Vadovauti Kauno pareigūnams E.Jablonskas pradėjo po garsiai nuvilnijusio korupcijos skandalo, kai, kaip pats sako, atmosfera pareigūnų gretose buvo įtempta. Tuomet interviu "Kauno dienai" jis teigė turintis aiškų tikslą, tačiau tikriausiai net negalėjo pagalvoti, kad teks susigrumti ir su koronaviruso pandemijos gniaužtais.

Paskutinėmis savo darbo Kaune dienomis kalbintas E.Jablonskas nuoskaudos dėl išėjimo nejaučia, anaiptol – džiaugiasi tuo, ką pavyko nuveikti, ir labiausiai tikisi, kad pradėti darbai Kaune nesustos. Buvęs pareigūnų vadovas nebando slėpti ir to, kad prie gyvenimo mūsų mieste reikėjo prisitaikyti, o kai kuriais atvejais, net perkratyti ir savo asmenines savybes.

E.Jablonskas kol kas negrįš vadovauti Imuniteto tarnybai, o vadovaus Marijampolės policijai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Džiaugiasi rezultatais

– Lygiai dvylika mėnesių Kauno policijos vadovo kėdėje. Tai trumpas ar pakankamas laikas tikslams įgyvendinti?

– Kaip jau buvau minėjęs, mano misija čia buvo tęsti pradėtus darbus, kad veikla nesustotų, kad žmonės nesibaimintų ir dirbtų pradėtus darbus. Neslėpsiu, kad pirmosios savaitės tikrai buvo nelengvos ne tik man, bet ir visai policijos bendruomenei, nes atėjau nelauktai ir neprašytai (juokiasi). Reikėjo nemažai diplomatinių pastangų bendrai kalbai rasti ir išsiaiškinti, ką reikia keisti kuo greičiau, o kam prireiks ilgesnio laiko. Ir tų nuomonių visokių buvo kolektyve, jų, tikiu, yra ir dabar. Juk kiekvienas pokytis atneša nemažai nerimo. Nepaisant visko, manau, ir per metus pavyko pakankamai padaryti arba bent užvesti ant teisingo kelio. Dabar svarbiausia, kad pradėti darbai tęstųsi.

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad ir pati Kauno policijos bendruomenė pasikeitė kartu su manimi. Pats asmeniškai labai džiaugiuosi ta komanda, kuri buvo aplink mane, kuri manimi patikėjo ir dirbo su manimi kartu dėl bendrų tikslų.

Gaunu kolegų laiškų, kurie tiesiog padėkoja už ramybę, tvyrojusią šiuos metus. Nors planuose dar buvo daugybė dalykų, tačiau gaunamas atgalinis ryšys leidžia išeiti ramia sąžine.

– Ar jau bandėte apibendrinti visų metų darbus?

– Žvelgiant retrospektyviai, pirmiausia, ką padariau atvykęs, tai stengiausi suvaldyti vadinamąją krizę Kauno policijoje po kilusio korupcijos skandalo. Tuomet sekė jau kiti darbai – išsprendėme nemažai ekonominių klausimų, kurie šiandien Kauno policijai leidžia sutaupyti ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Išspręsti kai kurie neūkiškumo klausimai, atnaujinta įranga, skirta dėmesio veiklos kokybei gerinti.

Didelį dėmesį skyrėme policijos bendruomenės kultūrai. Šiuo aspektu man buvo lengva, kadangi atėjau iš šalies, tad visi sutikti nauji kolegos buvo vienodi, į viską galėjau pažvelgti kitomis akimis. Stengiausi įdiegti tai, kad mes šioje bendruomenėje visi esame lygūs, mus skiria tik laipsnis ir pareigos, tačiau visų darbas vienodai svarbus, visi vienodai dirbame gyventojų labui.

Visokių nuomonių buvo iš pat pradžių, visokių jų liko ir dabar. Kai kuriais mano priimtais sprendimais kolektyvas džiaugiasi, kai kuriais, manau, nelabai.

Pertvarkėme ir vadinamąjį autoūkį, kur pradėta vadovautis filosofija, kad ne pareigūnas turi prašyti jam priklausančio tarnybinio automobilio, o įstaiga turi užtikrinti, kad kiekvienas darbe gautų viską, ko reikia funkcijoms atlikti. Dar vienas svarbus momentas, kurį susitikimų metu akcentuodavo ir patys pareigūnai, – kone kiekvieno iškvietimo metu tarsi savotiška baimė sėsti prie tarnybinio automobilio vairo. Taip buvo todėl, kad, jei yra koks nors ekstra atvejis, visuomet dalį žalos išskaičiuodavo iš paties pareigūno. Mano mintis buvo įvertinti iš naujo šią tvarką, pasidaryti naują algoritmą, pagal kurį kiekvienu atveju sprendžiama, ar ta žala bus išskaičiuota, ar ne. Svarbu, kad pareigūnas patogiai jaustųsi savo darbo vietoje, o ne bijotų kokių nors padarinių. Įdomiausia tai, kad, priėmus tokį sprendimą, eismo įvykių, į kuriuos patenka policijos pareigūnai, sumažėjo apie 40 proc.

Telkiant dėmesį į organizacijos kultūros gerinimą, priimtas sprendimas dėl darbo laiko lankstumo. Pareigūnas gali pradėti darbą anksčiau arba baigti vėliau, naudojant suminę darbo laiko apskaitą. Iki šiol dėl to reikėdavo komisijų, kurios svarstydavo, ar leisti. Atsirasdavo lyg nepasitikėjimas juo pačiu. Mano nuomonė šiuo klausimu buvo aiški – pareigūnas parašo prašymą, viršininkas jį tvirtina ir kartu prisiima už tai atsakomybę.

Neseniai man vienas kolega pasakė: "Ateiti iš Imuniteto valdybos ir įgyti pasitikėjimą – čia jau yra didelis darbas" (juokiasi). Tačiau galiu patikinti, kad stengiausi akcentuoti visai kitokį supratimą apie bendradarbiavimą. Tai, kad reikia nuolat kalbėtis. Kaip vieną iš įdomesnių bendravimo formų galėčiau įvardyti sekmadieninį savo laišką visiems kolegoms. Jis buvo tarsi savaitės darbų apibendrinimas – kai kuriais atvejais paskatindavau, kai kuriais – prašydavau pasitempti ar dėkodavau. Ypač tokia bendravimo forma buvo naudinga pavasarį, kai netikėtai šalyje buvo įvestas karantinas, visiems teko gyventi ir dirbti kitaip. O kaip kitaip? Viską galėjau parašyti kolegoms prisėsdamas. Kaip tai pasiteisino? Tikriausiai geriausiai galėtų atsakyti tik patys pareigūnai, tačiau kad tai priemonė bendruomenės vieningumui sustiprinti, neabejoju.

Na, o ryškiausiai visas policijos pareigūnų bendruomeniškumas išryškėjo koronaviruso akivaizdoje. Tikrai ekstremaliai greitai reikėjo priimti daugelį sprendimų. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad Kauno policijos pareigūnai geba prisitaikyti prie įvairių sąlygų ir darbas tikrai nesustoja.

Dėmesys eismo kultūrai

– Kurių nusikaltimų išsiaiškinti pavyko daugiausia?

– Čia tikriausiai reikėtų akcentuoti kovą su šešėliu. Tikrai garsiai nuskambėjo ir stambios operacijos, tokios kaip "Grill London". Išaiškintas ne vienas atvejis, kai verslininkai mokėjo algas vadinamuosiuose vokeliuose. Jau ne kartą buvau minėjęs, kad Kaunas garsėja ekonominiais nusikaltimais. Kai kurie ištirti nusikaltimai tai puikiai iliustruoja. Ir tai tikrai ne pabaiga – ir toliau reikia ištraukti visus vadinamuosius nešvarius pinigus iš šešėlio.

Smurtinių nusikaltimų apraiškos pasireiškė su dėl koronaviruso įvestu karantinu. Būnant namuose vyksta įvairiausių buitinių konfliktų, jų per šiuos metus, per tą nelengvą laikotarpį, tikrai teko malšinti ne vieną. Tačiau tai nereiškia, kad per tą laiką nevyko kitų nusikalstamų veikų, nebuvo sulaikyta jas vykdžiusių asmenų. Sulaikėme ir automobilių detales vogusius asmenis, taip pat gaują, kuri vykdė įvairius plėšimus. Deja, tačiau ekstremalia situacija pasinaudojo ir sukčiai. Sukčiavimo atvejų skaičius išaugo, jų pridaryti nuostoliai iki šiol skaičiuojami teismuose.

Dėjome daug pastangų susiformavusiai eismo kultūrai pakeisti – principingiau žiūrėjome į ne vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą, ypač chuliganiško vairavimo atvejus, transporto priemones tamsintais automobilių stiklais ir kt.

