A. Kančo gyvybė po sunkios ligos užgeso spalio 19-osios naktį. Architektui buvo 62-eji metai.
Su velioniu vakar ir šiandien buvo galima atsisveikinti Nacionalinio Kauno dramos teatre, kur buvo pašarvota urna.
"Jis buvo mums šviesa ir optimizmo šaltinis, visada drąsindavęs, kad viskas bus gerai. Nors pastaruoju metu kentėjo, bet išėjo šviesiu veidu", – "Kauno dienai" sakė jo dukra architektė Gustė Kančaitė.
"Netektis ir asmeniška, ir netikėta, nors daugelį metų žinojome, kad Algimantas serga. Žavėjomės, kaip jis liudijo, kad galima ir su liga gyventi, išlikti kūrybingam, visuomeniškam, spindinčiam gyvenimo džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą, – sakė gerai architektą pažinojęs Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas ir prisipažino, kad labai sunku žodžiais aprėpti jo asmenybę, talentą ir gyvenimą. – Dramos teatro rekonstrukcija tikriausiai buvo paskutinis jo iki galo užbaigtas darbas. Rugsėjo 15 d., nors ir kovodamas su liga, jis dalyvavo mūsų šventėje, ir daugybė žmonių, matę jį besididžiuojantį scenoje, net nepagalvojo, kokia kaina jis visa tai darė".
E.Stanciko teigimu, dabar teatre akį džiugina estetiškumu ir funkcionalumu tai, ką A.Kančas kūrė remdamasis savo žinojimu ir plačiu suvokimu. "Keliavo ir iš visur grįždavo su aruodu naujų patirčių, todėl visada buvo studentiškai jaunatviškas ir energingas, tarsi tik dabar pradėtų kūrybinę raišką, turėjo šviežių kūrybinių sprendimų", – kalbėjo E.Stancikas.
Jis sutinka, kad A.Kančas buvo tarsi suaugęs su Kaunu. "Tai nuo jo senelio Juozo Grušo. Vyresni kauniečiai turėtų prisiminti, kaip J.Grušas eidavo į teatrą ir vesdavosi už rankos vaikutį. O vyresnieji teatralai pamena, kaip tas vaikutis sėdėdavo salėje ir stebėdavo Jono Jurašo ar kitų režisierių statomų spektaklių repeticijas, kartais nuobodžiaudavo arba svajodavo apie ateities darbus", – priminė teatralas.
"Įvairiapusiškai talentingo žmogaus konstruktas, ne tik architektas. Ypatingai universalus architektas, galėjęs sukurti ne tik gyvenamąjį namą, bet ir tą patį "Akropolį", kurį pavertė susitikimo vieta, taip pat švenčiausią ir unikaliausią vietą – teatrą. Inteligentas, intelektualas, kultūrininkas ir menininkas susipynė jame į vieną nepriekaištingą raišką", – dalijosi pastebėjimais E.Stancikas.
"A.Kančas – ne tik profesionalus architektas. Jis buvo nutiesęs nepamainomą tiltą tarp praktinės architektūrinės veiklos ir akademinio pasaulio", – pastebėjo Rimvydas Jurgis Palys, kartu su A.Kanču dirbęs VDA Kauno fakultete.
R.J.Palys prisipažino, kad sunkiai tarp architektų surastų kitą tokį šiltą ir nuoširdų žmogų. "Atviras, tiesus, bet kada gali į jį kreiptis, niekada nieko nenuslėps, nenutylės, nuoširdžiai ir atvirai viską pasakys ir padarys. Charizmatiška asmenybė. Kur pasisuksi, rodos, čia Algis ir turi būti, nes kaip kitaip be jo? Akademijos koridoriuje sutinku, ir dūšia nušvinta – o, Algis, ir viskas, rodos, savo vietose", – emocingai kalbėjo profesorius.
Pasak pašnekovo, A.Kančas buvo netriukšmingas žmogus ir pats dėmesio nesiekė, bet jis spinduliavo taip, kad aplink jį visur sukosi žmonės. "Algio visur būdavo pilna, visokiose tarybose ar komisijose, bet jis nebuvo karjeristas ir pats to nesiekė. Kiti jį siūlydavo, išrinkdavo, nes atrodė, kad be jo negali būti. Tai jo asmenybės paslaptis", – įsitikinęs R.J.Palys.
"Labai liūdna. Jis buvo žmogus, kuris, esant bet kokiai situacijai, į viską žvelgė ir elgėsi pozityviai. Nesvarbu, kokio sudėtingumo reikalas nutiktų, galėjai į jį kreiptis, ir stebino, kaip jis visada mokėjo taip entuziastingai gyventi", – pasakojo Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Asta Kiaunienė.
Anot jos, A.Kančas buvo gerbiamas kolegų, o jo darbai – reikšmingi.
"Profesinėje veikloje jis turėjo savo poziciją, tvirtą nuomonę. Aplink jį visada burdavosi žmonės, jis mokėjo suvienyti. Skyriuje organizuodavo įvairių dalykų, kelionių. Algio iniciatyva architektai keliaudavo po pasaulį, viskas apie jį sukosi", – kalbėjo Architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė.
Naujausi komentarai