Balandį miestą valdyti stos nauji išrinkti ar dar vienai kadencijai perrinkti politikai, drauge su tiesioginiuose mero rinkimuose šešetą kitų kandidatų įveikusiu „Vieningo Kauno“ visuomeninio komiteto bei jį įkūrusios organizacijos lyderiu Visvaldu Matijošaičiu.

Kaip ELTA yra skelbusi, naujos kadencijos Taryboje nebebus nė vieno iš keturių buvusių Kauno miesto merų, laimėjusių 2015-aisiais savivaldos rinkimus. Tarybą sudarys tik dviejų (ko anksčiau nebuvo) politinių jėgų - „Vieningo Kauno“ (33 nariai) bei jiems anksčiau oponavusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (8 nariai) atstovai. Rinkėjai, deja, nepasirinko kandidatų iš pastaruosius ketvertą metų Kauno miesto savivaldybėje dirbusių partijų - Lietuvos socialdemokratų, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ar kitų politinių organizacijų.

Socialdemokratas Arvydas Garbaravičius, tarp kitko, pirmasis Kauno miesto meras, kuris po daugybės iki tol Taryboje vykusių „nuvertimų“ ar „susitarimų“ užleisti mero kėdę kitam, išsilaikė poste visą ketverių metų kadenciją (2003-2007), dalyvavo savivaldos rinkimuose ir 2019-ųjų kovą. Tiesa, sąmoningai pasirinko socialdemokratų partijos kandidatų sąraše paskutinę - 48-ąją vietą. Rinkėjai reitinguodami jį kilstelėjo per 40 pozicijų, - į 8. Bet pati partija nesurinko užtektinai balsų ir į Kauno miesto tarybą šį kartą nepateko.

Prieš paskutinį savo darbą jau baigiančios Tarybos kadencijos posėdį naujienų agentūros ELTA paklaustas, ar partijos nesėkmė rinkimuose nebus ženklas pačiam buvusiam merui tarti politikai „sudie“, A. Garbaravičius linksmai pasakė: „iš partijos neišeinu, taigi iš politikos - taip pat. Ir į prezidentus nesibalotiruoju, nors dabar kažkaip daug kas tokios mados laikosi...„

Jo įsitikinimu, visos partijos, net ir tos, kurios ketverius pastaruosius metus priklausė valdančiajai koalicijai Kaune, buvo pasmerktos pralaimėti, „nes ne jos viską sprendė, o liaudis už tarnus nebalsuoja“. Todėl dabar „reikia sveikinti Matijošaitį, kuris sugeba naudotis technologijomis ir eina į priekį“.

„Buvau savo laiku meras, bet anuometinio meravimo negalima lyginti su šių laikų. Pirmiausia todėl, kad koalicija, kuri tave, kaip merą, pasirinko, tada galėjo bet kuriuo momentu tarpusavyje sutarti dėl kitokio pasirinkimo. Dabar jeigu gyventojai merą išrinko, tai kitų Tarybos politikų norai ar nenorai dėl tokio pasirinkimo nieko nereiškia. Taryba mero neatšauks.

Finansinė situacija tada irgi buvo visai kitokia. Buvome kuklūs, ne tiek daug lėšų (kaip dabar) skirdavom Savivaldybės veiklai viešinti. Juolab - mero. Pagaliau, konkurentai ne viską leido viešinti, ką sugebėjome gero nuveikti. O mieste reikmių, poreikių gal buvo dar daugiau nei dabar, nes ir gyventojų šiandien Kaune mažiau. Tačiau strateginis miesto vystymo planas, jo gairės, kurios buvo tuomet nubrėžtos, vykdomos.

Priminsiu, dėl Nemuno salos buvom susitikę su žymiais pasaulio architektais, ir jie sakė: „neskubėkite tokios puikios salos užstatyti“. Ilgai rinkom arenai vietą, tarėmės su miestiečiais. Parengėm arenos projektą. Ne vienas jis toks buvo, - su prancūzais - brangesnis, kitas - vietinis, - pigesnis. Kas dabar patvirtins, kad brangesnis galėjo būti ir geresnis, bet merui dėl prancūzų nemažai kliuvo...

Dar menu, konkuravom su Vilniumi, žinoma, - dėl lėšų, nes skirstomos jos buvo ne tokiomis proporcijomis kaip dabar. Mažesnės lėšos - mažesnės miesto galimybės, o merui tai daug kainavo ir populiarumo, ir vardo prasme. Meras atėjo su labai menka komanda (tik 4 vietas Taryboje turėjom), todėl aš, būdamas meru, negalėjau elgtis taip, kaip tas, kuris iš karto po ranka turi daugumą. Kito kelio nebuvo, - tik tartis ir mėginti rasti sutarimą.

Tarėmės ne tik koalicijoje, bet ir su tais, kurie vadinosi opozicija, Stengėmės visus išgirsti, gerus siūlymus atsirinkti ir juos įgyvendinti. Ar tai būtų pigių skrydžių pritraukimas į Kauną, ar Čiurlionio tilto statyba, ar Prisikėlimo bažnyčios atstatymas. Jei atvirai, tai ne taip paprasta buvo dėl tos bažnyčios, kuri 50 metų stovėjo nebaigta, surinkti solidžią merų kompaniją bendram reikalui. Pasisekė, - gavom kitų miestų (net paties Vilniaus) merų pritarimą kreiptis į Vyriausybę, kad skirtų milijonų visai Lietuvai brangios šventovės atkūrimui. Dar ir Kauno savivaldybės lėšų šiam reikalui suradom. Rezultatas - akivaizdus.

Tai jokiu būdu nėra mano, kaip mero, nuopelnai - nei aš bažnyčios sienas tvarkiau, nei gatvę taisiau. Tuos gerus darbus reikia visai Kauno miesto savivaldybės tarybai „pripliusuoti“. Beje, Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo ir tuo besidomintys gyventojai, kai kada būdavo labai audringi. Mes tardavomės, ginčijomės viešai, o ne uždaruose komitetų posėdžiuose. Kauniečiai galėjo išgirsti savo išrinktų politikų nuomones, daugiau žinoti, kaip ir kokie sprendimai, lemiantys vienokius ar kitokius miesto pokyčius, yra priimami. Visi mes stengėmės, o meras buvo tas, kuris telkė politikus bei visą savivaldybę, kad geri sprendimai būtų įvykdyti“, - prisiminė šio tūkstantmečio pradžioje buvusį mero poste savąjį ketverių metų laikotarpį Kauno miesto tarybos narys (2000-2019) šiluminės energetikos inžinierius, verslininkas, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ bei RG paramos fondo narys A. Garbaravičius.