Universiteto rektorius profesorius Juozas Augutis (J.A.) ir Lietuvių išeivijos instituto bei VDU Academia cum laude vadovas profesorius Egidijus Aleksandravičius (E.A.) sutaria: šiuo metu siekis suvaržyti Konstitucijos garantuojamą aukštųjų mokyklų autonomiją – labai stiprus.

– Grįžkime į 1989 m. Kokia buvo pradinė universiteto, šiais metais žyminčio ir 97-erių metų sukaktį, atkūrimo idėja?

J.A.: Kiekvienas žmogus, darbavęsis, kad universitetas būtų atkurtas, manau, turėjo savitą universiteto idėją. Tačiau buvo ir bendras bruožas – tai Lietuvos laisvės siekio idėja. Universiteto atkūrimas buvo laisvės išraiška.

E.A.: Visoje Lietuvos laisvės byloje universiteto vaidmuo buvo ypač svarbus. Mažų mažiausiai dvi linijos vedė į VDU atkūrimą: JAV lietuvių akademinis sluoksnis ir Lietuvos akademinio sluoksnio atstovai. Pirmųjų buvo gerokai daugiau. Tai žmonės,  kaip Algirdas Avižienis, Bronius Vaškelis (buvę universiteto rektoriai – red. past.), Kęstutis Skrupskelis ar Rimas Vaišnys – dešimtys profesorių, išsibarsčiusių po geriausius JAV universitetus, kurie mąstė apie Lietuvos grįžimą į laisvę. Universiteto, koks jis turėtų būti į posovietinį kraštą įdaigintas, modelio idėja brendo gerus dešimtmečius prieš jį atkuriant. Buvo mąstoma ne nuolankiai žiūrint į kokį nors vieną pavyzdį, kaip kad daro dabartiniai mūsų biurokratai, dažnai bandydami pritaikyti vienos šalies, vienos schemos modelį. Tokie žmonės kaip Vytautas Kavolis galėjo ginčytis, kad mes turime siekti tokio universiteto, kokio pasaulyje dar nėra. Nes, iš vienos pusės, negali nieko kopijuoti, o iš kitos pusės, viskas, kas yra, yra netobula. Ir Harvardas netobulas, nors jis pats daktarato laipsnį Harvarde buvo apsigynęs, ir kiti geriausi universitetai netobuli. V.Kavolis sakė: mes turime siekti aukščiausio – beveik to, kas neįmanoma.

J.A.: Tačiau tie geriausieji universitetai, kurie gal taip pat turėjo trūkumų, buvo laisvės universitetai. Įdomu, kad tuometės Kauno profesūros atstovų, visą gyvenimą praleidusių sovietiniuose institutuose ir patikėjusių atkūrimo VDU idėja, noras jį atkurti nebuvo pagrįstas pragmatiškais dalykais – jis daugiau sietas su išsilaisvinimu. Svarstyta ir idėja atkurti VDU tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabartinis Kauno technologijos universitetas – red. past.) arba Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitarinio fakulteto (dabartinis VU Kauno fakultetas – red. past.) pagrindu. Tačiau šių institucijų atstovai nuoširdžiai tam priešinosi. Tada pasirinktas žymiai sunkesnis kelias – kurti universitetą nuo nulio, nieko neturint ir praktiškai nieko nepaveldint, bet nesutepant idėjos sovietiniu ar posovietiniu palikimu. Ir ta idėja pasitvirtino. Jei būtų nueita kitu keliu, šis universitetas būtų žlugęs.

E.A.: Šiandien kartais skaičiuojama: kieno vaidmuo, atkuriant universitetą, didesnis, kuri – Amerikos ar Lietuvos lietuvių pusė – nusipelnė labiau. Tačiau vienas dalykas yra akivaizdus: mes čia, Lietuvoje, jutome, nuo ko bėgame, kokių aukštųjų mokyklų ir kokio požiūrio į žmogų nebenorime. Mes abu – ir rektorius, ir aš – esame baigę VU. Ir 1989 m. mes žinojome, nuo ko bėgame, tačiau į ką mes bėgame ar einame, nebuvo laiko ilgai mąstyti. Tai buvo išmąstyta daugiausia laisvėje, Vakaruose: mokslo ir kūrybos simpoziumuose rašant rimtus tekstus, programas. Tai buvo ilgai brandintas labai protingų ir laisvų žmonių projektas. Dalis atklydusiųjų į beatsikuriantį universitetą tiesiogiai arba per savo dėstytojus dar juto tarpukarinį VDU. Jie buvo išsaugoję universiteto legendą, jo dvasią ir apie ją kalbėdavo. VDU buvo laisvojo Vakarų pasaulio intelektualinių idėjų ir atminties nešiotojas. Ir tai buvo pašėlusiai sėkmingas, pašėlusiai energingas sumanymas.

