Pereiti į pagrindinį turinį

Neblėstanti Baltijos kelio aura: neįsivaizduoju, ar būtų įmanoma dar geriau ką nors padaryti

2024-08-24 09:00

Prieš 35 metus įvykęs Baltijos kelias paliko įspūdį tūkstančiams žmonių. Kaunietis Audrius Kopūstinskas ir dabar prisimena tuometį virpulį ir nežinomybę širdyje.

Išvyko su visa šeima

Buvęs Kauno technologijos universiteto elektronikos dėstytojas A. Kopūstinskas su „Kauno diena“ sutiko pasidalyti Baltijos kelio nuotaikomis. Pasak kauniečio, į Lietuvos nepriklausomybės siekimą jis įsitraukė nuo pirmųjų jos užuomazgų, todėl nė nebuvo minčių nedalyvauti tris valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją – suvienijusiame renginyje.

„Tą dieną dirbau universitete. Dar važiavau iš ligoninės pasiimti žmonos. Aišku, vos išleido, gydytojai turėjo pasirašyti, bet mums labai reikėjo važiuoti. Visi susirinkome fakultete, įsisodinome vaikus ir penkiese su „Žiguliu“ išvykome apie 15 val., nors pats renginys prasidėjo lyg ir 19 val.“, – prisiminė A. Kopūstinskas.

Jis su šeima patraukė Jonavos krytimi, nes pagrindiniame kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda jau buvo pilna automobilių, visur – spūstys. Lemiamu Baltijos kelio momentu kauniečiai sustojo kažkur tarp Jonavos ir Ukmergės.

Istorija: 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo metines, Baltijos kelyje apie 2 mln. lietuvių, latvių ir estų susikibo rankomis sudarydami gyvą daugiau kaip 650 km ilgio žmonių grandinę nuo Gedimino bokšto Vilniuje iki Hermano bokšto Taline./Romualdo Požerskio nuotr.

„Automobilių – daugybė, visi keliai pilni. Nurodytu laiku visi sustojome, susikibome už rankų ir atlikome pareigą. Sunku tą jausmą apsakyti, jis – neįtikėtinas. Buvo jaučiamas pakylėjimas, visi buvo draugiški“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad kartu su savimi vežėsi mamos siūtą vėliavėlę.

Neįsivaizduoju, ar būtų įmanoma dar geriau ką nors padaryti.

 

Kaunietis stebėjosi, kad grįžtant į namus nebuvo nė vienos avarijos. „Net ir renginį stebėję pareigūnai kalbėjo, kad automobilių – tūkstančiai, bet visi labai tvarkingai važiavo“, – pridūrė A. Kopūstinskas, po Baltijos kelio renginio namus su šeima pasiekęs tik apie 22 ar 23 val.

Kaunietis neslėpė susižavėjimo ir Baltijos kelio organizatoriais, nes, atrodė, kad viskas vyko labai sklandžiai ir organiškai. „Neįsivaizduoju, ar būtų įmanoma dar geriau ką nors padaryti“, – renginio sėkme neabejojo kaunietis.

Noras brendo ilgai

Pasiteiravome, kaip kilo noras dalyvauti Baltijos kelyje. Paaiškėjo, kad tai nebuvo spontaniškas sprendimas, jis augo kartu su Sąjūdžio idėja.

„Dalyvavau Sąjūdžio steigiamajame susirinkime ir visą procesą labai sekiau, viskas buvo įdomu, todėl nekilo abejonių, kad galėčiau nedalyvauti Baltijos kelyje. Visa šeima buvo įsitraukusi į  nepriklausomybės atkūrimo procesą“, – tikino A. Kopūstinskas.

Jausmas: A. Kopūstinskas pažymėjo, kad Baltijos kelyje buvo jaučiama vienybė, draugystė ir pakylėjimas. (Edgaro Cickevičiaus nuotr.)

Jis pripažino, kad Sąjūdžio procese buvo ir daug neaiškumų, niekas nežinojo, nei kas bus toliau, nei kada Lietuva vėl bus laisva, tačiau visus vienijo pati idėja veikti.

„Žinote, nebuvo pasirinkimo, nes sovietinė sistema buvo melo sistema, todėl su Sąjūdžiu gimė viltis, kad kažkas pasikeis, norėjosi laisvo ir teisingo žodžio. Jautėsi, kad kažkas bus, todėl reikėjo dalyvauti visur, kur tik galėjome. Apie laisvę svajojome, bet iš tiesų niekas nesitikėjo, kad mums taip greitai pavyks tai pasiekti“, – su užsidegimu pasakojo buvęs elektronikos dėstytojas.

Jis prisiminė, kad universitete buvo ir skeptikų, greičiausiai sovietinei sistemai lojalių žmonių, kurie nuolat kalbėjo, kad nieko neišeis, žlugs Sąjūdis ir pan., tačiau nepriklausomybės troškimas buvo didesnis.

„Jie vis sakydavo, kad visos šios idėjos greitai baigsis, kad gausime kumščiu, bet mes jautėme tautos euforiją ir atgimimą“, – teigė A. Kopūstinskas.

Romualdo Požerskio nuotr.

O kas toliau?

Kaunietis prisiminė, kad po Baltijos kelio miegojo ramiai, tačiau širdyje buvo neramu dėl ateities, nebuvo aišku, kas bus toliau, kaip į Lietuvos laisvės siekį reaguos pasaulis.

„Rugpjūčio 26 d. Maskva išleido garsųjį nutarimą ir pagrasino, kad tai geruoju nesibaigs. Tai sulėlė baimės. Tačiau Vytauto Landsbergio atsakymas Maskvai man labai įstrigo. Tikrai nė vienas kitas žmogus nebūtų pasakęs taip, kaip jis atkirto. Jautėsi toks jo tvirtumas, kuris tikrai įkvėpė. Be jo tikrai būtų buvę sunkiau pasiekti išsvajotą nepriklausomybę“, – tikino „Kauno dienos“ kalbintas A. Kopūstinskas.

Jis neabejoja, kad ir dabar laisvę reikia nuolat puoselėti, dirbti ir stengtis visa širdimi, o jei reikia – ir kovoti. „Reikia visą laiką kurti valstybę. Neteisybė, kai sako, kad ne tokią Lietuvą kūrė. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus, reikia ją puoselėti ir saugoti“, – kalbėjo A. Kopūstinskas ir pridūrė, kad Lietuva tuo metu tapo kelrode žvaigžde visam pasauliui ir parodė, kad galima ištrūkti iš sovietinės struktūros, kurti savo šalį ir žengti į priekį. Todėl ir dabar lietuviams palinkėjo išlikti pirmose gretose kovojant už laisvę, auginti demokratiją, išsaugoti  nepriklausomybę ir ginti nuo visokio blogio.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
?????????

kaži kur tuo metu buvo lanzbergynas ir co.
0
0
Visi komentarai (1)

Daugiau naujienų