Apdainavo savo jausmus

Pokalbis su žinoma pora Laisvės alėjos kavinėje prasideda neįprastai. "Dabar aš apdainuosiu visą mūsų gyvenimo kelią", – sako G.Patackas ir ima dainuoti savos kūrybos dainą.

"Šviečia mums nakty akmenys juodi, akmenys balti ir ilgas kelias. Aš myliu tave, tu myli mane, mėnuo Nemune kaip perlas žalias. Dubi dubi du, einam mudu du, šviečia prieš akis Dubajus. Dubi dubi du, visada abu, laukia debesų tramvajus", – dainuoja poetas.

Minimos vietovės Dubajus, Himajalai pasirinktos dėl rimo ar tai jų bendrų kelionių kryptys? "Į tai atsakymas: dubi dubi du, visada kartu", – toliau dainuoja G.Patackas. "Tautvyda, tu nieko prieš, kad aš dominuoti pradėjau?" – mandagiai klausia žmonos. Tautvydai neprieštaraujant, tęsia pokalbį: "Rudenį paprastai išskrendame kur nors piečiau, tik šiemet nežinau, ar pavyks, nes namuose pradėjome remontą. Tautvyda, nežiūrėk į mane tokiu nuskriaustu žvilgsniu – nu, į Turkiją gal pavyks."

Santuoka – kaip ledkalnis

Iki vestuvių Patackai draugavo ketverius metus. Kam bohemiškai meno pasaulio porai apskritai reikėjo santuokos, vadinamojo spaudo pase? "Santuoka – priesaika visuomenės akyse, kad mes įsipareigojame kartu gyventi, kartu auginti vaikus. Dabar kartais skaitome: nesantuokinis to ir to vaikas. Nenorėčiau, kad kažkuris iš mano vaikų būtų vadinamas nesantuokiniu. Santuoka suteikia didesnių teisių, šiokių tokių valstybės garantijų. Ir vaikams nuo to geriau – niekas iš pašalies negali jų išvadinti benkartais ar pan. Kitas dalykas – mes iš tėvų paveldėjome konservatyvias pažiūras", – sako T.Marcinkevičiūtė.

"Tikra santuoka – kaip ledkalnis, kurio devyni dešimtadaliai glūdi po vandeniu. Jeigu tik apie pakazūchą šnekant, tai mes užsimovėme po žiedą su perlu, pasakėme kažką ir užmiršome. Tą vieną dešimtadalį racionaliajame sąmonės pusrutulyje mes užmirštame. Tačiau iracionaliajame pusrutulyje, kuris vadinasi pasąmone, arba povandenine ledkalnio dalimi, santuoka su visu jos neblizgesiu, rūpesčiu, vargais, meile, atlaidumu, kantrybe, dorumu ir durnumu, padaro iš dviejų žmonių dviejų durų spintą ir durnių su durelėmis – čia labai protingas sakinys. Aš pats dar turiu jį išsišifruoti. Mano lūpomis turbūt jau pradėjo kalbėti dievai, ar ne taip, musele, mūza?" – švelniai į žmoną kreipiasi G.Patackas. Ir tarsi pratęsdamas mintį klausia: "Ar musė gali būti mūza?" "Gali", – atsako abu vienbalsiai.

Poezija gyvenimo plotmėje

Tai, kad jie abu yra kuriantys žmonės – jungiantis veiksnys, ar priešingai – tokiems žmonėms po vienu stogu sunkiau? Ir kas jiems padėjo išsaugoti santuoką? "Dievas, – įsitikinusi Tautvyda. – Poezija, kūryba poros gyvenime yra ir išskiriantis, ir jungiantis veiksnys. Vedybinio gyvenimo pradžioje mes nuolat apie ją kalbėdavome. Tai buvo ir mokymasis vienas iš kito, ir gyvenimas poezija. Nespėdavome vienas kitam deklamuoti šviežiai parašytų eilėraščių, sulaukdavome pirmos nuomonės. Tai buvo tarytum ta matoma ledkalnio viršūnėlė. Vėliau poezija pradėjome vadinti gyvenimą, kuris tai nuneša žemyn, tai pakelia aukštyn – įvairius su gyvenimu susijusius dalykus. Pastaruoju metu poezijos yra beveik vien gyvenimiškoje plotmėje, o skaitymo eilėraščių vienas kitam – jau mažiau."

Ar jų šeimoje dažnai kildavo konfliktų dėl G.Patacko bohemiško gyvenimo būdo? "Egzistuoja labai slidi riba tarp bohemiškumo ir girtuoklystės. Jei peržengi tam tikrą ribą, vedančią link girtuoklystės liūno, kyla konfliktų. Jei tos nematomos ribos neperžengi, kuri yra tarsi siena, į kurią įėjęs pasakose, gali pasijusti didvyriu, esančiu anapus. Jei Gintaras šios ribos neperžengdavo – viskas būdavo gerai. Bet jeigu nuklysdavo – kildavo konfliktų, – neslepia Tautvyda. – Jiems kilus, mes kurį laiką stengdavomės leisti atsikvėpti, nematyti vienas kito, kad nekiltų dar didesnių konfliktų. Konfliktų būdavo įvairių – ne vien dėl bohemiško gyvenimo būdo. Tačiau mes stengdavomės tai išspręsti taikiai, nesiimdami griežtesnių priemonių."