VDU buvo laisvojo Vakarų pasaulio intelektualinių idėjų ir atminties nešiotojas. Ir tai buvo pašėlusiai sėkmingas, pašėlusiai energingas sumanymas.

– Anksčiau VDU šalia privalomų išklausyti specialybės dalykų buvo nemažai galimų pasirinkti disciplinų, be to, buvo galima rinktis mažąjį bakalaurą. Universitete buvo daug laisvės. Ar ir dabar galėtumėte pasakyti, kad universitetas išliko toks laisvas, laisvesnis už kitus?

J.A.: Studijos VDU paremtos artes liberales principu – galimybė rinktis įvairius, nesusijusius su pagrindine studijų sritimi, dalykus mūsų universitete tebėra labai svarbi bendrųjų studijų dalis. Ypač tai pasakytina apie pirmuosius du studijų metus bakalauro programoje. Nereikia suabsoliutinti artes liberales dvasios, tačiau vien faktas, kad studentas pats savo studijų programoje gali kažką pasirinkti, tik atkūrus VDU atrodė labai šventvagiška kitiems universitetams, kur visa studijų programa iki pat pabaigos buvo surašyta ir nuleista iš aukščiau – iš Maskvos ar Vilniaus. Ir staiga VDU studentas, maža to, dar – į fizinius ar gamtos mokslus įstojęs – čia galėjo pasirinkti filosofijos, istorijos ar menų kursus. Pasipriešinimas tam laikui bėgant augo. Kaip nekeista, prie to prisidėjo ir europietiški pinigai – Sanglaudos fondo ir kiti – kurie buvo skirti pasivyti Vakarų Europos aukštąjį mokslą. Mūsų universitetui jie buvo žalingi ta prasme, kad labai išaugo biurokratijos, kontrolės mechanizmas. Iki tokių absurdų, kai buvo panaikinta galimybė studentui studijuoti keliose programose iš karto, o tik paskui rinktis vieną. Biurokratijos dvasia plito. Ir dabar dar sunku – ji per daug išplitusi. Žinoma, ir Didžiosios Britanijos, ir Vokietijos profesorius pasakys, kad universitete – daug biurokratijos, daug visokių dokumentų pildymo. Perteklinės kontrolės mechanizmas, užaugintas ant tų pačių europietiškų pinigų, sugebėjo beveik užspausti, laimei, nevisiškai užspaudė, universitetų laisvės dvasią. Žmonių, kurie gurkštelėjo laisvės, kaip to iš butelio išlindusio džino suvaryti atgal nebepavyksta. Ir mes tuo labai džiaugiamės. Po žingsnelį bandome sugrįžti į pradžią, prie Mokslo ir studijų įstatymo. Juk pradinį šio įstatymo variantą dar nepriklausomybės atkūrimo pradžioje A.Avižienis ir Vytautas Kaminskas su kolegomis surašė. Į kelis puslapius sutilpo visi pagrindiniai dalykai, ir atrodė viskas pakankamai išsamu. Ten tilpo ir trys studijų pakopos, ir visos sąvokos, ir universiteto autonomija, ir kiti dalykai. Dabar Mokslo ir studijų įstatymas turbūt jau greitai į vieną tomą nebetilps – reikės dviem tomais jį leisti, tačiau aiškumo dėl to – ne daugiau.

E.A.: Tačiau universitetų autonomijos ten nebus nė kvapo, nors Konstitucijoje parašyta: aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. Tačiau šiandien universitete mes turime labai mažai tos laisvės, kurią turėjome tada, tik jį atkūrus. Tačiau mažąjį bakalaurą kaip gretutines studijas mes esame išsaugoję, nors ir pašėlusiai sudėtinga rasti resursus tam įgyvendinti.

