Brangiausios dovanos

"Gimtadienį vadinu dėkojimo Dievui už suteiktas dovanas diena. Ją švęsdama aš pasakau "ačiū" už vyrą, vaikus, draugus, namus ir daugybę kitų nuostabių dalykų. Įprastų balių nerengiame: pinigų – mažai, o draugų – daug. Turime kiemelį, į kurį sukviečiu artimuosius, ir dovanų paprašau atsinešti savo firminį patiekalą, kokią gražią istoriją iš gyvenimo, dainą – viskuo pasidalysime, – pasakoja apie iš vienos daugiavaikės šeimos perimtą patirtį, o tokias šventes vadina rekolekcijomis. – Ir juokiamės, ir verkiame, ir dainuojame, ir vaišinamės prie turtingo stalo!"

Per Motinos dieną kaskart sugraudina vaikai, apdovanodami mamą ypač brangiomis paprastomis dovanomis – iš širdies, savo rankomis.

"Vaikai yra padarę gražių knygelių – kiekvienas nupiešia savo piešinį ir kažką parašo – visi tie piešiniai rankomis įrišti, o viršelis išsiuvinėtas. Aš pati prie rankdarbių nesu linkusi, neturiu to talento. Kartą viena dukra labai sujaudino pasakiusi: "Man daug brangiau, kad tu rašei eilėraščius, o ne mezgei kojines."

Tokių meilės liudijimų sulaukia kasdien. Ir kaskart nustemba – kokios gražios ir didelės vaikų širdys! Štai pernai, švenčiant santuokos 25-metį, toji eilėraščius branginanti dukra sukūrė apie savo tėvų gyvenimą filmą iš nuotraukų ir mielų kasdienybės raštelių, padarė pavėsinėje sceną – buvo tikras naktinis kino seansas po žvaigždėmis.

Tuoktis – troleibusu

"Ne tik mes auginame vaikus – jie irgi mus augina, brandina kaip asmenybes, – dalijasi aštuonių vaikų mama. – Gausi šeima – tai ypatinga, nuo pasaulio akių paslėpta dovana: esi atitraukiamas nuo tuštybės, daugybės pagundų, kurioms nelieka nei laiko, nei pinigų."

Gausi šeima – tai ypatinga, nuo pasaulio akių paslėpta dovana: esi atitraukiamas nuo tuštybės, daugybės pagundų, kurioms nelieka nei laiko, nei pinigų.

Toks brandus supratimas atėjo ne iškart. Tiesa, kaip sako Eglė, ištekėjo su protu: ji buvo 24-erių, Romualdas – 28-erių. Draugavo labai neilgai, nes, pasak moters, jai išsyk buvo aišku, kad Romas – jos žmogus. Pamatė savo būsimą vyrą mieste ir iškart kažkas gero persmelkė širdį. Pagalvojo, kad norėtų susipažinti ir būti su tuo žmogumi visą gyvenimą, bet manė, kad vyras... jau vedęs (mat su juo ėjo du vaikai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, buvo jo draugo).

Nors gan greit pradėjo lauktis, vestuvių nenorėjo. Tėvai mygo: ką kaimynai pasakys?! Pakluso, bet "be bažnyčios, be altorių", tik civilinei santuokai.

"Aš vilkėjau gražią juodą suknelę, vyras – džinsus, į Santuokų rūmus važiavome troleibusu. Mums viskas buvo taip juokinga", – prisimena tą dieną prieš 26 metus.

Kaip akmenukai maišelyje

Eglė džiaugiasi, kad ne iškart priėmė Santuokos sakramentą. Tam reikėjo subręsti, daug išbandymų pereiti.

"Gyvenome, gimė viena dukra, kita. Aš labai norėjau daryti karjerą, net palikti vaikus vyrui ir važiuoti pusmečiui ar metams į užsienį. Studijuodama lietuvių filologiją Vytauto Didžiojo universitete buvau viena iš gabesnių studenčių, kažkodėl svajojau išmokti ispanų kalbą. Ir išmokau. Laimėjau profesorės Birutės Ciplijauskaitės stipendiją ir išvažiavau į mėnesio trukmės kursus Ispanijoje. Ir būtent Ispanijoje atsiverčiau į krikščionybę", – emocingai pasakoja apie ypatingą įvykį, nuo kurio prasidėjo kitas gyvenimo etapas.