– Vairuotojų baubais tapę trikojai. Kaip pavyko juos integruoti Kauno gatvėse ir kokių apčiuopiamų rezultatų jie jau davė?

– Šie mobilūs greičio matuokliai davė apčiuopiamą rezultatą, kurį galima įvardyti skaičiais. Kad Kaune eismas sulėtėjo, pastebime jau kurį laiką. Manome, kad būtent trikojai šioje vietoje atliko atitinkamą vaidmenį. Statistika sako, kad būtent Kauno apskrityje jie dabar yra užfiksavę rekordiškai daug pažeidėjų – apie 90 tūkst. Tačiau, nepaisant visos kritikos, galima į tai žiūrėti svarbiausiu kampu: praėjusiais metais Kauno keliuose žuvo dešimt žmonių, šiais metais – vos vienas. Teoriškai kalbant, mes išgelbėjome devynias gyvybes. Žinoma, visko negalime susieti tik su mobiliaisiais greičio matuokliais. Tačiau faktas – eismas vyksta sklandžiau. Lakstančiųjų dar tikrai yra, tačiau ir jų greitis sumažėjęs.

Pasikeitė ir pats

– Ar buvo sunku dirbti Kaune?

– Lengva tikrai nebuvo. Turėjau išeiti iš savo komforto zonos, kurioje buvau ne vienus metus. Keitėsi viskas – nuo darbo dienos režimo iki kiekvieno policijos pareigūno, su kuriuo teko susidurti ir dirbti. Reikėjo pritaikyti ne tik savo darbo filosofiją, tačiau ir tam tikras asmenines savybes. Kauno policijos bendruomenė yra didelė, todėl lankstumo, diplomatiškumo reikėjo ypač daug. Tačiau dabar, žvelgdamas atgal į visą šį praėjusį laiką, galiu patikinti, kad neišsprendžiamų, neįveikiamų užduočių nėra. Reikia tik tinkamos komandos šalia ir bendro noro siekti tikslų. Todėl nuo pat pradžių ir akcentavau, kad svarbiausia – bendruomeniškumas kolektyve.

Elanas Jablonskas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

– O kaip darbas Kaune pakeitė jus patį? Ar pasikeitė kolektyvo požiūris į jus?

– Manau, kad atsirado daugiau empatijos. Žinoma, planavimas ir strategijos ateičiai, o ne tik sprendimų čia ir dabar priėmimas. Vadovo pozicija visų šių savybių pareikalavo su kaupu.

Visokių nuomonių buvo iš pat pradžių, visokių jų liko ir dabar. Kai kuriais mano padarytais sprendimais kolektyvas džiaugiasi, kai kuriais, manau, nelabai. Vienos nuomonės nėra.

– Kaip Kaunas šiandien atrodo jūsų akimis?

– Kadangi dirbant daugiausia man teko bendrauti su valstybės tarnautojais,  galiu pasakyti, kad Kaune šie žmonės išties profesionalūs ir be galo atsidavę tam, ką daro. Jei kalbant apie gyventojus apskritai,  galiu pasakyti, kad, bent jau man susiformavo įvaizdis, jog kaunietis aiškiai parodo, kad yra iš Kauno ir akivaizdžiai tuo didžiuojasi. Mano nuomone, kiekvienas kaunietis tikrai yra savo miesto patriotas.

Dabar svarbiausia, kad pradėti darbai tęstųsi.

Pačiame mieste, rajone ir visoje Kauno apskrityje yra labai daug žavių, intriguojančių vietų, kurių iki šiol nebuvau pažinęs. Net vaikštant Laisvės alėja ar žvalgantis po Raudondvario dvarą jaučiasi kažkokia stebuklinga aura, kurios tikrai nei viename kito miesto kampelyje nepajusi.

Kiekvienas pasibaigęs etapas palieka antspaudą, todėl negaliu teigti, kad nepasiilgsiu šio miesto. Tačiau tikrai jį palieku ramia sąžine – dariau viską, kas man atrodė geriausia ne tik kolektyvui, bet ir žmonėms. Šiandien tik viliuosi, kad, jei toliau bus intensyviai tęsiama visa, ką pradėjau, tai bus geriausias mano darbo įvertinimas.

– Ko palinkėtumėte savo įpėdiniui?

– Naujajam vadovai linkiu pasitikėti policijos bendruomene, tęsti pradėtus darbus ir ryžtingai vykdyti naujus pokyčius.