"Kaip galima nepadėti savo broliams, kai rusai užgrobė mūsų šalį?" – nedvejojo buvusi partizanų ryšininke Marija Aglinskienė. 90-ies moteris daug metų lanko Išlaužo kapines, kur 1949-aisiais slapta palaidojo pusbrolį partizaną, slapyvardžiu Gluosnis, o už 100 m – savo vyrą partizaną, slapyvardžiu Laimėtojas.

Gluosnis, Liepsna, Žirnis

Kovas – ypatingas Marijai: praėjusio mėnesio pabaigoje prieš 15 metų ji buvo pripažinta laisvės kovų dalyve, o kovą prieš 66 metus palaidojo savo pusbrolį partizaną.

1924 m. Kauno rajone, Girininkuose, gimusi ir šiandien tebegyvenanti Marija gali ilgai pasakoti apie praeitį. Daugiausia prisiminimų jai kelia pusbrolio Zigmo Aglinsko, pravarde Gluosnis, istorija.

Pirmą kartą partizanus tuomet devyniolikmetė Marija pamatė 1944 m. vasarą, kai su keliais kovotojais dėdės troboje apsilankė partizanų būrio Geležinis Vilkas rinktinės vadas Vytautas Marčiulionis-Viesulas.

"Gyvenau pas dėdę, mamos brolį, kuris turėjo tris sūnus. Kartu augome, todėl pusbroliai man buvo kaip broliai, – prisiminė M.Aglinskienė. – Partizanai lankėsi pas įvairius žmones – ne tik pas gimines ar pažįstamus. Pabūdavo pavakare, pavalgydavo, grįždavo į mišką, į savo žemines."

Dėdės sūnūs, pasivadinę Gluosniu, Liepsna, Žirniu, labai greitai taip pat tapo partizanais ir išėjo į miškus. "Jie žuvo, o Gluoksnį... – taip Gluosnį vadina Marija, – palaidojau, padedant kaimynei ir zakristijonui."

Iki sąmonės netekimo

Partizanai ir apie Lietuvos nepriklausomybę svajoję Girininkų ir aplinkinių kaimų gyventojai nekentė sovietams parsidavusio tardytojo Varno iš Pakuonio.

"Jis buvo labai žiaurus. Kankindavo, mušdavo iki sąmonės netekimo, – atsiduso senolė. – Svirne mušė ir Gluosnį. Kai neteko sąmonės, apliedavo lediniu vandeniu ir vėl mušdavo."

M.Aglinskienės pusbrolį iki sąmonės netekimo mušė tris kartus. Paskui tardytojas Varnas su rusais išėjo pavalgyti, o atsigavęs Gluosnis perlipo per sieną ir pasislėpė greta pastatytame svirne.

Grįžęs tardytojas su pakalikais, neradęs Gluosnio, padegė svirną. Partizanas, ilgai neiškentęs dūmų tvaiko, išsmuko ir per aukštą žolę pabėgo į sodą, paskui – į mišką.

Surengė gaudynes

"Jau vėliau vieną dieną kaimyno Krušinsko vaikas Romas pasakė, kad ateina Varnas su rusu kariškiu. Juos pasitiko Gluosnis su savaisiais, partizanai priešus nušovė, – prisiminė Marija. – Lavonus paslėpė Vainatrakyje, o vietą žinojo tik keli partizanai."

Netrukus stribai surengė gaudynes: apie jas Marijos dėdei pranešė kaimynė Teresė po apsilankymo Pakuonyje.

"Bėgome visi. Aš, mama, teta, dėdė. Taip, kaip stovėjome, tik pasičiupę gimimo liudijimus skuodėme laukais, – ašaras sunkiai tramdė M.Aglinskienė. – Vainatrakyje taip pat vyko gaudynės, mane sulaikė."

"Ji – kekšės mergaitė, tegul nešdinasi ir nesipainioja po kojomis, – Marijai, kurios mama pagimdė nesusituokusi, pagelbėjo rusui vertėjavęs apylinkės seniūnas. – Seniūnas man ir kaimynės dukrai patarė slėptis duobėje už kaimo."

Paskui grįžusi Marija rado stribų sudegintus jų namus ir ilgai nakvodavo pas vieną ar kitą kaimyną, kurie duodavo darbų, pavalgyti.

Lauknešėliai į mišką

"Buvo labai sunkus laikas. Atsimenu, kai Girininkuose Šeškai man paklojo svirne ir davė puoduką pieno bei duonos, dar kiti priglaudė mamą su sese", – tuomet Marija tapo aktyvia partizanų ryšininke.

"Tegul Mariukas... – taip Mariją vadino artimieji ir ja pasitikėję partizanai, – ... atneša ko nors pavalgyti."

Sutartoje vietoje, dažnai prie miško upelio, Marija palikdavo partizanams maisto. Žmonės duodavo, ką turėjo: lašinių, gabaliuką duonos, košės, varškės, blynų ar 3 l molinę puodynę kruopų.

Praėjus kelioms savaitėms po gaudynių kažkas išdavė, kur partizanai užkasė Varną.

Netrukus suėmė kelis partizanus, vienas jų – Bronislovas, vėliau tapo Marijos vyru: tai įvyko jam grįžus iš tremties Sibire. Marija ištekėjo 1952 m.

Arklių prižiūrėtoja

Iki vedybų ji jau buvo išgyvenusi dviejų savo pusbrolių – Gluosnio brolio Liepsnos, vėliau ir Sabalėnuose nušauto kito brolio Žirnio – mirtį.

Po kelių mėnesių nieko neįtardami rusai Marijai, jos mamai ir tetai davė sukiužusį apleistą namą Pakuonio valsčiuje, Girininkuose. Būstas buvo skirtas todėl, kad sovietai pasamdė Mariją prižiūrėti arklius.

"Rusų kariškiai atvažiuodavo šienauti žolės, kurią veždavo savo gyvuliams į Kauną, – prisiminė M.Aglinskienė. – Po darbų pietaudavo. Jiems gamindavo žuvies, išvirdavome bulvių, jie visada išsitraukdavo butelį degtinės. Nesikabinėdavo, sodindavo prie stalo mamą, tie rusai buvo geri..."

Jie nežinojo, kad vakarais tame name lankydavosi partizanas Gluosnis, kurį Marija vadino broliu. Jis pavalgydavo, pailsėdavo ir nakčiai vėl traukdavo į mišką.

Beje, prie lovos po grindimis buvo įrengta nedidelė slėptuvė: apsilankius netikėtiems svečiams, pakeldavo kelias lenteles ir Gluosnis guldavosi ant plikos žemės po grindimis.

Karstą kalė kaimynas

Kai žmones pradėjo tremti į Sibirą, ten pateko ir Marijos mama, jos sesuo, o ilgai miškuose slapstęsis Gluosnis susirgo džiova. Marijos akyse sublizga ašaros: "Labai jį saugojau, jei pavykdavo – atnešdavau vaistų."
Deja, 1949 m. Gluosnis mirė.

"Mariuk, pakviesk kunigą, – jis jautė artėjančią mirtį ir paprašė Marijos jį palaidoti kapinėse. – Išlaužo kunigas ryte buvo išvykęs, todėl apsilankė tik vakare. Pakalbėjo su Gluosniu, tarė, kad partizanas – šventas vyras ir po kelių akimirkų mano pusbrolis mirė."

Marijos namuose pusbrolio kūnas prabuvo naktį ir kitą dieną iki sutemų.

Karstą sukalė Marijos taip ir neišdavęs, dabar 96 metų sulaukęs kaimynas Kastantas Balnanosis.

Tą kovo naktį snigo. Partizanų ryšininkei padėjo kaimynė Liūdė Grigutė: dvi moterys įkėlė karstą į roges ir pakinkiusios arklį išvežė į Išlaužą.

Laidojo trise

"Į užrakintas kapines karstą kėlėme per akmeninę tvorą. Mes su Liūde vienoje, zakristijonas Simonas Paltanavičius kitoje kapinių tvoros pusėje", – pasakojo M.Aglinskienė.

Zakristijonas buvo iš anksto parinkęs vietą, kur labai seniai buvo palaidota vieniša ir niekieno nelankoma moteris. "Palaidojome paskubomis. Kad tik tilptų savadarbis karstas, iškasėme negilią duobukę" – prisiminė Marija.

Po kelių savaičių Išlaužo klebonas už partizaną laikė šv.Mišias.

Kai M.Aglinskienė paklausė, kiek skolinga, šis tik liūdnai palingavo galvą: "Mariuk, nieko. Ar turi sau duonai?"

Tose pat kapinėse

Daugybę metų Gluosnio kapą slapta aplankydavo vienintelė Marija, o apie palaidotą partizaną tik prieš mirtį sužinojo jo tėvas ir artimieji.

Partizanas Z.Aglinskas, slapyvardžiu Gluosnis (1923–1949), viešai buvo paminėtas prieš 20 metų, Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, kai Marija pusbroliui pastatė antkapį ir kryžių.

Penkis vaikus turėjusi (abu jos sūnūs mirė. Vienas dar mažas susisprogdino, radęs granatą) M.Aglinskienė į Išlaužo kapines atvažiavo su marčia Silvinija.

Dešimt anūkų, trylika proanūkių turinti moteris atsiklaupė ant kelių, pasimeldė ir uždegė žvakutes. Prisiminus jos akyse vėl kaupėsi ašaros.

Po keliolikos minučių Marija lėtai žingsniavo į kitą kapinių pusę: už keliasdešimt metrų buvo palaidota 95-erių mirusi jos mama Gendrūta ir 85 metų sulaukęs jos vyras – partizanas, karys savanoris Bronislovas Aglinskas, slapyvardžiu Laimėtojas.