Pripažįsta – iki tol buvo patyrę santuokos krizių. Po atsivertimo jų nesumažėjo. "Įsivaizduokite, išvažiavo žmona vienokia, grįžo davatka, į bažnyčią tik laksto, – juokiasi iš tuomečio savo uolumo. – Tai irgi buvo išbandymų metas. Reikėjo sulaukti protingų tikinčių žmonių patarimo, kad neičiau kasdien į Mišias, antraip šeimą išskirsiu. Romas – lėtesnis, jam daugiau laiko prireikė įtikėti."

Štai tada abu sąmoningai priėmė Santuokos sakramentą. Kai vienas kitam davė priesaiką, abiejų akyse žvilgėjo ašaros, žinojo, kad pasižada visam gyvenimui. Graudinosi ne tik jie, bet ir kunigas, ir susirinkusieji į Mišias.

Eglė įsitikinusi: santuokoje be tikėjimo – labai sunku. "Tiek visokių išbandymų laukia! Kiekvienas su savuoju "aš" esam tarsi daugiabriaunis akmenėlis, kasdienė trintis tampa labai skausminga. Bet galiausiai nusigludini, tampi švelnus. O kuo daugiau tų akmenėlių viename maišelyje, tuo greičiau jie nusigludina", – vaizdingai palygina santuokinį gyvenimą, trunkantį jau 25-erius metus.

Laiko veidrodyje

Neseniai Eglę pralinksmino jos bičiulės literatūrologės dr. Astos Gustaitienės prisiminimas iš tų laikų, kai abi mokėsi doktorantūroje. Pasirodo, tąkart Eglė guodėsi, esą ji nesutverta motinystei, jai taip sunku auginti vaikus, jie tik trukdą ir pan.

"Mes tiek juokėmės, kai ji tai papasakojo dabar, kai tų vaikų ne du, kaip tada, o aštuoni", – sako Eglė ir džiaugiasi, kad tarsi veidrodyje galėjo pamatyti, koks tada buvo žmogus.

Tame veidrodyje išvydo ambicingą jauną moterį, VDU pirmosios laidos auklėtinę, kuri svajojo apie karjerą, o turėjo virti košes, keisti sauskelnes ir… kovoti su savigaila.

"Vienu metu buvau papuolusi į priešo pinkles. Atrodė, mano gyvenimas sustojęs! Kitos gyvena, o man – tik puodai bliūdai! Guosdavausi, kad "čia tik toks etapas", o tai, kas gražiausia, manęs dar laukia ateity. Reikėjo daug laiko, kad suprasčiau, jog tai, kas gražiausia, yra dabar, šiandien... – pasakoja moteris, už šį suvokimą dėkodama tikėjimo malonei. – Pagalvokite, kaip turėtų jaustis vaikai, kai jų mama dabar neva dėl jų aukojasi, o gyvens kažkada, vėliau?"

Devyni nėštumai, vienas jų – nesivystantis ("Su tuo mažulėliu Danguj susitiksime", – sako Eglė), vien suskaičiavus žindymo laiką, išeina keturiolika metų... Bet argi motinystė – buhalterija? Jos nei kuo nors išmatuosi, nei pasversi.

"Būti šeimos, ypač – didelės, mama ar tėčiu reiškia tarnauti, dovanoti save ir daryti tai kasdien, be atostogų ir išeiginių, – dalijasi šiandiene išmintimi Eglė, atradusi savo pašaukimą šeimoje. – Tai reiškia visur turėti motinos širdį. Toji patirtis padeda kitaip žiūrėti ir į savo mokinius. Kas rytą juos pasveikinu taip: "Sveiki, brangūs, nuostabūs, Dievo mylimi vaikai!" O jie man choru atsako: "Sveika, brangi, nuostabi, Dievo mylima mokytoja!" Ir, žinote, visi tie pasveikinimo žodžiai yra tiesa, net jei mokiniai dabar to ir nesupranta."

Iš mamos ilgesio

Niekur nedingo ir literatūrinis pašaukimas. Jaunystėje E.Venslovaitės rašyti eilėraščiai nenugulė stalčiuose – juos spausdino "Nemunas", "Kauno diena". O pirmoji Eglės knygelė "Gyveno kartą mamytė..." pasirodė, kai, atrodytų, niekam daugiau negalėjo rastis laiko, mat šeimoje tuo metu augo penki vaikai.

Pasakų siužetus pasufleravo mamos kasdienybė. Jų herojai – mama karalienė, vaikai princai ir princesės. Kodėl pasakos? "Todėl, kad pasakos labai panašios į gyvenimą: jose, kaip ir mūsų kasdienybėje, irgi vyksta kova, reikia rinktis tarp gėrio ir blogio, už dyka karalystės niekas neduoda", – sako autorė, kurios kūriniai tinka ir vaikams, ir jų tėveliams.