O grįžtant prie europinių pinigų – kodėl jie buvo kontrproduktyvūs? Todėl, kad toks universitetas, koks buvo lipdomas 1989–1990 m., ir Europoje buvo iššūkis. Daug tokių universitetų nebuvo. Dėl to daug kas su didžiausiu žavesiu žiūrėjo į mus.

Vis dėlto didžiausias VDU skirtumus nuo sovietinio universiteto buvo požiūris į universitetą iš studijuojančio žmogaus, jo žmogiškųjų poreikių pusės. Universiteto atkūrėjai labai aiškiai suprato, kad sovietizmas glūdi ne tuose penkiuose indoktrinacijos kursuose, kaip mokslinis komunizmas ir kiti, kurie lyg ir turėjo suformuoti sovietinį žmogų. Jie suprato, kad sovietizmas universitete glūdi ir ankstyvame, specializuotame ir siaurame fakultetų konstravime. Visi sovietmečio studentai studijavo kažkokią siaurą sritį. Iki dabar tai yra nesuprasta, nes, kai girdi kokį ministrą kalbant apie tai, kad jaunuoliai nežino, kur studijuoti, pasirinko ne tai, ką jie nori, valstybė žino, kur žmogus turi save atrasti. Tai yra grynai posovietinis aiškinimas. Per 30 laisvės metų vis dar nesuprasta, kad žmogus yra tikslas, o valstybė – tik priemonė. Deja, Lietuvoje dažnai vis dar ne žmogaus klestėjimas pastatomas į pirmąjį planą, o kontora, kuriai visi kaip prie sovietų turi paklusti.

J.A.: Galiu tik patvirtinti: kažkam gal atrodė, kad išėmus propagandos dalykus, mokslinį komunizmą ir kitas panašias doktrinas, viskas pasikeis, taip neįvyko. Visos aukštojo mokslo sistemos blogumas – siauros specializacijos. Sovietmečiu jas buvo galima pateisinti, nes egzistavo planinis ūkis. O dabar – nors gamyba reikalauja kūrybiškumo, vis tiek studijų krepšelių ir programų įsikandama. Ir maištauti čia mes mažai galime, nes esame priklausomi nuo valstybės skiriamų finansų.

Egidijus Aleksandravičius. Jono Petronio nuotr.

– Kiek šiais laikais VDU skiriasi nuo kitų universitetų?

J.A.: Per 30 metų mes išaugome nuo 177 studentų pirmaisiais metais iki 10 363 studentų dabar. Esame antras pagal dydį universitetas šalyje. Tačiau ne skaičiai yra svarbiausia.

Manau, nuo kitų universitetų mes skiriamės tuo, kad išlaikome balansą tarp biurokratijos ir žmogiškumo. Nepasakyčiau, kad mes – labai jau geresni ar labai kilnesni, tačiau pas mus biurokratija nespėjo peraugti, apimti viso universiteto taip, kaip senuosiuose universitetuose. Tai mums teikia vilčių – mes nesame praradę gyvybės žarijų.

E.A.: Pasikartosiu: mes išeiname iš studijuojančio žmogaus pozicijų, tikime, kad kiekvieno žmogaus klestėjimas yra didysis mūsų edukacinis uždavinys. Todėl siekiame, kad kiekvienas studentas galėtų susikomponuoti unikalią kursų ir studijų mozaiką. Žmonės juk negyvena pagal specialybes: visi juk labai skirtingi. Tą individualumą mes ir siekiame atskleisti. Ir šiuolaikinybėje, kai idėjos vis labiau brangsta, o paprastos žinios vis labiau pinga, individualybė yra našiausias dalykas. Nes ji gali mąstyti ir savo gyvenimo prasmės klausimus, savo bendruomenės ir šeimos klausimus, savo tautos klausimus ir galų gale žmonijos likimo klausimus. Mūsų tikslas yra žmogiškumo ugdymas. Kartu su Tomu Venclova galėčiau teigti, kad baisiausia, kas mūsų laukia, yra žmogiškumo tirpimas. Ne lietuviškumui šiandien gresia pavojai, o lietuvių žmogiškumui. Čia yra didysis iššūkis: niekas nepasibaigia tame kelyje, kurį prieš 30 metų pradėjome.

