"Numirk už Lietuvą", – tokius tėvo pasakytus žodžius iki šiol kartoja 25-erius metus Lietuvai atidavęs čečėnų tautybės generolas Sergejus Madalovas. Birželio 29-oji – paskutinė jo darbo diena einant Viešojo saugumo tarnybos vado pareigas.
Laikas pomėgiams
"Pensija? Kai nesugebėsiu nubėgti 20 km – iškart išeisiu iš darbo", – "Kauno dienai" prieš penkerius sakė generolas S.Madalovas. Priminus apie tai, generolas šios frazės neišsižadėjo. "Kilometrai kilometrais, tačiau tvarka yra tvarka", – kariškai nukirto jis.
Pasiekęs maksimalų darbo metų stažą, S.Madalovas tvirtino ramiai paliekantis savo pareigas. Dabar jis galės skirti daugiau laiko šeimai, žmonai, knygoms, daržininkystei ir buriavimui. "Skaitysiu po 5–6 val. per dieną, mokysiuosi žaisti biliardą. Darbas darže man bus naujiena, todėl tikrai įdomu. Be to, ir plauksiu", – paskutiniai žodžiai apie kariškio aistrą buriavimui nuskambėjo ypatingai.
70-metis generolas prisipažino į darbą Kaune, Radvilėnų pl., iš namų Rumšiškėse jau nebėgantis. Laiko stoka. Dar prieš penkerius metus generolas kasdien įveikdavo 15 km iki darbo ir dar 20 km savaitgaliais. "Du kartus per savaitę ateinu pėsčiomis", – pasitempė S.Madalovas ir patikino 20 km vis dar nubėgantis.
Generolo pasakojimas – apie Viešojo saugumo tarnybos pradžią, Lietuvos ir Rusijos laisvės atėmimo vietų palyginimas, požiūris į pareigą, atsakomybę, ištikimybę ir sugrąžintą šauktinių tarnybą.
Pradžia plyname lauke
1991 m. liepą S.Madalovas sulaukė skambučio iš tuomečio vidaus reikalų viceministro Arvydo Svetulevičiaus. Jis prašė sukurti vidaus tarnybos pulką ir šiam vadovauti. Tuo metu S.Madalovas buvo Uzbekistane. Sutarė, tačiau pažadėjo tik dvejus metus vadovauti tarnybai.
Pasak Viešojo saugumo tarnybos vado, kurti Vidaus tarnybos pirmąjį pulką, kaip jis tada buvo vadinamas, teko nuo nulio. Vyrai patys naktimis rengė statutą, rūpinosi visais reikalais iš karto.
"Aišku, daug dirbome. Kareivinėse. Kokios ten kareivinės. Pravieniškėse sėdėjo per 300 alkoholikų. Jiems suteikė geresnes patalpas, o mums leido ten gyventi. 1500 kareivių įsikūrė tose patalpose. Jie tikrai buvo patriotai. Ir nusiteikę tarnauti tėvynei. Sovietų kariuomenė išėjo 1993 m., o Lietuvos kariai jau buvo nuo 1991-ųjų", – generolo balse jautėsi savotiškas pasididžiavimas.
Ir tada, tais 1991 m., sulaukęs pasiūlymo iš Lietuvos, S.Madalovas sėdo į lėktuvą ir nuskrido į Čečėniją. Privalėjo gauti tėvo ir senelio leidimą tarnauti Lietuvai. "Būčiau įtikinęs, kad turiu tarnauti. Aš buvau tam pasiruošęs, bet neprireikė. Mano tėvas buvo protingas žmogus", – dėstė S.Madalovas. Sūnus išgirdo tėvo palaiminimą: "Umri za Litvu" ("Numirk už Lietuvą" – red. past.)
Pirmas mūšis laimėtas
"Nuogi, basi", – juokavo generolas, paklaustas, kaip pradėjo kurti Vidaus tarnybos 1-ąjį pulką.
"Tikėjau, kad padarysime", – kelis kartus pakartojo S.Madalovas, nors neslėpė, kad buvo įspėtas, jog tokiam pulkui reikia bent kelių šimtų gerai paruoštų karių, o tuo metu nebuvo nė vieno karininko. Ginkluotė – vos dešimt automatų, nei aprangos, nei padorių patalpų, vien griuvėsiai ir duženos. Kariai buvo priversti avėti savo sportbačius, šalti, vaikščioti pėsčiomis į pratybas, nes transporto pulkas tuo metu irgi neturėjo.