Šios pasakos, tikina Eglė, tarsi nužengė iš dangaus. Ji, tuomet keturiasdešimtmetė, labai ilgėjosi savo mamos. Liga ją pasiglemžė vos per kelis mėnesius, tačiau nepalaužė stiprios dvasios ir gražios širdies.

"Gal tai mama tas pasakas atsiuntė? Jomis norėjau paliudyti, kad šeima, vaikai yra didelis turtas, dovana, bet, kaip ten rašoma, tai mato tik tie, kurie myli", – mano Eglė, pirmosios pasakos siužetą mintyse sudėliojusi migdydama mažąjį Motiejų.

Paskubomis užrašė į sąsiuvinį, po kurio laiko surinko tekstą ir nusiuntė draugei paskaityti. Nepasirašė – nedrįso. Ta nusiuntė savo draugei, ši – savo ir t.t. Taip kūrinėlis virto internetine pasaka, kol galiausiai kažkas įkėlė į savo svetainę.

"Juokingiausia, kad "Pasaką apie Duodančias Rankas" elektroniniu paštu man atsiuntė bičiulis Rytis Zemkauskas, sakydamas: paskaityk, tau turėtų patikti", – prisimena Eglė.

Patiko daugeliui. Savo skaitytoją surado ir neseniai, po dešimties metų pertraukos, išleista antroji E.Venslovaitės-Šiliūnienės kasdienybės pasakų knygelė "Apie šviesą lange", iliustruota Lauksminės Steponavičiūtės piešiniais. Joje autorė alegorine kalba vėl bando pasakyti, kad gyvenimas yra gražus, o mes – verti ir palaiminti.

Vietos visiems pakanka

"Didelei šeimai reikia ir didelės meilės, ir didelės drąsos, – pripažįsta Eglė, per gyvenimą prisiklausiusi ne tik gražių, bet ir užgaulių žodžių: "Vėl laukiesi?!", "Kaip visus į gyvenimą išleisi, kaip išmokslinsi?!", "Kaip išgyvensite iš tokių atlyginimų?!" – Tokie komentarai nuliūdindavo, bet atspirties suteikė tikėjimas. Kai pernelyg daug galvojame apie ateitį, pasiduodame baimėms, pamirštame džiaugtis šia akimirka. Stengiuosi gyventi čia ir dabar, juk nė vienas nesame tikras, ar sulauksime rytojaus. Smagu, kad esame sveiki, kad stengiamės vienas dėl kito, kad susipykę atsiprašome, galiausiai, kad turime stogą virš galvos, maisto."

Būta laikų, kai tas stogas virš galvos buvo visai nedidelis: devyniese glaudėsi trijų kambarių bute pas anytą (beje, Eglės žodžiais, pas nuostabią anytą!). Dabar išsitenka 70 kv. m namelyje, kurį paliko Anapilin iškeliavę Eglės tėveliai.

Čia gyvena šešiese, su keturiais jaunesniaisiais vaikais: dvylikos metų Motiejumi, devynerių Onyte, septynerių Juozapėliu ir penkeriu Jurgiuku. Trys vyriausiosios – jau savarankiškos, kuria savo gyvenimus. 25-erių Morta pernai baigė Teologijos studijas VDU, gyvena Vilniuje, svajoja tęsti studijas užsienyje. Vilniuje gyvena ir kitos vyresnėlės: 23-ejų Monika Dailės akademijoje studijuoja grafiką, 21-ų Elena – chemiją Vilniaus universitete. Aštuonioliktuosius šį rudenį pasitiksianti Bernadeda dar ieško savo kelio (kol kas ji gyvena su močiute).

Dėl atlyginimų aplinkiniai neklydo. Išties pinigėlių – nedaug. Šeimos galva Romualdas dirba M.K.Čiurlionio dailės muziejuje apsaugos darbuotoju. Didžiausias šio darbo privalumas – grafikas: vieną parą budi, tris – namie. Prisidėti prie šeimos biudžeto savo mokytojos alga tenka ir Eglei.

"Kai valstybė man mokės antrojo laipsnio pensiją, gal tada pinigų reikės mažiau nei dabar, kai vaikus auginame, – ironiškai šypteli Eglė, šiandieną visu pajėgumu dirbanti pedagoginį darbą ir geru žodžiu mininti vadovybę, palaikančią daugiavaikę darbuotoją. – Nuo 2002-ųjų, kai įsidarbinau Kauno jėzuitų gimnazijoje, tada turėdama keturis vaikus, dirbdama susilaukiau dar keturių."

