Apie planus ir jau įvykdytus darbus kalbamės su VVKD valdybos pirmininku Evaldu Tameliu.

– Esate susijęs su bankų sektoriumi. Kas paskatino imtis veiklos upių laivybos srityje?

– Laivyba man artima nuo vaikystės, kai dar augau Klaipėdoje netoli uosto. Studijuodamas Kelno mieste, gyvenau prie Reino upės, tad kiekvieną dieną mačiau pro šalį plaukiančias krovinines baržas. Vėliau darbai persikėlė kitur, tačiau vis tiek šalia buvo pramoginė laivyba. Be to, Vokietijoje įgijau laivavedžio teises. Kai pradėjau domėtis Lietuvos vidaus vandenų kelių situacija, man iškilo klausimas, kodėl Nemuno kelias neišnaudojamas laivybai. Tai akivaizdžiai gamtos dovanotas vandens kelias, kai nereikia grūstis užkimštoje autostradoje. Taip sutapo, kad vienu metu norėjau išbandyti kažką naujo ir kartu pritaikyti turimą patirtį, kuriant Lietuvoje vandens kelių infrastruktūrą.

Vizija: E. Tamelio teigimu, svarbus akcentas, kad Europos investicinis bankas Lietuvoje yra atlikęs krovininės laivybos studiją ir mato galimybių finansuoti elektrinių baržų įsigijimą. (Redakcijos nuotr.)

– VVKD valdyba išsiskiria iš kitų valstybės kontroliuojamų įmonių savo tarptautiškumu. Jūs esate iš užsienio grįžęs lietuvis, kitas valdybos narys – austras. Kaip pavyko suburti tokią komandą?

– Esu gimęs ir augęs Lietuvoje, tačiau baigęs mokyklą išvykau studijuoti į Vokietiją, kur baigiau finansų rinkų ir įmonių finansų vadybos studijas. Dar studijų metu dirbau investavimo srityje, IT įmonėse, stažavausi investiciniuose bankuose. Po studijų keliai nuvedė į verslo konsultavimo pusę – padėjau bankams, investicijų bendrovėms vykdyti strateginius skaitmenizavimo, rizikų vertinimo projektus.

Įgijęs patirties pradėjau ieškoti, kur savo žinias galėčiau pritaikyti Lietuvoje. Taip pat norėjosi išbandyti ką nors, kas nesusiję su bankininkyste, todėl nusprendžiau kandidatuoti į VVKD valdybą. Tąkart kandidatavau kaip vadybos ekspertas. Tuomet reikėjo ir upių laivybos eksperto, tačiau mūsų šalyje buvo sunku rasti tokį specialistą, nes Lietuvoje tiesiog daug metų nebuvo vystoma upių laivyba.

Tada man pavyko gauti Manfredo Seitzo kontaktus. Jis anksčiau jau buvo atvykęs į Lietuvą, dirbęs Austrijos vandens kelių direkcijos vadovu. Jam pasakiau, kad Lietuvoje taip pat norime gaivinti upių laivybą ir pasiūliau taip pat kandidatuoti į valdybą. Tuo metu jis konsultavo dėl upių laivybos vystymo Dunojaus upės regiono šalyse, turėjo neįkainojamos patirties dirbant su ES institucijomis. Vėliau suradome dar ir upių laivybos inžinerijos ekspertą, kuris taip pat prisijungė prie komandos. 2019 m. valdyboje buvo penki nariai, iš kurių trys – turintys tarptautinės patirties. 2022 m. valdyba sumažinta iki trijų narių, tačiau pavyko išlaikyti jos branduolį ir toliau tęsti VVKD darbus.

– Ką direkcijai duoda valdybos tarptautinė patirtis?

– Tarptautinė patirtis įneša naujų vėjų, padeda pažvelgti į tuos pačius dalykus iš kitokių perspektyvų. Kai 2018 m. valdyba pradėjo savo darbus, pagrindinis iššūkis buvo šalies institucijų skepticizmas, tad mūsų turimų užsienio ekspertų balsas buvo labai svarus ir padėjo įtikinti vietines institucijas ir politikus, kad Nemunas tikrai tinkamas laivybai. Be to, užsienio partnerių parama stiprina valdybų atsparumą ir leidžia depolitizuoti strategines valstybės įmones.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte pačioje pradžioje, kai tik buvo suformuota valdyba?