J.A.: Mes turime studentų, kurie studijuoja, sakykime, filosofiją, nusprendžia, kad jiems reikia verslumo pagrindų. Tam yra sukurtas VDU Verslo praktikų centras, kur studentas gali įgyti verslo pagrindų. Taip pat visi gali rinkti iš daugiau 30 užsienio kalbų.

E.A.: Be to, turime Academia cum laude. Tai yra gretutinių studijų pagrindu veikiančios individualios studijos su pasirinktu tarptautinio lygio profesoriumi arba pripažintu menininku. Padedamas kuratoriaus, studentas kuria individualią savo studijų programą ir gali rinktis iš visų universitete esančių dalykų. Ši bendruomenė vienija apie 50 studentų.

– Vis dar pasigirsta teiginių, kad VDU – universitetas humanitarams, esą rimtų tiksliųjų mokslų atstovų čia neišugdoma. Ką Jūs į tokius teiginius atsakytumėte?

J.A.: Taip turbūt teigia tų universitetų, kurie ugdo siaurus specialistus, atstovai. Kai kam ir šiandien keista, kad mes ir informatikos specialistams suteikiame humanitarinių, socialinių mokslų žinių.

Pas mus stojantis jaunimas įrodo: jiems tai tinka. Kitas dalykas – skirstyti mokslus į fizinius ir nefizinius jau nebėra prasmės. VDU yra ir skaitmeninė humanitarika, ir kompiuterinė lingvistika, ir kūrybinės industrijos, ir neurotechnologijos, ir kitos mokslų bei studijų tarpdisciplininės kryptys, kurios sujungia šias anksčiau kardinaliai skirtingomis laikytas mokslų sritis. Neteigsiu, kad šiais laikais jau nebegali būti ir nebus teoretikų matematikų, teoretikų fizikų. Taip, reikia ir tokių. Tačiau šiais laikais tikslieji ir humanitariniai mokslai tampa vis labiau susiję, susipynę. Svarbiausia, kad universitetas išmoktų tas sritis sėkmingai jungti.

E.A.: Reikia pripažinti, kad egzistuoja ir sovietinio sukirpimo, tradicinio, anksti specializuoto akademinio branduolio pajėgumai kurti technologijas, ieškoti grynai mokslinių rezultatų. Tačiau humanitariniai mokslai, pro sovietines grotas žiūrint, visą laiką būdavo suprimityvinami. Pagal VDU pasirinktą modelį kai kurie tiksliųjų mokslų ar gamtamokslio dalykai buvo privalomi visiems. Ir, ko gero, buvo per mažai privalomi. Nes tai, ko šiandien mums visiems labiausiai trūksta, yra logika ir disciplinuotas mąstymas.

J.A.: Blogiausia yra tai, kad, remiantis dabar Lietuvoje galiojančia tvarka, jaunas žmogus yra verčiamas būti, sakykime, inžinieriumi. Verčiamas naudojant finansus, kurių tu negali pasirinkti ir perkelti kitur. Dabar tvarka tokia: studijuosi inžineriją – valstybė duos pinigų mokslams, o jei nori būti psichologu ar medijų specialistu – susimokėk.

E.A.: Nes valstybė neva yra protinga ir viską žino geriau už patį žmogų.

J.A.: Ir tai yra blogiausias dalykas. O tam, kad būtų pažadintas žmogaus kūrybiškumas, reikia labai plataus spektro žinių. Neįmanoma būti iš tiesų kūrybišku žmogumi, nebent – kūrybišku labai siauros specializacijos srityje – neturint įvairių sričių žinių. Be to, šiandien ir tikslieji mokslai, ir gamtos, ir humanitariniai dalykai pradeda derėti taip kaip mokslo aušroje, kai kūrėsi mokslas ir jis dar nebuvo išskirstytas į atskiras sritis. Vėliau jis dirbtinai buvo išskirstytas į jas. Dabar ateina laikas, kai mokslas vėl imamas suvokti kaip vienas. Ir universiteto vaidmuo čia labai išauga.