Dievo SMS

"Mums labai daug gerų žmonių padeda. Jų pagalbą priimu kaip Dievo meilę mūsų šeimai, vadinu tuos žmones Dievo rankomis, – jaučiasi dėkinga gausios šeimos mama, besižavinti žmonių dosnumu. – Kiek kartų gavome drabužėlių, sulčių, uogienių, o jau medaus tai nėsyk nesame pirkę, nuolat kas nors padovanoja."

Šeima ypač dėkinga Eglės mokyklos laikų bičiuliui, keletą metų iš eilės dovanojusiam poilsį su maitinimu prabangioje kaimo turizmo sodyboje. Kadangi savo kaimų nebeturi, tai galimybė ištrūkti į gamtą yra tikra atgaiva.

Pirmąkart nuvažiavusi ir pamačiusi visą šeimai dovanojamą prabangą ir grožį moteris net susigraudino iš dėkingumo. Su savo kukliu šeimos biudžetu nieko panašaus patirti negalėtų.

"Iš pradžių galvojau, kad man trūksta vitaminų, – juokiasi pasakodama apie savo polinkį ašaroti dėl gerų dalykų. – Vėliau sužinojau, kad yra tokia šv.Ignaco aprašyta ašarų malonė. Pasaulis kupinas gražių dalykų. Kaip sako mano gera draugė Sigutė, Dievas mums kiekvieną dieną rašo SMS, tik ar mes perskaitome?"

Nebūti pasaulio centru

Sunku įsivaizduoti tokios didelės šeimos logistiką: kaip organizuojami kasdienybės darbai, kaip vyksta maitinimas, kaip dalijamasi pareigomis? Eglė tik gūžteli pečiais – tarsi viskas savaime suprantama.

Šeimoje galioja principas: nesi pasaulio centras, šalia tavęs yra kitas ir tas kitas irgi turi jaustis gerai.

"Mums labai padėjo katalikiškos šeimos stovyklos. Į jas susirenka daug gausių šeimų, atrandi daug bendrų dalykų, pasisemi geros patirties, – pasakoja apie daug naudos davusias išvykas. – Tarkime, būtent tokiose stovyklose išmokome, kad prie stalo negali būti žodžio "nemėgstu". Juk tėtis, mama pirko, gamino, stengėsi. Paskui tas "nemėgstu" pereina ir į kitas sritis: norisi kaitalioti ir draugus, vyrą ar žmoną."

Šeimos bendrystę stiprina dalyvavimas sekmadienio Mišiose, vakarinė bendra malda, kasdienis mokymasis atsiprašyti.

"Ne kartą ir mes su Romualdu esame vaikų atsiprašę, – tikina Eglė. – Šeima juk nėra vien gražus atvirukas. Ir aš būnu pavargusi, kantrybės netenku. Tada ir balsą pakeliu, ir moralizuoti pradedu. Bet nurimusi visada atsiprašau. Bet koks barnis ar nesantaika baigiasi apsikabinimu, palaiminimu."

Esu it molinis indas, kuris prisipildo, kai iš aukščiau pasipila šviesa, suteikianti tvirtybės.

Nedrąsu paklausti, o kiek laiko lieka pačiai Eglei? "Na, 3x8 taisyklės laikytis nepavyksta, – juokiasi Eglė, turėdama mintyje proporcingai paskirstomą parą: po 8 val. darbui, miegui ir sau. – Bet kas yra tas sau?"

Laiką sau Eglė išmoko taupyti, iškovoti. Skaito tik tokias knygas, kurios suteikia stiprybės: Bibliją, gerą vaikų literatūrą, dvasinio pobūdžio knygas. Jei kokia mintis įkrenta į širdį, ji labai padeda eiti per kasdienybės išbandymus, kuriuos Eglė vadina dvasinėmis pratybomis.

"Esu it molinis indas, kuris prisipildo, kai iš aukščiau pasipila šviesa, suteikianti tvirtybės", – sako Eglė, nenorinti eiti daugelio išmintu keliu, kai pasirenkamas saikingas tikėjimas, saikinga meilė, saikingas savęs dovanojimas. Todėl ir Eglės laimė – padauginta iš aštuonių!