Anuomet viena žinia buvo daugiau negu aiški – per 13 tūkst. nuteistųjų Lietuvos įkalinimo įstaigose gali likti be jokios apsaugos. Tai žinojo ne tik jaunos, gležnos beatsikuriančios valstybės vadovai, bet ir tie, kurie dienas leido gūdžioje, spygliuotų vielų ir tvorų apsuptyje. S.Madalovas pripažino – tada Pravieniškėse kilusios riaušės jam sukėlė problemų.
Visiškai nenuostabu, kad būtent jos generolui S.Madalovui įsiminė visam gyvenimui. "Bet mes juos palaužėme. Aš pirmas įvažiavau su BTR (sovietiniu šarvuočiu – red. past.) ir ėmiau šaudyti. Šaudžiau, žinoma, į lemputes, bet kaliniai išgirdo šūviu, ir tai psichologiškai paveikė. Nors žinojo, kad į juos šaudyti negalime. Tada paskirsčiau karius į reikiamas puses ir taip mes juo paėmėme", – generolo balsas skambėjo kaip komandos.
"Šitas riaušių malšinimas man išliks visam gyvenimui. Laimėjome pirmą kartą. Ir tiems vaikams, kuriems tuo metu buvo po 18–19 metų, tai buvo labai svarbu. Juk jie nieko nežinojo, o tokioje vietoje tai peilis, tai dar kas nors", – S.Madalovas atsiduso.
Pareiga ir atsidavimas
Viešojo saugumo tarnyba yra specialiosios parengties valstybės įstaiga. Ji turi atkurti ir užtikrinti viešąją tvarką ypatingų situacijų atvejais, turi slopinti riaušes, grupinius nelegalius veiksmus, masinius neramumus. Į šią tarnybą taip pat patenka konvojavimo, apsaugos padaliniai ir judriosios specialios paskirties kuopos.
Drąsą, sumanumą ir atsidavimą Lietuvai tuomet dar pulkininkui S.Madalovui ir jo vadovaujamiems vyrams teko pademonstruoti 1992 m. vasarą. Tuomet rusų kareiviai rengėsi jėga išvaduoti Lukiškių kalėjime įkalintą aukštą Rusijos karininką – jūrų pėstininkų brigados vadą Ivaną Černychą. 1-jo pulko kariai atrėmė gerokai gausesnę ginkluotą sovietinės kariaunos konfrontaciją.
Ne vienam S.Madalovo vardas asocijuojasi su nepriklausomybės atkūrimu ir atsidavimu Lietuvai. Gal todėl Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius nedvejodamas teigiamai vertina sprendimą atnaujinti šauktinių karinę tarnybą Lietuvoje.
"Visiškai pritariu šiam įstatymui. Mano nuomone, kiekvienas jaunas žmogus turi išeiti šitą mokyklą. Bus karas ar nebus – ne tai svarbiausia. Pas mus labai dažnai jaunas žmogus pervertina save, daug reikalauja, tačiau pamiršta, kad turi ir pareigas. Tarnyboje už jį nei tėtis, nei mama nieko nepadarys, viską turės padaryti pats. Štai tai yra svarbu", – įsitikinęs generolas.
Gerbti ir tikėti
S.Madalovo vadovaujamas pulkas nuo pat jo sukūrimo iki šiol garsėja itin gerais karių tarpusavio santykiais. Sovietų kariuomenės palikimo – vadinamosios diedovščinos – šiame pulke nebuvo. "Tikrai nebuvo niekada", – drąsiai patvirtino generolas.
Ir jei kituose Lietuvos kariuomenės pulkuose jų kūrimosi pradžioje išlįsdavo nestatutiniai santykiai, į S.Madalovo pulką jauni vyrai patys prašydavosi tarnauti. Šį fenomeną vadas aiškina labai paprastai – tvarka ir nuosekli kario dienotvarkė. Tada jokiems kvailiojimams esą nėra laiko.
Ir dar. Kaip vieną svarbiausių dalykų S.Madalovas išskiria gebėjimą išklausyti, suprasti ir priimti sprendimą. Gebėjimą suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenime gali būti įvairių nutikimų. "Gal kas nors šeimoje negerai, o gal su mergina santykiai pašlijo. Jeigu kariui reikia atostogų – jis jas gauna", – savo požiūrį dėstė S.Madalovas.