Kuris iš jų pirmas nusileidžia? "Jei Gintaras kaip nors mane nuskriausdavo, atsiprašydavo, ir tuo viskas baigdavosi. Aš nesu iš ilgai atsimenančių bloga žmonių – tuoj pat pamirštu, tokia jau mano atmintis", – prisipažįsta Tautvyda.

Ar tai ir yra jų santuokos išsaugojimo receptas: kurį laiką vienas kito nematyti, atsiprašyti, pamiršti tai, kas bloga? "Visi šie dalykai, be to, per ilgą laiką žmonės turėtų nugludinti charakterius. Santuokos pradžioje visi savo charakterius demonstruoja. Laikui bėgant aštrius charakterio kampus reikėtų nugludinti, stengtis žiūrėti ne vien savo, bet ir sutuoktinio akimis. Reikia save šlifuoti kaip perlą – tai leidžia sulaukti ir perlinių vestuvių, – šypteli T.Marcinkevičiūtė. – Aš labai nemėgstu konfliktų – esu iš prigimties nekonfliktiškas žmogus. Kitas dalykas, buvo dedamos abipusės pastangos. Per ilgą laiką mūsų gyvenimas nusistovėjo, mes pažįstame vienas kitą kaip nuluptus. Nors sugebame pateikti ir staigmenų. Pavyzdžiui, paskiriame vienas kitam pasimatymą ir ateiname dėvėdami negirdėtus neregėtus drabužius."

"Čia ne mums pavyko išgyventi kartu – čia Tautvydai pavyko. Nes mano kumštis jau seniai buvo nutaikytas į jos mielą žavią nosytę. Jei jis tik būtų pasiekęs… Bet visa laimė, kad ji sugeba laiku atšokti kaip puspadis nuo bato", – perkeltine prasme savo santykius apibūdina prie stalelio kavinėje sugrįžęs G.Patackas.

"Su tuo visiškai sutinku – kaip tik apie tai mes ir kalbėjomės", – šypteli Tautvyda.

Buitis ir būtis susilygina

Buitis namie visą laiką buvo ant Tautvydos pečių. "Tautvyda buities problemas sprendžia taip, kaip aš – būties. Buitis – taip pat ledkalnis, kurio tik 10 proc. kyšo viršuje. Buitis ir būtis čia susilygina. Tautvydai atrodo, kad jos buitis užima didžiulę proporciją, bet man jos buičiai palaikyti reikia 90 proc. būties iškosėti", – sako G.Patackas.

Kartu pora yra užauginusi dukrą Gudrūną ir sūnų Gajų. Sūnus Gintaras iš pirmosios G.Patacko santuokos turi du jau suaugusius vaikus Luką ir Gytį. Ar auklėjant atžalas dalyvavo bohemos liūtu vadinamas G.Patackas? "Mane augino tėvas asfaltas, / mane augino gatvė mama / todėl aš kaltas, todėl aš kaltas / todėl ši žemė man svetima, – apie savo pasaulėžiūrą kalba poetas. – Man atrodo, apie auklėjimą tuo viskas pasakyta."

"Vaikai užauginti, anūkai užauginti. Dabar lauksime proanūkių pasirodant. Proanūkiai – tai protingi anūkai. Čia bus Tautvydos genties anūkai. Mano – praanūkiai, nuo prabos. Nesugrįšime iš Prahos", – eiliuoti pradeda G.Patackas. "Gerai, kad tu – ne arabas", – tą patį eilėraštį tarsi pratęsia Tautvyda.

Vadina mieląja beduine

"Santuoką reikia atnaujinti santakoje. Tautvyda ten labai mėgsta atnaujinti santykius", – juokaudamas toliau žodžiais žaidžia poetas. Kodėl po 30 metų jie nusprendė oficialiai atnaujinti santuokos įžadus? "Kadangi santuoka – yrantis elementas, ją reikia nuolatos atnaujinti, kas penkerius metus maždaug", – tikina G.Patackas.

Tikroji Tautvydos ir Gintaro santuokos data – rugpjūčio 14 d. "Įbauginti Dalios Teišerskytės ir Anatolijaus Čupkovo perlinių vestuvių, po kurių jų santuoka iširo, pavyzdžio, drebėdami laukiame šios datos. Aš šiąnakt visą naktį nemiegosiu ir kasysiuosi sau kiaušus, nes kiaušai – tai du tobuli perlai", – ironizavo kūryboje poetiškai paleistuvauti (pasak literatūrologo Valentino Sventicko) nevengiantis G.Patackas.

Pokalbį poetas baigia taip pat eilėraščiu, kuriame – ir švelnūs žodžiai Tautvydai: "Tie telefono pokalbiai naktiniai / teleportuojantys kažkur erdves / dviem durniams o mieloji beduine / tik popierius čia viską atkentės / šlagbaumus ir kates suvažinėtas / kaip trūksta man tavųjų pastangų / nes nesimaudo prabangoj monetos / o popieriniai pinigai baugu / vau aš ne šitą parašyt norėjau / o sheet'ą tik palikti parašoj / prašyčiau eiti su manim kūrėjau / ir nesakykite jau galui oj".