Pateko po šilumvežiu

"Neseniai pakeitė mano protezų atramas. Dabar – dar geresnės, švediškos, naujesnės spyruoklės – kaip bėgiko Oscaro Pistoriaus, – pakvietęs į virtuvę ir sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje protezus rodo Vladimiras. – Aš irgi sportininkas, kažkada lankiau boksą, dabar važinėju dviračiu. Daug. Vieną jau nuvariau, pakeičiau į kitą. Žinai, koks dabar metalas, kokia gamyba – prasta, ne kaip seniau. Vieni, pamatę mano protezus, bijo, kiti – ne, nes važiuoju pasiraitojęs kelnes, kad grandinė nepagautų. Visko būna – ir kritau, Druskininkuose net Rička Malinauskas matė. Noriu nuo Lietuvos iki Latvijos ir Maskvos nuvažiuoti dviračiu."

Praeityje šilumvežio mašinisto padėjėju ir vyriausiuoju prekinio traukinio konduktoriumi dirbęs sportiškas vyras kojų neteko 2012 m. rugpjūčio 23-iosios naktį.

"Neapšviestoje teritorijoje paslydau ant skaldos, praradau pusiausvyrą ir mano kojos pateko po važiuojančiu šilumvežiu, – apie nelaimę jis pasakoja nuoširdžiai, netgi tiesmukai. – Žinai, kas liks, kai monetą padėsi po 90 tonų sveriančiu šilumvežiu? Blynas. Man kojas sutraiškė."

Randuoto 185 cm ūgio ir 90 kg sveriančio vyro balse nė akimirką negirdėti nevilties ar pesimizmo gaidelių: jis, kaip ir susitikus prieš trejus metus, juokavo, buvo atviras, pulsavo energija, o jo mintys ir sakiniai šokinėjo nuo vienos temos prie kitos.

"Aš – sportininkas, perėjęs karštus taškus, įpratęs prie visko. Man – dzin. Galva prakirsta, kai sprogo mašinos padanga, nugaroje – skeveldros, buvo lūžių, – prisiminė specialų karinį pasirengimą praėjęs vyras. – Kojas sulenkiau, suspaudžiau prie šlaunų, kad nenukraujuočiau. Tvarsčių nebuvo. Per 12 minučių mane nuvežė į Vilkaviškio ligoninę. Geras chirurgas – sutraiškytus kojų galus nupjovė profesionaliai. Žiūrėjau, nes operavo tik suleidę vaistų nuo skausmo – man širdies nepakankamumas. Po keturių mėnesių reabilitacijos gavau vokiškus, o vėliau dar geresnius – švediškus kojų protezus iš anglies pluošto. O prieš šitą nelaimę aš, važiuodamas šilumvežiu, žmogų užmušiau. Pagauname ne vieną savižudį, o tuokart ant bėgių mylėjosi porelė. Tu, jaunas fotografe, nesimylėk su mergaite ant bėgių, nors tai – ekstremalus seksas ir adrenalino daug..."

Keliauti man patinka, kartais ir vairuoju – turiu sveikatos pažymėjimą iki 2023 m., nors galiu važiuoti tik iki 100 km/val. greičiu.

Ekstremalas su protezais

Dvi pensijas gaunantis vyras džiaugiasi, kad per mėnesį gauna 560 eurų, o dar pinigų prisiduria su kolegomis veždamas parduoti senus automobilius į Rusiją – dalimis ir į Ukrainą.

"Buvau Donecke, Luganske, Kijeve, Maskvoje. Aš įpratęs, ekstremalas. Afganistane matytų sutraiškytų kaukolių, apdegusių kūnų jau nesapnuoju, – padeda į šoną apie 400 g sveriančius protezus. – Keliauti man patinka, kartais ir vairuoju – turiu sveikatos pažymėjimą iki 2023 m., nors galiu važiuoti tik iki 100 km/val. greičiu. Dažnai kelionėse rodau kelią. Įdomu, sutinku įvairių žmonių, pakalbu, bet savo nuomonės neperšu."

Vladimiras – rusas, Ukrainos pilietis, gimęs Kaune, gyvenęs Kryme, iki 1972 m. tarnavęs Lvove, buvęs Afganistane, Černobylyje, Spitake, kur įvyko žemės drebėjimas.

