Išryškės rotušė ir kiti pastatai

Architektų planuose – atkurti atvirą, švarią ir vientisą erdvę, išplečiant jos ribas nuo vienų fasadų iki kitų abipus Rotušės aikštės. Vystant tokią viziją, atsižvelgta į istorinę raidą, kai šioje miesto dalyje nebuvo tranzitinio eismo, o ribas žymėjo tik perimetru stovintys pastatai.

„Projektiniais pasiūlymais siekiame, kad Rotušės aikštė būtų universali miestiečių susibūrimo ir bendravimo erdvė, joje atsiskleistų skirtingų laikmečių darna. Aikštės dirbtinai neskaidome atskiromis zonomis. Jos vidurys paliekamas reprezentacinei funkcijai, kuri lanksčiai gali virsti į kasdienę ir laisvalaikio, leidžiant kavinėms statyti staliukus arčiau centro ar laikinai įrengus paviljonus įvairių renginių metu. Mūsų sprendiniai atspindi ir Darnaus judumo principą, kuris taikomas visam Kauno miestui – prioritetu čia tampa pėstysis“, – apie projektinius pasiūlymus kalbėjo viena iš autorių, architektė Lina Bareikytė-Dumčiuvienė.

Pagrindinis dėmesys skiriamas pėsčiųjų, žmonių su negalia ir dviratininkų poreikiams. Atsisakius automobilių eismo ir parkavimo aplink aikštę, atlaisvėjusį plotą savo plėtrai galės išnaudoti lauko kavinės, o per įvairias miesto šventes atsiras daugiau skirtingų erdvių renginiams, paviljonams, turgeliams ar įvairioms pramogoms. Netranzitinis automobilių eismas bus leidžiamas tik A. Jakšto–Muziejaus gatvėmis.

Išryškės ne tik aikštės centre esantis bei netrukus renovacijos taip pat sulauksiantis rotušės pastatas, bet ir jį supanti Jėzuitų bažnyčia, Zabielų namas ir Siručio rūmai, vadinamasis Arklių pašto stoties kompleksas (buvęs Ryšių istorijos muziejus), Kauno Švč. Trejybės bažnyčia su bernardinų vienuolynu. Daugiau patrauklumo tikimasi suteikti teritorijoms prie Maironio muziejaus ir Kauno kunigų seminarijos.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Senieji akmenys ir granitas

Rengiant projektinius pasiūlymus atsižvelgta, kad skirtingais laikotarpiais Rotušės aikštės ribos bei forma išliko ta pati, tačiau jos danga išgyveno ne vieną pokytį. Kadaise aikštė buvo užpilta smėliu, vėliau išklota medinėmis lentomis, o XIX amžiaus pabaigoje pradėta grįsti akmenimis. Tarpukariu pagrindinė miesto erdvė buvo paversta į skverą su takais ir želdiniais, o dabartinę išvaizdą įgavo tik po 1972 metų.

Kapitališkai remontuojant aikštės teritoriją bus pakeisti inžineriniai tinklai bei šviežiai įrengti pagrindai. Ant jų nuguls nauja visos aikštės danga, sudaryta iš šiuo metu ten esančių tašytų akmenų bei naujų granito plokščių. Jos pakeis dabartines susidėvėjusias betonines plyteles. Ties pastatais – alsuojančios nuogrindos, kurios neleis prie pamatų kauptis vandeniui.

Mūsų sprendiniai atspindi ir Darnaus judumo principą, kuris taikomas visam Kauno miestui – prioritetu čia tampa pėstysis.

Kadangi siekiama patogesnio grindinio be bortelių ar kitų iškilumų, akmenys bus lyginami nupjaunant ir nudeginant jų paviršių. Vientisa ir lygi aikštė taps labiau pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia, tėveliams su vežimėliais bei dviratininkams.

Gatvių ribos „nutrinamos“ ir kuriant atsikartojantį raštą, kuris formuojamas iš seno ir naujo grindinio. Didesnių matmenų plokštės liks aikštės viduryje ir smulkės einant į kraštus bei rotušės link. Ketinama pasitelkti skirtingus tonus, kurių intensyvumas derinamas su esamų akmenų spalvine gama bei senamiesčio grindiniu.

Išsaugos brandžius medžius

Visuomenės atstovus per viešą pristatymą ypač domino dabartiniai želdiniai. Atsižvelgdami į dendrologų išvadas, architektai siūlo išsaugoti visus brandžius ir sveikus medžius. Aplink jų kamienus kuriamos jaukios salelės su gėlynais, smilginiais želdiniais ir akmenimis. Jos formuojamos kaip apsauga į paviršių išsikerujosioms šaknims. Tuo pačiu čia bus integruojami mediniai suoliukai. Šalia atsiras vietos ir dviračių stovams, kitiems mažosios architektūros elementams.

Kuriant daugiau erdvių, kuriose norisi užsibūti, atsinaujins ir aikštėje esantys vandens šaltiniai. Geriamojo vandens fontanėlį numatyta transformuoti į didesnį ir patogesnį.

Vaikams bei neįgaliesiems sunkiai pasiekiamas, susidėvėjęs, estetiškai neatraktyvus ir Jėzuitų bažnyčios šešėlyje nuolat paskendęs „Šulinio“ fontanas bus išmontuotas. Vietoj jo planuojamas naujas, iš aikštės dangos trykštantis fontanas.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Ties Maironio paminklu taip pat siūloma sukurti jaukų skverelį su dviem eilėmis žemaūgių medžių. Naujieji želdiniai būtų sodinami taip, kad neužstotų muziejaus pastato ir jaukia žaluma apsuptų čia pat esantį paminklą. Šitaip būtų sukuriama atokesnė oazė nuo pagrindinės aikštės šurmulio. Esamą žalią plotą čia pakeistų akmens danga su žolės intarpais.

Visoje teritorijoje keisis ligšioliniai šviestuvai. Jais bus apšviesti senamiesčio pastatų fasadai, čia pat esantys Maironio ir M. Valančiaus paminklai bei dalis aikštės medžių. Intensyviausiai apšviečiama ir išryškinama aikštės centre esanti rotušė.

Skelbtas konkursas 

2013 metais Kauno miesto savivaldybė paskelbė Rotušės aikštės pritaikymo visuomenės poreikiams supaprastintą atviro projekto konkursą. Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba sulaukė daugiau kaip dešimties pasiūlymų su pagrindinės miesto aikštės pertvarkymo idėjomis ir sprendiniais. Pirmų trijų vietų laimėtojams išmokėtos premijos.

Šių metų pradžioje įvyko Rotušės aikštės sutvarkymo techninio projekto parengimo paslaugų supaprastintas pirkimas, kuriame dalyvauti buvo kviečiami visi trys konkurso laimėtojai. Po derybų Rotušės aikštės atnaujinimu rūpintis patikėta vilniečių architektų komandai „SOMA Architects“. Ją sudaro projekto dalies vadovas Mindaugas Raišutis, architektai Povilas Dumčius, Lina Bareikytė-Dumčiuvienė, Donatas Žvirblis bei Kultūros paveldo dalies architektė Vilija Skėrienė.

Po pristatymo visuomenei projektas dar gali būti koreguojamas, atsižvelgiant į miestiečių pasiūlymus. Rotušės aikštės kapitalinį remontą planuojama pradėti 2023 metais, nuleidus projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ uždangą 2022-aisiais.