Iš "Pasakos apie akinius"

(…) Jei kokiam mokinukui būtų reikėję pateikti geometrinės progresijos pavyzdį, tai akinių istorija būtų buvusi kaip tik: sulig kiekviena diena daugėjo akiniuotų mamų ir tėčių. Vaizdingai tariant, akiniuočiai dygo it grybai po lietaus. Jie atrodė pavargę, dažnai žvilgčiodavo į laikrodžius, o užvis dažniausiai dūsaudavo. Kur bepasisukdavai, visur tik girdėdavai:

– Neliesk manęs nešvariomis rankomis!

– Nečepsėk, kai valgai!

– Nerėk – ne miške gyveni.

– Negalima, tu nemoki.

– Pažiūrėk, kaip išsitepei.

– Nustok verkti.

Jie buvo labai liūdni, nes su naujais akiniais matė tik nešvarius drabužius, neplautus indus, dulkes, skolas, blogus pažymius, pamestas pirštines ir suplėšytas kelnes. Apie negyvenamas salas ar tolimas planetas niekas nebesvajojo. Geriausiu atveju ketino palikti vaikus pas senelius ir nuvykti į prekybos centrą.

Tiesa, vis dėlto buvo keletas užsispyrusių trumparegių, ypač mamų. Tai tos, kurios užkalbintos žavaus pilkojo pono tik nusijuokdavo ir, nė akimirksnio nesileidusios su juo į kalbas, visai nemandagiai prieš pat nosį užtrenkdavo duris.

– Mes viską puikiausiai matom, – šypsodamosi jos pabučiuodavo koše išsitepusį savo mažylį ir nekvaršindavo sau galvos nei dėl akinių, nei dėl jų dizaino. Ir čia joks desantas nieko negalėjo padaryti. Bet, desantininkų laimei, tokių atspariųjų buvo mažuma.

O kitos mamos retkarčiais susitikdavo draugėn pasidalyti savo mintimis apie gyvenimą. Jų pokalbiai būdavo maždaug tokie:

– Šiais laikais taip sunku rasti gerą auklę…

– Tai jau tikrai…

– Aš tokia pavargusi. Jaučiuosi niekam nereikalinga…

– Nesuprantu, kaip galėjau anksčiau norėti daugiau vaikų… Ir vieno per akis!

– Tai jau tikrai…

– Prie mūsų gyvena viena šeima su aštuoniais vaikais. Įsivaizduoji?!

– Siaubas! Šiais laikais!

– O matytum, vaikšto išsišiepus kaip niekur nieko. Trumparegė nelaiminga…

– Tai jau tikrai…

Taip ar panašiai jos leisdavo savo popietes, kol auklės vedžiodavo jų vaikus bei šunelius po parką.

O pilkasis desantas išvyko. Sako, į kitą miestą. Gavo dar vieną akinių siuntą. Prancūzų dizainas. Naujausias modelis. Sako, per juos dar geriau viskas matyti…

Eglė Venslovaitė-Šiliūnienė "Apie šviesą lange. Kasdienybės pasakos"

Ką girdėjome, kai laukėme šeimos pagausėjimo

Ir vėl?.. * Ar dabar reikėjo? * Prarasi sveikatą. * Juk yra tiek priemonių. * Tai čia jau paskutinis? * Sugadinsi geriausius savo metus. * Gimdai kaip katė. * Ar jūs kitaip negalit? * Nepadarysi karjeros. * Ar sugebėsit visus aprūpinti? * Turbūt milijonieriai, kad galit sau leisti. * Turėkit proto!

Ką norėjome išgirsti, kai laukėme šeimos pagausėjimo

Kaip džiaugiuosi. * Kokie jūs laimingi. * Davė Dievas dantis – duos ir duonos. * Stiprybės. * Vaikai – Dievo dovana. * Jūs – Dievo bendradarbiai. * Kokie jūs turtingi. * Vaikai – geriausia investicija. * Nebijokite!

Kasdienybės pabiros

... Šiokiadienis. Prieina vos pramokusi rašyti dukrytė ir įteikia savo gražiausią atviruką. Šiaip, be jokios progos. Kitoje pusėje užrašyta: "Mamyte, dovanoju tau šį atviruką, nes esi man labai brangi."

… Eglė migdo pusantrų metų Motiejų. Jis vartosi, pukšti, niekaip neužmiega. Netekusi kantrybės mama subara: "Miegosi ar ne?!" O mažasis paima mamytės ranką ir ima ją bučiuoti – nuo pirštų iki alkūnės.

... Ant rašomojo stalo paliktas raštelis: "Mama, aš tave labai myliu ir visados prisimenu. Taip pat prašau visados būt linksmai ir nepykt, kai kartais būnu bloga. Amžiams tave mylėsiu."