"Kryme, Džankojuje, kolūkio pirmininkas man sakydavo: "Volodia, turi vadovauti artelei "Ragai ir kanopos", o aš sakau: mes, fašistai (taip mus, nuo Baltijos, vadindavo armijoje), nenorime vadovauti. Mes – diplomatiški, kultūringi. Štai mano kaimynas Šustauskas – grubokas, piktokas. Jam nekart sakiau: būk kultūringesnis."

Pasisuka į fotografą ir rodo į spintelę virtuvėje: "Tu jaunesnis, berniuk, atidaryk dureles, pasiimk arbatos ar kavos. Būk kaip namuose... Vidurinėje Azijoje žmonės vaišingi, pas mus jau ne tokie. Ar sunku gyventi Lietuvoje? Nelengva, bet negalima visko tik laukti iš valstybės, kad kažkas duos, nukris iš dangaus."

Dar viena byla

Vladimiras įsitikinęs, kad yra ir daug gerėjančių dalykų, o Pilviškių geležinkelio stotyje, kur jis išgyveno siaubą, jau įrengtas apšvietimas – stovi šeši elektros stulpai.

"Volodiai reikėjo tik kojas nusipjauti", – ironizuodamas juokiasi.

Jo septynių vietų automobilis 1997 m. "Volkswagen Sharan" stovi požeminiame garaže, dviratis – bute.

"Na, turbūt žinai, seniai esu tos negerbiamos partijos "Tvarka ir teisingumas" narys, turiu bylą, kai iki rinkimų apygardos nuvežiau žmonos mamytę, tremtinę, vaikščiojančią su lazdele. Ant automobilio buvo partijos ženklai. Na, mane iškart blokavo policijos ekipažas, pažeidžiau instrukciją..."

Prieš trejus metus jam buvo iškelta kita byla – už piktą komentarą apie homoseksualus.

"Nerašau jau ant jų. Na, tegul gyvena jie. Mes visi viską suprantame. Tai seniau, netgi JAV, buvo pripažinta psichine liga. Na, bet dabar komentarus rašo ir be manęs, – juokiasi V.Moskvičiovas, šokinėdamas nuo temos prie temos ir kartais įterpdamas rusiškų žodžių: – Gal sumuštinių padaryti? Kavos negeri? Maladec (liet. – šaunuolis), geriau – arbata."

Turi Ukrainos asmens dokumentą

"Na, tai ką... – geriant arbatą tęsia pokalbį. – ... Charkovas, Doneckas. Pardavę automobilį dažniausiai grįžtame autobusu. Sėdi mergaitė, dirbo sanitare kariuomenėje. Vyrai žūsta, pasakoja, kai kurie nežino už ką. Mačiau blokpostus, filmavau tankus, bet po to ištryniau – sako, dar įkliūsiu SBU (Ukrainos saugumo tarnyba). Bet man įdomu, buvau kaip tarptautinis stebėtojas... Tu, berniuk, cukraus imk, aš negaliu, o tu imk, imk, vaišinkis. Mano mama tokia buvo. Užaugome prie geležinkelio, kiek šernų, zuikių ir kitokių žvėrių bėgiodavo – nyksta dabar jie... Tai štai ta mergaitė autobuse, sanitarė, tikėjosi uždirbti pinigų, bet ją apgavo, negavo tiek... Žmonės sako, kad vagia dabar dar daugiau, kas ką gali. Kamazais iš kaimų veža. Kareiviai neturi ko valgyti, pagauna ir pjauna vištas... Mačiau tankų kolonas, mačiau ir girtų su automatais, o girtas su ginklu – neduok, Dieve. Stabdydavo, bet mus pasitikdavo chebra, viską suderindavo."

Mėlynos spalvos Ukrainos asmens dokumentas jam reikalingas kelionėms į Ukrainą, Lietuvoje jis turi leidimą gyventi dar dešimt metų.

Vladimiras rodo skrynią – taip vadina rankinę, kurioje sukrauta krūvos dokumentų, kortelių, asmens dokumentas.

"Kortelės benzinui, autobusui, kaupiame taškus, gauname nuolaidų. Aš dar su "Sharan" vežiojau vienos gamyklos darbuotojus, gamino šokoladą. Blogą, kažkokios chemijos pridėta, žmonės pradėjo kasytis, alergiją gavo, – ragina vaišintis juodu šokoladu, padėtu ant stalo. – Nebijokite, šitas geras – juodasis, lietuviškas."

Gal Trumpas veikia?

Bute jis gyvena kartu su 55 metų žmona Zita ir jos mama –  tremtine. Zita – ketvirtoji jo žmona.

"Aš – stačiatikis, negaliu gyventi šiaip, sumetus skudurus, negražu taip, – aiškinasi. – Nešvenčiu Helovino, mėgstu Lietuvos istoriją, kultūrą, mėgstu ir Rusijos, nes esu rusas, bet gimęs Kaune. Klausau ir lietuviškos, ir rusiškos muzikos. Blogai, kai perša rusofobiją. Draugauti turime, ne kariauti. Latviai jau dirba – geležinkelininkai jau susitarė su rusais."

Iki Ukrainos sienos jis važiuoja 700, iki Donecko  – apie 2 000, iki Maskvos – 1 000 km.

"Ukrainoje dabar baisiau, nežinau, kas sustabdys, nors sako, kad kariškius jau išvedė... Gal Trumpas veikia?" – svarsto Vladimiras.

Neseniai pas jį lankėsi sesuo, kuri dabar dirba degalinės viršininke, seniau tarnavo paskutiniame Lietuvą palikusiame SSRS 108-ojo oro desanto pulke. "Ji sako, kad rusai mažina kariuomenę, bet didina išlaidas kosminei ir branduolinei programai. Tad tie geležiukai dabar neturės įtakos. Pas mus tik priperka geležiukų už kosmines kainas, įvairių samčių, puodų – nesąmonė kažkokia, – mosteli ranka. – Juk visi protingi supranta, kad jei būtų trečiasis pasaulinis karas, jis vyktų iš aukštai ir nieko iš visų mūsų neliktų."

Maistą perka iš musulmonų

Dviračiu ir automobiliu po Kauną dažnai važinėjantis Vladimiras dėkoja merui Visvaldui Matijošaičiui už sutvarkytus kelius. "Dabar gal nenugriūsiu, o prie konservatorių..." – numoja ranka.

V.Moskvičiovas vėl ragina vaišintis, šypsosi, prisipažindamas, kad jis daug valgyti negali – meta svorį, buvo priaugęs iki 100, o dabar sveria apie 90 kg.

Gurkštelėja arbatos ir vėl tęsia apie keliones: maistą dažniausiai perka iš musulmonų – skanus, Ukrainoje už 400–500 grivinų (apie 20 JAV dolerių) restorane prisivalgo keturiese skaniausių šašlykų.

"Musulmonai Ukrainoje, Rusijoje draugiški, vaišingi, turguje skanius arbūzus pardavinėja... – netyčia  sudaužo puodelio aselę. – Ai, šukės laimę neša, nieko tokio. Vaišinkitės, vaišinkitės."

Išlikti žmogumi

Jis daug šypsosi – ašaras paliko Afganistane, Černobylyje, Tadžikistane, Spitake, kai karo pramonei skirtais kamazais ir vilkikais, veždamas karstus su žmonių likučiais, dirbo supamas radiacijos, apšaudomas, vaikščiojo tarp lavonų po žemės drebėjimo.

"Mačiau visko, užtenka. Laimė, jau nesapnuoju. Ir daugiau nereikia karo. Ir nebus karo, nebus didelio bum. Tie, kurie gąsdina labiausiai, iš ginkluotės uždirba didelius pinigus – tai jiems verslas, jie darosi pinigus maišais", – įsitikinęs Kaune gimęs rusas.

Pastebėjus rusų kariškio kepurę, mostelėja ranka – atsivežta dovana. "Bendravau su pažįstamu generolu", – paaiškina.

"Mačiau per televiziją į Kauną atvykusį rankų ir kojų neturintį Nicką Vujicicių, – peršoka į kitą temą. –  O čia tai žmogus! O žmogaus priedermė – gyventi ir bet kokios būklės išlikti žmogumi."