– Mano minėtas politikų nusistatymas, kad Nemuno kelias negali veikti, tikrai buvo didelis iššūkis. Reikėjo, kad valdyba įgautų pasitikėjimo, kartu būtų patikėta ir pačios direkcijos galimybėmis plėtoti vandens kelius ir kad upių laivyba šalyje gali būti atkurta.

Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir kitose Europos šalyse upių laivyba turi gilias tradicijas, vystoma jau šimtmečius, tad tų šalių vyriausybės noriai finansuoja. Pas mus to nebuvo. Mums teko svarbiausia užduotis įtikinti tiek visuomenę, tiek politikus, kad laivyba Lietuvoje įmanoma.

Tam reikėjo atlikti namų darbus, todėl palaikėme VVKD vadovo iniciatyvą gauti ES finansavimą Nemuno keliui atkurti. Tai pavyko padaryti – per keletą metų Nemune įrengtos bunos jau duoda rezultatų. Remdamiesi kitų šalių patirtimi, teikėme siūlymų dėl įmonės finansavimo modelio.

Mums svarbu, kad valdyba atkreipia dėmesį ir skatina upių laivybos suderinamumą su aplinkosaugos klausimais.

Kai pradėjome darbus, per kadenciją viskas kardinaliai pasikeitė. Per keletą metų visi ūkinės laivybos skeptikai tapo entuziastais. Tiek VVKD vadovo, tiek darbuotojų dėka, viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie upių laivybos naudą ir jau matyti rezultatas, nes VVKD veikla sulaukia vis daugiau palaikymo ir susidomėjimo. Jau dabar dėliojami pramoginės ir krovininės laivybos planai.

Galime pasidžiaugti ir degalų kolonėlės ant vandens projektu, laivavedžiams nereikia bėgioti su kanistrais, jie gali degalų įsipilti patogiai. Šis VVKD įgyvendintas projektas ES pristatomas kaip gerasis pavyzdys ir sėkmės istorija.

Be to, per keletą metų komercinės pajamos padidėjo šešiais kartais, darbuotojų skaičius sumažėjo penktadaliu.

– Liepą valdyba rinkosi į naujos strategijos pristatymo posėdį. Kokią viziją vidaus vandens keliams iškėlėte? Kokie pagrindiniai strategijos akcentai?

– Šią vasarą bus baigtas E41 kelio (Kaunas–Kuršių marios) projektas. Jis bus užbaigtas artimiausiu metu ir Lietuva vėl turės upių laivybai tinkantį kelią. Tai atveria visai kitokių galimybių: tiek toliau vystyti VVKD veiklą, tiek ir verslui, kuris Nemune galės patogiai verstis ne tik pramogine, bet ir krovinine laivyba. VVKD jau yra pritraukusi partnerių, kurie netrukus pradės Nemunu reguliariai gabenti krovinius.

Kitas svarbus akcentas – Europos investicinis bankas Lietuvoje yra atlikęs krovininės laivybos studiją ir mato galimybių finansuoti elektrinių baržų įsigijimą. Tai būtų didelis proveržis tiek ekonomikos, tiek ir aplinkosaugos srityje. Mums svarbu, kad valdyba atkreipia dėmesį ir skatina upių laivybos suderinamumą su aplinkosaugos klausimais.

– Kokia jūsų ilgalaikė vidaus vandens kelių Lietuvoje vizija?

– Ilgalaikėje perspektyvoje kroviniai keliaus vandens keliais, taip atlaisvindami įprastus sausumos, mažindami oro taršą ir triukšmą. Manau, ateityje uostai bus ne tik Klaipėdoje ir Kaune, bet ir Jurbarke ar Alytuje. Šalia kursis logistikos, pramonės įmonės, kurios įsteigs ir naujų darbo vietų.

Žinoma, manau, ir gyventojams bus patogu keliauti vandens keliais, kartu vežti dviračius, lankyti istorines vietas, pramogauti ir taip skatinti ekonomiką.

Dabar dirbame Nemuno žemupyje, kuris sujungia Kauną ir Klaipėdą. Taip pat valomas ir aukštupys, vedantis nuo sienos su Baltarusija iki Kauno. Mūsų siekis – sujungti šias atkarpas, tam reikės ties Kauno hidroelektrine įrengti šliuzą.

Be to, jau esame atlikę studijas, ką reikia padaryti, kad galima būtų prijungti ir Neries vandens kelią iki Nemuno. Tad ilgalaikėje perspektyvoje esame numatę ilginti vidaus vandens kelius ir pritaikyti juos laivybai.