Šis mažas lėktuvėlis lygiai prieš trisdešimt metų, penktadienį, gėlėmis apipylė Baltijos kelio dalyvius. Akimirką nedidelė grupė nostalgiškų, melancholiškų ir kartkartėmis ašarų neslepiančių žmonių turėjo galimybę svajoti ir mintimis sugrįžti į 1989-uosius.

Renginio metu buvo parodytas naujai sukurtas Audronės ir Gintaro Kudabų dokumentinis filmas „Baltijos Kelias. 30 metų“, o Aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas pabrėžė aviacijos svarbą istoriniame įvykyje. Juk iš lėktuvų ne tik krito gėlių lietus, juose įvykį stebėjo užsienio žurnalistai, iš lėktuvų buvo pranešama apie tuštesnes kelio dalis.

Daugelis susirinkusiųjų patys dalyvavo Baltijos kelyje. “Tai simbolizuoja, svajonių išsipildymo galimybę”, - teigė Dalia Mašaitienė (61), į šventę atvykusi su savo vyru Česlovu (63). Jis mojavo maža Lietuvos vėliavėle, kurią anuomet nešėsi į protestus. Ji dalijosi prisiminimais apie perkaitusį automobilį, dėl kurio negalėjo pasiekti numatytos kelio dalies: “Visgi ir ten, kur sustojome, pasirodė daugybė žmonių, teko stovėti net keliomis eilėmis.”

Ką mums davė vienybė?

Renginio metu rodytame dokumentiniame filme užfiksuota kaip dar prieš trisdešimt metų, stebėdamas į žmonių bendrystę, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas  teigė: “Svarbu būti vieningiems kada to reikia, visados vieningais negalime būti, nesutarimai taip pat gali būti naudingi.” Iškovojus nepriklausomybę laukė nepaprastai sunki užduotis išlaikyti euforijos, vienybės ir tyro džiaugsmo jausmus, kurios daugelis patyrė Baltijos kelio metu? Minėjime susirinkusieji žmonės daugiausiai kalbėjo apie šiandieną. Ar nepriklausomybė atnešė Baltijos kelio žadėtą džiaugsmą ir vienybę?

Šventiškai pasipuošusi poetė ir rašytoja  Irena Jeckevičienė-Žukauskaitė, minėjimo metu skaičiusi savo sukurtas eiles, sakė: “Žmonių, besiskundžiančių dabartine padėtimi Lietuvoje klausiu o ką gero jie padarė? Pradėk nuo savęs, padaryk nors vieną gerą darbą ir kai mes sudėsime visus tuos gerus darbus, turėsime jų pilną puodynę.”

Prisiminimai iš paukščio skrydžio

Ryškiausiu popietės akcentu tapo legendiniu lėktuvu AN-2R virš Baltijos kelio skridusių vieno iš lėktuvo pilotų Petro ir Irenos Bėtų prisiminimai. Irena skrydžio metu barstė gėles ir vertėjavo užsienio žurnalistams, kurie atvyko stebėti gyvos žmonių grandinės. Pasak piloto, „Tai buvo nenuspėjami laikai. Pamatę tris sunkvežimius gėlių, kurios buvo surinktos puokštė po puokštės, mes suvokėme šias gėles atnešusių žmonių tikrąją dvasią ir atsidavimą. Į lėktuvą bandėme sutalpinti 1.5 tonas gėlių, kurias vėliau paskleidėme ant žmonių. Dar ir šiandien turiu atsiprašyti tų, į kuriuos tos gėlės pataikė“, - juokdamasis baigė jis.

Pilotas nesulaikė ašarų prisimindamas šį įvykį. Pasak Irenos, „Kai kuriuos įvykius gyvenime sunku pakartoti. Bet tądien mes apie tai ir negalvojome. Net nesvajojome, kad tai gali vieną dieną nutikti“. Pilotas jai antrina, kad „Istorija tarsi geras vynas – kiekvieną dieną jis tampa vis brangesnis. Žinote, po dešimties metų nuo įvykio ši mūsų Antonovo skrydžio istorija vis dar buvo Beaujolais [vyno rūšis – red.]. Tik po dvidešimties metų, ir ypač šiandien, ši istorija išaugo į didelį įvykį“.

Jaunosios kartos požiūris

Minėjimo metu gausybė mažų lėktuvėlių kilo ir leidosi vietiniame aerodrome, kuris atrodė aktyvesnis negu vidutinis tarptautinis oro uostas. Nedidelė grupė susirinkusiųjų stovėjo tarp Sovietmetį menančių malūnsparnių, naikintuvų ir Antonovų.

Šių skraidyklių šešėlyje sėdėjo keturiolikmetis Simas, gimęs praėjus daugeliui metų po Baltijos kelio. Ką šis įvykis reiškia jam? „Nežinau, tai gana didelė Lietuvos istorijos dalis. Akimirka, kai žmonės kovojo už savo laisvę. Tai jiems itin brangu,“ – tarė Simas, rodydamas į susirinkusiuosius. „Mums tai kas kita. Mes galime komunikuoti su visu pasauliu internetu, tuo tarpu Baltijos kelias man atrodo tarsi pirmasis visos šalies susivienijimas“.