Lemtinga viešnagė

Ukrainietės Angelinos vyras Evaldas – kaunietis, gyvenęs Šilainiuose. Tačiau jis turi giminių Ukrainoje, prieš penkiolika metų, lankydamas juos, susipažino su būsima žmona. „Vestuves atšventėme Ukrainoje, o gyventi parvažiavome į Lietuvą, pradėjome nuo to, ką turėjome“, – šypsojosi moteris.

Pasak A. Bajer, tuo metu niekas nė negalvojo apie karą ir su juo susijusius baisumus, net iki Krymo aneksijos dar buvo likę keleri metai. Jos sprendimas niekaip nesusijęs su geopolitiniais dalykais, ji – meilės emigrantė: „Žinojau, kur vyras važiuos – ten ir aš.“

Tėvai jaunavedžiams padovanojo sodą su nameliu Sausinės kaime. Šalia sodo namelio pasistatė namą, jame apsigyveno ir kito būsto  neieškojo.

Diplomą laiko stalčiuje

Angelina universitete yra baigusi matematikos studijas, tačiau, gavus diplomą, pagal išsilavinimą dirbti neteko. „Buvau tik moksleivių korepetitore studijų metais. Ketinau įsidarbinti, turėjau vykti darbo pokalbio vienoje draudimo kompanijoje, tačiau prieš pat jį paaiškėjo, kad darbo Ukrainoje man nebereikia, nes išvyksiu į Lietuvą, todėl susitikimą atšaukiau“, – gražia ir taisyklinga lietuvių kalba pasakojo pašnekovė.

Į Kauno rajoną A. Bajer atvyko prieš išleistuves iš universiteto, į gimtąją šalį grįžo gintis diplominio darbo. Po universiteto darbui laiko nebuvo, moteris ir dabar nežino, kada teks iš stalčiaus išsitraukti išsilavinimą liudijantį dokumentą.

Paveldėjo tėčio gabumus

Sausinėje gyventi šeima augina aštuonis vaikučius: Danielių (13 metų), Editą (12 metų), Aurimą (10 metų), Ramintą (9 metų), Rūtą (8 metų), Solomiją (6 metų), Jokūbą (3 metų) ir pusės metukų Nojų. Mama sakė, kad visus myli vienodai, tačiau mažiukai, ypač tik gimę, tampa šeimos saule – būtent apie juos sukasi visas gyvenimas, o jie savo tyrumu ir nekaltumu kelia didžiulį džiaugsmą. „Kūdikėliai yra it angeliukai“, – šypsojosi daugiavaikė mama.

Paklausta, ar nesinorėjo vaikams duoti ukrainietiškų vardų, pašnekovė patikslino: šeštą vaiką, vyrui sutikus, pavadino ukrainietišku – Solomijos – vardu. Šeimoje šią dukrą dažniausiai visi vadina tiesiog Solome.

Mano diena prasideda ir baigiasi malda. Visada dėkoju už dieną ir vaikus.

Visi mokyklinio amžiaus vaikai mokosi Milikonių progimnazijoje. Keturi papildomai lanko A. Kačanausko muzikos mokyklą: dvi sesės mokosi griežti smuiku, o broliai miklina pirštus grodami akordeonu. „Kartais po pamokų vaikai patys nuvažiuoja į muzikos mokyklą, kartais, jei pamokų daugiau ir nespėja į autobusą, kad nevėluotų, nuveža vaikų senelis, – šeimos kasdienybę atskleidė moteris.

Atžalos gabumų muzikai paveldėjo iš tėčio: jis skambina pianinu, groja gitara.

A. ir E. Bajer džiugina meninio ugdymo rezultatai. Vaikai dalyvauja koncertuose, neseniai smuikuojanti Edita grojo muziejuje. Motinos dienai skirtame koncerte sūnūs Danielius ir Aurimas akordeonais duetu atliks kūrinį.

Buitis nevargina

Paklausta, kaip atrodo aštuonių vaikučių mamos diena, kuo, kada ji prasideda ir baigiasi, Angelina atvirai kalbėjo: „Esu tikintis žmogus. Mano diena prasideda ir baigiasi malda. Visada dėkoju Dievui už dieną ir vaikus.“

Moteris keliasi 6.30 val. – šešiems mokyklinio amžiaus vaikams reikia paruošti pusryčius, palydėti į mokyklą. Tada darbai nesibaigia, o tik dar labiau įsuka Angeliną: dėmesio reikalauja šeimos mažiausias ir trimetis Jokūbas, reikia pagaminti pietus, apsitvarkyti, ruošti vakarienę. Laikas poilsiui ir maldai ateina, kai nakčiai suguldo vaikus.

Ar nesunku prigaminti maisto tokiam gausiam būriui? „Reikia tik didesnio puodo, o gaminti trims ar dešimčiai, nėra skirtumo – užtrunka beveik tiek pat laiko“, – patikino pašnekovė.

Vien šis atsakymas sufleruoja, kad daugiavaikė mama dirbtinai problemų nedaro, o kilusias spendžia ramiai ir išmintingai. Apskritai, abu sutuoktiniai nelinkę dejuoti dėl buities; siekdamas išlaikyti gausią šeimą, Evaldas dirba dviejuose darbuose.

Moteris ne kartą yra diskutavusi su vyru, kodėl kiti žmonės nenori turėti vaikų, ir jiems toks apsisprendimas kelia nuostabą. Evaldas kilęs iš vienuolikos, o Angelina – iš devynių vaikų šeimos. Ar aštuonios atžalos yra baigtinis jų šeimos skaičius? „Kaip Dievas duos, bet tikrai nesakome, kad jau viskas. Evaldas, matyt, lygindamas su savo brolių ir seserų pulkeliu, vis kartais pasako, kad dar mažai, dar kažko trūksta. Tada vyriausieji vaikai juokais klausia: turbūt, tėti, dar nori dvynukų? Ir aš ne prieš, norėčiau dar vaikučių“, – šypsojosi moteris.