E.A.: Akivaizdu, kad, jei nuo pat pradžių VDU būtų gyvenęs visiškai geranoriškuose, kolegiškuose tinkluose, bendras efektas būtų didesnis. Jei būtų susikūręs universitetų aljansas, išeinant iš studijuojančiojo laisvės pozicijų, – jei būtų buvusi sukurta sistema, kad bet kuriame universitete studijuojantis jaunuolis gali bet kuriame kitame universitete pasiimti norimą kursą. Tačiau viskas pasibaigė tuo, kad iš pradžių pas mus iš kitų universitetų eidavo studentai mokytis anglų kalbos – turėjo universitetas už savus pinigus dešimtį dėstytojų pasamdyti ir taip ant bado dietos gyvendamas.

J.A.: Visai tuo metu dar sovietinei švietimo sistemai buvo per ankstyvas VDU atsikūrimas. Kita vertus, iš universiteto sklidusios idėjos darė įtaką visai Lietuvai. VDU buvo pirmasis universitetas, kur atsirado bakalauro, magistro studijų programos ir doktorantūros studijos.

Dabar kad ir į kurį Lietuvos universitetą nuvažiuosi – visur būdinga kalbėsena apie laisvesnes studijas, galimybes studentams rinktis patiems, apie įvairių mišrių, tarpdisciplininių profesijų atsiradimą. Tačiau jei sienos tarp fakultetų išlieka tokios kaip Kinijos siena, niekas nuo to nepasikeis.

E.A.: A.Avižienio generacijos pasaulio lietuvių išminčių išmąstytas universiteto modelis tebelieka labai modernus. Tą patį modelį kitaip aprašę galėtume įsiūlyti besikuriantiems Japonijos, Singapūro, Malaizijos universitetams ir kitur, kur pereinama prie visapusio išsilavinimo. Tai yra amerikietiškas modelis, kurio esmė remiasi individo laisvių biliu. Vadinasi, žmogus čia pats augdamas komponuojasi savo studijų programą, o atėjęs į antrą studijų pakopą, tai yra magistrantūrą, renkasi specialybės dalykus.

– Kokias universiteto perspektyvas matote ateityje?

J.A.: Biurokratijos, matyt, nemažės. Tam tikros biurokratijos, kuria paremta universiteto vadyba, organizaciniai dalykai, turi būti. Tačiau svarbus yra santykis. Jeigu tik universitete įsigali perdėm vadybiniai principai ir tampa visiškai nebesvarbu nei žmogus, nei profesorius, nei dėstytojas – lieka svarbūs tik kažkokie formuliarai, net jei tas universitetas pagal pasiekimus rodo neblogus rezultatus, tai jau nebe universitetas, o fabrikas. Ne vienas Lietuvos universitetas yra peržengęs šią Rubikono ribą. Mums tą ribą pavyksta kažkiek atitraukti ir palikti universiteto erdvę šiek tiek laisvesnę. Tikiuosi, taip bus ir ateityje. Aš vis dėlto tikiu laisvės genu žmoguje. Biurokratinė apkrova universitetuose didelė, tačiau ateina jaunoji karta. Pažiūrėkite, kokį laisvumo užtaisą jie neša savyje! Aš sunkiai įsivaizduoju, kad tuos, kurie dabar – jaunesnėse mokyklos klasėse, būtų galima suvaryti į kažkokį aptvarą. Ir tai yra gerai. O po jų gal ateis dar laisvesni. Liūdna, kad daug dalykų universitete negalėjome padaryti žymiai lengviau ir greičiau, sukurti tai, ko dar niekas neturi. Kaip Egidijau, minėjai, VDU buvo kuriamas toks, kokio nebuvo ir JAV. Jis galėjo tapti geriausiu universitetu pasaulyje – tegul mažas, tegul neturtingame krašte, tačiau galėjo. Vis dėlto turime gerą perspektyvą, gerą jaunimą. Peryvenome įvairias valdžias, kai kurios jų universiteto raidą stabdė, ardė tai, ką gero buvome sukūrę. Tačiau žinome – nei biurokratija, nei valdžia išlaisvėjusių žmonių nebeužspaus.

E.A.: Jeigu apleisime universitetus, jeigu jiems leisime likti ir tenkintis aptemusios biurokratijos ir dar tamsesnių sluoksnių tarnaitės vaidmeniu, šviesos tunelio gale neišvysime. Gniuždomą universitetų laisvę reikia budriai saugoti.

Rašinys parengtas bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu.