaruoju metu suprastėjo klausa ir rega – V.Šileika viską mato tarsi pro rūką – atmintimi ilgaamžis nesiskundžia. Pasak senjoro, nebelaiko ir kojos – dėl to jis neseniai sėdo į judėti padedantį vežimėlį. Tačiau tai netrukdo vyrui kas rytą pusryčiams pačiam išsivirti mėgstamos avižinių dribsnių košės, pasidairyti pro langą. "Jau kokie treji metai į savo sodą, daržą neišeinu, tik pro langelį pasižiūriu. Dabar ten giminės man daržovių užaugina", – pasakojo ilgaamžis.

Neįtikėtina, tačiau ilgaamžis gyvena vienas.

Senjoras jau laukia rugsėjo, kai iš JAV jo aplankyti sugrįš 67 metų sūnus Antanas. Su juo dažnai kalbasi telefonu, rečiau – su anūkais, gyvenančiais JAV ir Naujojoje Zelandijoje.

Iš devynių vaikų šeimos

V.Šileika gimė devynių vaikų šeimoje pakaunėje, Gaižėnų kaime, Zapyškio valsčiuje. Tačiau tik jis vienas iš gausios šeimos tapo ilgaamžiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vyras pamilo septyneriais metais jaunesnę Antaniną Kalinaitę. Pora ruošėsi vestuvėms, tačiau jauna moteris 1940 m. buvo ištremta į Sibirą, o Vincas liko Lietuvoje. "Didelė meilė buvo, tai laukiau ir sulaukiau. Tik po dešimties metų Antanina sugrįžo, tada ir susituokėme", – pasakoja V.Šileika. Senjorui teko dirbti įvairius darbus: nuo sargo iki mokyklų inspektoriaus. Senolis tikina per visą savo ilgą amžių tik vieną kartą gulėjęs ligoninėje – kai dar tarnaujant kariuomenėje buvo išoperuotas apendicitas. Kadangi prieš dešimt metų įdėjus širdies stimuliatorių ir atlikus akies lęšiuko keitimo operaciją V.Šileikai neteko nakvoti ligoninėje, šių atvejų jis nelaiko rimtais susidūrimais su medikais.

Mėgėjiškai žaidė krepšinį

Koks V.Šileikos ilgaamžiškumo receptas? "Reikia negert, nerūkyt, sportuot. Anksčiau krepšinį žaisdavau, o dabar irgi neapsileidžiu – mankštinuosi", – pasakoja ilgą laiką mėgėjiškai krepšinį žaidęs vyras. Kamuolį ponas Vincas gainiojo dar mokyklos laikais, vėliau – Aukštesniosios policijos mokyklos klubo komandoje. Šią komandą 1936 m. du mėnesius treniravo Berlyno olimpinių žaidynių čempionas, JAV krepšinio rinktinės kapitonas Pranas Lubinas, tuomet aplankęs savo tėvų gimtinę.

Stengiuosi būti draugiškas visiems, ir man žmonės draugiški, geri.

Su nostalgija prisimenantis tarpukarį ir su žmona praleistus metus, ilgaamžis nesiskundžia ir dabar, kai sveikata suprastėjo. "Gyvenu neblogai. Dar nepasenau smarkiai. Kiek Dievulis duos, tiek gyvensiu. Stengiuosi būti draugiškas visiems, ir man žmonės draugiški, geri. Siūlo man į ligoninę, bet aš neinu. Jei man čia, namie, gali visas procedūras atlikti, tai jokios ligoninės nereikia", – įsitikinęs senolis, gyręs jį lankančias Kauno miesto socialinių paslaugų centro (KMSPC) darbuotojas. Jos ragina senolį mankštintis – kad sąnariai nesustingtų ir dirbtų raumenys. "Mes ir pasimankštinam, ir jogos pratimų padarom, ir pamasažuojam sustingusius raumenis", – pasakojo socialinio darbuotojo padėjėja Loreta Kazlauskienė.

"Jokių neigiamų emocijų čia nepatiriam. Ponas Vincas dažniausiai mus pasitinka gerai nusiteikęs", – pastebėjo Loretos kolegė Benita Griešiuvienė.

Reikia funkcinės lovos

Pasak senolio ir jį lankančių moterų, V.Šileikai dabar labai reikėtų funkcinės lovos. "Aną kartą atėjusios iš ryto radome senelį gulintį ant žemės. Naktį kėlėsi, bandė pats atsisėsti į vežimėlį, iškrito iš lovos ir pats nebeįlipo. Gerai, kad ranka pasiekė pagalvę ir antklodę – užsiklojo, kitaip būtų sušalęs. To nebūtų atsitikę, jei jis būtų gulėjęs funkcinėje lovoje. Esant reikalui, tokioje lovoje ir galvą, ir kojas galima aukščiau pakelti, ir lovos kraštą, kad žmogus neiškristų", – aiškino B.Griešiuvienė.

Vincas Šileika. Vilmanto Raupelio nuotr.

Funkcinės lovos nemokamai skiriamos asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tačiau V.Šileikai slaugos poreikis nenustatytas.

KMSPC socialinės darbuotojos Audros Striupavičienės teigimu, ilgaamžiui yra nustatyta socialinė priežiūra, bet ne slauga: "Dėl to ir funkcinė lova jam nepriklauso. Norėtume V.Šileikai teikti slaugos paslaugas, tačiau negalime jam teikti net integralios pagalbos namuose, jam teikiame tik dienos socialinės globos asmens namuose paslaugas."

Integrali pagalba – tai kompleksas paslaugų, teikiamų slaugytojo padėjėjo, socialinio darbuotojo padėjėjo, psichologų, kineziterapeutų.

Vis dėlto šią savaitę ilgaamžis senjoras turėtų pradėti kelionę pas gydytojus, siekiant nustatyti slaugos poreikį. "Mes susisiekėme su V.Šileikos šeimos gydytoja, ji jau yra išrašiusi siuntimus pas reikiamus specialistus. Nuvešime pas juos senolį, tikimės, kad bus nustatytas tam tikras slaugos poreikis, nes jo sveikata yra suprastėjusi. Vis dėlto, kiek esame kalbėję su medikais, pirmojo lygio slauga V.Šileikai nepriklauso. Tokia slauga paprastai nustatoma žmogui, kuris yra visiškai nesavarankiškas, gulintis, kitų maitinamas", – pasakojo A.Striupavičienė.

Pašnekovės žodžiais, asmenims, kuriems nustatytas žemesnis – antrojo lygio slaugos poreikis, funkcinės lovos neskiriamos.

Naudinga ir žalinga

KMSPC atstovės užsiminė, kad funkcinė lova ilgaamžiui gali būti ir naudinga, ir žalinga. "Žalinga, jei ja bus piktnaudžiaujama. Jei žmogus visą laiką tik guli ir guli, greitai atrofuojasi raumenys. Tokia lova gali sumažinti asmens savarankiškumą", – įspėjo KMSPC direktorės pavaduotoja Roberta Motiečienė. Nepaisant galimos žalos, jį lankantys asmenys vienbalsiai sutaria, kad tokia lova senjorui labai reikalinga. Pasak R.Motiečienės, šiuo metu intensyviai ieškoma, kaip, jei V.Šileikai nebus nustatytas pirmojo lygio slaugos poreikis, būtų galima gauti jam funkcinę lovą, šiuo klausimu bendradarbiaujama su Gričiupio seniūnija. Jei funkcinė lova nebus skirta nemokamai, tikimasi, kad prie jos nuomos prisidės senolio artimieji.