Generolas neslepia, dažnai girdėdavęs pastabų, kad bus apgautas. Pagal bendrą tvarką ji, prieš leisdamas kariui palikti pulką, turėdavo įsitikinti, kad karys tikrai turi rūpesčių, tačiau to nedarė.
Vadas pripažino, kad vieną kartą buvo apgautas. Tas karys visų kitų buvo pasmerktas. O dėl kitų jo pulke tarnavusių per 15 tūkst. karių S.Madalovas yra ramus – jie pasirengę.
Protu nesuvokiama
Dar vienas dalykas, kurį generolas kala savo kariams į galvas, – atliekantysis laisvės atėmimo bausmę jau sulaukė atpildo, todėl niekas neturi teisės jam keršyti ar elgtis su juo žeminančiai.
"Psichologija liko ta pati. Mes ateiname užtikrinti tvarkos. Čia yra valstybė Lietuva ir čia galioja šios valstybės nustatyta tvarka", – vado balsas skambėjo taip, kad negalėjo kilti nė menkiausios abejonės.
Todėl S.Madalovui labai paprasta palyginti Lietuvos ir Rusijos, kurioje taip pat teko malšinti ne vienas riaušes, įkalinimo įstaigas. "Riaušės kalėjimuose – normalus dalykas. Tačiau jos Lietuvoje ir Rusijoje kyla dėl visai kitų priežasčių. Pas mus riaušės kyla dėl neturėjimo ką veikti, o ten visai kas kita", – generolo padaryta pauzė prognozavo atsirandančią įtampą.
Kaip pavyzdį S.Madalovas pateikė skaičius – vienoje laisvės atėmimo vietoje Rusijoje gyvena 5 tūkst. nuteistųjų, o lovų – tik pusei jų. Ir jam teko malšinti riaušes tokioje vietoje. "Situacija buvo labai įtempta. Minia stovėjo nugara į mane, mitingavo. Ėjau vienas. Nutariau pasikalbėti su jais. Šūktelėjau praleisti, jie prasiskyrė. Nežinau, ar išsigando, tačiau likau pas juos per naktį kaip įkaitas, o jie pasakojo, rašė skundus ir keikė savo varganą gyvenimą", – prisiminė S.Madalovas. Jis atviravo, kad tąkart situacija buvo itin itempta.
Generolas prisiminė ir dar vieną atvejį Rusijoje. Vienas nuteistasis jam pakuždėjo praverti atitinkamas duris ir pažiūrėti, kas dedasi antrame aukšte. Vadas negalėjo patikėti savo akimis – po stikliniu stogu, pleškinant beveik 50 laipsnių karščiui, sausakimšoje patalpoje buvo suvaryti ką tik į zoną atvežti nuteistieji. "Kad ir kaip būtų, bet jie juk žmonės", – įkalinimo įstaigų tvarka Rusijoje baisėjosi S.Madalovas.
Savas ne tik Lietuvai
Čečėno planas 1991-aisiais sukurti Lietuvoje vidaus tarnybos pulką ir po dvejų metų išeiti į atsargą pasikeitė. Tarnyba užtruko 25 metus. Lietuva – jo namai.
Iškiliam čečėnų tautos sūnui, pavyzdingam Lietuvos karininkui ir patriotui S.Madalovui 1996 m. buvo įteiktas Vyčio Kryžiaus ordinas. Jis apdovanotas ir kitais valstybiniais ženklais. 2007 m. balandžio 1 d. reorganizavus pulką į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, S.Madalovas paskirtas jos vadu. Tų pačių metų spalio 12 d. pulkininkui S.Madalovui suteiktas vidaus tarnybos generolo laipsnis.
"O žinot, kaip jus vadina kareiviai?" – po šio "Kauno dienos" klausimo generolas pritilo. "Ne", – S.Madalovas neslėpė sutrikimo. Batia (tėtis – rusų k. tarmiškai) – taip S.Madalovą tarnaujantieji pulke vadina nuo nepriklausomybės atkūrimo ir pulko sukūrimo iki šiol. "Ai, tai esu girdėjęs, – kukliai šyptelėjo. – Kaip vertinu? Ar paglosto širdį? Taip, toks savas jaučiuosi. Ne kažkoks supervadas. Esu kolektyvo žmogus, vyresnis, labiau patyręs ir kai sako "batia" – malonu."
Naujausi komentarai