Ją įrengė gamtos mylėtojas Česlovas Dobrovolskis, norėdamas garantuoti ramybę iki pavasario čia snausiantiems ežienei ir dviem jos jaunikliams.

Vyras sako, kad spygliuočiams žiemojimui išsirinkus vietą, pro kurią praeina daug pėsčiųjų, jam neliko nieko kito, kaip tik imtis meistrauti simbolinę pašiūrę. 

„Ežiukė visą vasarą čia vedžioja savo ežiukus. Neseniai papyliau lapų krūvelę, pastebėjau, kad ji tuos lapus pradėjo nešti ant savęs ir ruoštis žiemos miegui“, – pasakojo Č. Dobrovolskis. Jis šią teritoriją tvarko kaip Kauno teritorinės ligonių kasos darbininkas.

Ežienė šioje vietoje žiemoja ne pirmus metus. Ir pernai čia buvo įsikūrusi. „Matyt, kad tinka ši vietelė“, – spėjo vyras.

Ją su šiųmečiais vaikiukais dažnai sutikdavo vasaros rytais prieš patekant saulei. „Kiek kartų juos nuo gatvės rinkau… Surenku, paleidžiu kieme, kur saugiau. Man ežiai labai patinka, todėl ir stengiuosi juos apsaugoti“ – apie draugystę kalbėjo kaunietis, minantis jau devintą dešimtį.

Nusistebėjome, kodėl šie gyvūnai žiemojimui pasirinko ne ramų užkampį. „Jie nežiūri į tai. Vieni ežiai pas mane prie šuns voljero kiekvienais metais įsikuria. Matyt draugauja su juo“, – šypsojosi Č.Dobrovolskis.

Laikausi, stengiuosi. Gal todėl, kad myliu gamtą, judu, krutu, yra tikslas gyventi. Šiam pasaulyje dar esu reikalingas.

Norintiems pamaloninti ežius jis patarė juos pavaišinti. Laka pieną, mėgsta batoną. Maistą vis palikti vienoje ir toje pačioje vietoje, kad žinotų, kur kitą kartą ieškoti.

Kaunietis labai gyrė ir strazdus. Šie tokie draugiški, kad kasdamas lysves, turi būti labai atidus, kad jų neužgautų – lenda, renka vabaliukus. „Kartu su manimi eina ir į šiltnamį“, – pasakojo gamtos mylėtojas, žiemą globojantis įvairius paukštelius ir kitokius gyvūnus.

Pagyrėme, kad yra labai energingas, darbštus ir rūpestingas. „Laikausi, stengiuosi. Gal todėl, kad myliu gamtą, judu, krutu, yra tikslas gyventi. Šiam pasaulyje dar esu reikalingas“, – sakė jis .

Vyras nusipelnęs ne tik gamtai, bet ir šaliai. „Gyniau parlamentą, teko sudalyvauti partizaninėje kovoje pokario metais. Buvau partizanų ryšininku, teko ir atviriau kovoti. Laisvė labai brangiai kainavo. Labai nukentėjau. Bet svarbu, kad pasiekėme savo tikslus – turime tai, kas brangiausia – laisvę, o visa kita… Bus viskas gerai, nenusiminkim“, – nedaugžodžiavo Č. Dobrovolskis. 

Lietuvos sąjūdis savo tinklapyje pateikia, kad šis laisvės kovų dalyvis Mikliūnų kaimo sodyboje, kurioje gyveno su tėvu, po gyvenamuoju namu buvo įrengtas bunkeris, kuriame gyveno ir gydėsi laisvės kovotojai – partizanai.

NKVD informatoriams užfiksavus partizanų buvimo vietą ir sovietų saugumo pajėgoms šturmuojant sodybą, vyko mūšis, kurio metu Č. Dobrovolskiui buvo visam laikui suluošintos kojos.

1991 m. jis saugojo Seimo pastatą, budėdamas ant jo stogo. Išvedant Rusijos armiją, būdamas SKAT kariu patruliavo ir tikrino sovietų karines autotransporto priemones Lietuvos keliuose.

Tarnaudamas savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje buvo sargybos viršininko pavaduotoju Kauno geležinkelio tunelio apsaugoje.