Plaktuko stuksėjimas, rūkstančių žarijų kvapas, po kiemą zujančių vyrų būrys, aptarinėjantis dienos darbus – toks vaizdas "Tėvo namų" Šančiuose kasdienybė. Nežinantieji nė nepagalvotų, kad čia jau 19 metų veikia buvusių kalinių globos centras.

Apie merginas negalvoja

Krikščioniškojo labdaros fondo "Tėvo namai" vykdoma veikla skirta asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę. Grįžę iš įkalinimo įstaigos jie čia įkurtuose bendruomenės namuose gauna laikiną prieglobstį, maistą, paramą, mokosi savarankiško gyvenimo įgūdžių. Buvę kaliniai patys gaminasi maistą, tvarkosi kambarius ir gyvenamąją aplinką.

Dviejuose erdviuose pastatuose Drobės g., galinčiuose priglausti 25 gyventojus, šiuo metu apsistoję šeši buvę nuteistieji. Vis dėlto žiemą, sako, laisvų vietų nebūna.

Apie merginas negalvoja

Vytautui – 28-eri, "Tėvo namuose" jis gyvena beveik aštuonis mėnesius. Kalėjime atsidūrė dėl sunkaus kūno sužalojimo ir apiplėšimo. "Praradau dvejus savo gyvenimo metus, kuriuos praleidau kalėjime", – savo istoriją pradėjo pasakoti jaunas vyras.

Prieš atsidurdamas kalėjime Vytautas mokėsi suvirintojo profesijos, bet mokslų nebaigė, nes per daug patiko laisvė, draugai, linksmybės. "Tada turėjau pinigų, tačiau suveikė kažkoks instinktas, žinoma, kaltas buvo ir alkoholis. Po muštynių buvo jau per vėlu pagalvoti, kas įvyko", – dėstė Vytautas ir prisipažino, kad jeigu kas nors leistų jam atsukti laiką atgal, niekada to nepakartotų.

Buvęs kalinys apgailestavo, kad nuolat jaučia visuomenės jam priklijuotą etiketę, kurioje ryškiai šviečia užrašas: "Esu buvęs kalinys". "Jeigu žmonės sužino, kad esame iš įkalinimo įstaigos, stebi kiekvieną mūsų žingsnį, nepasitiki, bijo, kad apvogsime", – sakė Vytautas.

Apie merginas, meilę Vytautas nė nesusimąsto. "Iš pradžių noriu susirasti darbą, susitvarkyti savo gyvenimą, tada bus galima ir pagalvoti. Dabar mintys apie merginas tiesiog netilptų į galvą. Juk nesiūlysiu merginai susikibus rankomis gyventi po tiltu", – linksmumo neprarasdamas apie savo padėtį pasakojo vyras.

Neranda darbo

Romanas irgi pasiskundė, kad niekaip nepavyksta rasti darbo. Jis "Tėvo namuose" gyvena keturis mėnesius.

"Man greitai bus 36-eri, kalėjime jau sėdėjau du kartus ir abu kartus – dėl įvairiausių plėšimų, vagysčių", – sakė Romanas.

Vyras bandė teisintis, kad antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl niekų. "Draugai man atidavė tuos daiktus, o policija iš karto pagalvojo, kad aš juos pavogiau, nes vieną kartą jau buvau teistas dėl vagystės", – savo istoriją dėstė buvęs kalinys.

Jis apgailestavo, kad net ir specialūs įsidarbinimo kursai, kuriuos jis lankė kalėjime, jam nepadeda susirasti ilgalaikio darbo.

"Mus mokė, kaip bendrauti su būsimu darbdaviu, kaip save pateikti. Bet dažniausiai išgirstų tą patį atsakymą: mes jums paskambinsime. O darbo taip ir negaunu", – nusivylęs sakė Romanas.

Jis toliau mokosi, nori gauti pažymėjimą, kad galėtų dirbti pastatų renovuotoju. O kol laukia savo išsvajoto darbo, tenkinasi trumpalaikiais darbais: dengia stogus, padeda perkraustyti daiktus.

Laikinas prieglobstis už 50 litų

Krikščioniškojo labdaros fondo "Tėvo namai" prezidentą Vytautą Vaitkevičių buvę kaliniai vadina tėvu, o jis juos – vaikais. V.Vaitkevičius ne tik kasdien rūpinasi, kad jo "vaikai" turėtų ko pavalgyti, bet ir prireikus virsta nuodėmklausiu.

Kiekvieną atvykusįjį į "Tėvo namus" pasitinka iš medžio išdrožta senelio, rankoje laikančio meškerę ir žuvį, skulptūra. "Mes jiems į rankas įduodame meškerę, o žuvį tenka patiems pasigauti. Ši skulptūra yra tarsi mūsų namų simbolis", – aiškino V. Vaitkevičius.

"Per 19 metų "Tėvo namuose" gyveno šimtai žmonių. Vienų likimas nepagailėjo, kitiems buvo dosnesnis – jiems pavyko iš naujo pradėti gyvenimą, sukurti  šeimas, ne tik susirasti darbus, bet ir pradėti savo verslą", – pasakojo V.Vaitkevičius.

Laikinas prieglobstis buvusiems kaliniams nėra nemokamas – už mėnesį jie turi susimokėti 50 litų. "Šiems žmonėmsa kartais sunku suvokti, kad ir vanduo, ir elektra, ir dujų balionai – viskas kainuoja, todėl renkame bent jau simbolinį mokestį", – aiškino V.Vaitkevičius.

"Tėvo namai" suteikia stogą virš galvos, tačiau nuolatinio darbo buvusiems kaliniams negali parūpinti. V.Vaitkevičius pasakojo, kad namų gyventojams ne tik svarbu susirasti darbą. Jiems gal netgi svarbiau, kad bendradarbiai juos priimtų ir vertintų. "Jie be galo bijo jiems lipdomos kalinio etiketės", – pastebėjo V.Vaitkevičius.

Ėmė gimdyti vaikus

Laikinuosiuose namuose gyvena tik vyrai. Prieš daugelį metų buvo bandoma "Tėvo namuose" apgyvendinti ir buvusias kalines moteris, tačiau šis sumanymas neišdegė.

"Savivaldybė labai ilgai prašė priimti moteris, todėl nusileidome. Priėmėme šešias moteris, kurios įsikėlė net su vaikais", – prisiminė bendruomenės namų vadovas.

Moterims buvo įkurta nedidelė siuvykla, kurioje jos siuvo sportinę aprangą. Veikla sekėsi tikrai neblogai, jos užsidirbdavo pragyvenimui.

Anot V.Vaitkevičiaus, praėjus devyniems mėnesiams, visos moteris pradėjo gimdyti vaikus. "Juokas juokais, bet tada supratome, kad jeigu taip ir toliau, reikės darželio. Suvokėme, kad viskas geruoju nesibaigs – taip ir išsiskyrėme", – teigė vyras.

Nuo to laiko "Tėvo namuose" moterys nebegyvena.

Durys atviros ne visiems

"Tėvo namuose" gali gyventi ne bet kas. Norėdami įsikurti laikinuose namuose buvę kaliniai turi atsisakyti alkoholio, kvaišalų. Durys yra užvertos ir žmogaus imunodeficito viruso nešiotojams bei už vaikų tvirkinimą nuteistiems asmenims.

"Teisėsaugos institucijos ne kartą prašė, kad juos priimtume, tačiau aš esu prieš. Nė vienas mažamečių tvirkintojas šiuose namuose negyvens", – griežtos pozicijos laikosi V.Vaitkevičius.
Bendruomenės namuose gyvena ir už itin sunkius nusikaltimus, ir už menkesnius kalėję vyrai. Jokio suskirstymo čia nėra – visi turi tokį patį antrą šansą naujam gyvenimui.

V.Vaitkevičius patvirtino, kad ne visi įsikūrusieji bendruomenės namuose užsibūna ilgai. "Alkoholis ir narkotikai – dažniausios priežastys, kodėl buvę kaliniai netenka laikinųjų namų. Dažnai pasitaiko ir vagysčių, konfliktų, muštynių", – blogybes vardijo "Tėvo namų" prezidentas.

Buvę kaliniai šiuose namuose gali gyventi tik pusmetį. "Jeigu per pusmetį  nepajudina nė piršto, kad susirastų darbą, nerodo jokios iniciatyvos, turi išeiti", – "Tėvo namų" taisykles aiškino V.Vaitkevičius.

Sukūrė savo verslą

Krikščioniškojo labdaros fondo "Tėvo namai" prezidentas V.Vaitkevičius papasakojo istoriją, kuri teikia vilties, kad kasdienis jo darbas yra reikalingas.

Vieną dieną prie bendruomenės namo slenksčio vadovas pastebėjo stovintį jauną vyrą. Jis buvo tvarkingai apsirengęs, nusiskutęs, teiravosi, ar jam atsirastų vietos čia pagyventi.
Vyras kalėjo Pravieniškėse. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos visus metus gyveno lifte. Jam net buvo kilusi mintis paaukoti savo inkstą, kad gautų pinigų pragyvenimui.

Maistui jis užsidirbdavo Laisvės al. plaudamas automobilius. Kartu su savimi nešiodavosi kibiriuką, šluostes. "Norėjosi jam padėti, tad pasiteiravau, ką moka geriausiai. Atsakymas buvo paprastas – gerai plaunu mašinas. Mano automobilį jis tikrai gerai nuplovė", – prisiminė V.Vaitkevičius.

Vytautas jaunam vyrui nupirko reikiamą įrangą automobiliams plauti, parūpino patentą verslui ir užleido vieną garažų.

Po savaitės kieme jau trūko laisvos vietos automobiliams, kurių šeimininkai norėjo, kad vyras nuplautų jiems automobilį. Po kurio laiko jis įdarbino pagalbinių darbininkų. Praėjus metams jau turėjo savo verslą. Vėliau vedė, dabar su žmona augina du vaikučius.